(Beje, pamaniau, kad parašysiu blògo įrašą nelaukęs tų poros savaičių, bet tokį, kad jau papildomą, tai paprastesnį ir lengvesnį: filmo apžvalgą. Manau, karts nuo karto dabar taip ir darysiu: parašysiu apie tai, ką žiūrėjau, skaičiau ar žaidžiau. Kitą penktadienį vėl galėsite laukti rimtesnio įrašo, ko nors ten apie darbą, politiką ar visuomenę, nu ten kur jau ajajai kaip viskas rimta ir svarbu ir kaip aš turiu jums daug ką pasakyti.)
Ir vėl ne taip išvertė!
Nesusiturėsiu ir pabumbėsiu: ir vėl lietuviškai filmo pavadinimą išvertė negrabiai! Angliškai yra toks terminas pet peeve, net nežinau, kaip tiksliai jį versti (naminis erzulys?), bet iš esmės – koks nors mažmožis, prie kurio mėgsti prisikabinti ir juo skųstis. Tai mano toks vienas iš pet peeves yra ne tokie filmų pavadinimų vertimai į lietuvių kalbą.
Nu jei jau latviškai pavadinimas Straume, tai lietuviškai tikrai ne Potvynis, o Srovė! Net toks kiek tarmiškas, bet oficialiuosiuose žanruose teiktinas lietuviškas žodis yra: straunus, nu beveik toks pats, kaip latviškas, ir reiškia, žinoma, „sraunus“. Čia panašiai kaip su puikiuoju filmu Poor Things, kurį lietuviškai išvertė Prasti reikalai, kai nu taip puikiai būtų ėjęs ir dvasią atitikęs pavadinimas Vargšiukai. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių, kur nei į tvorą, nei į mietą, kada gal reikės apie tai atskiru straipsniu pabumbėti.
Sena gera minimalistinė animacija
Potvynis (hrr) pasakoja gan paprastą istoriją: tamsiai pilka (Gints Zilbalodis kelis kartus įvairiuose interviu yra pakartojęs: ne juoda, tamsiai pilka!) katė gyveno sau viena savo namuose, iš kurių kažkur išnyko jos žmogus, kol vieną dieną viską užliejo potvynis. Katę nuo potvynio išgelbėjo staiga pasirodęs laivas, kuriame ramiai snaudė kapibara (toks labai ramiakiškas Pietų Amerikos bebras). Jiems bedreifuojant, prie jų prisijungė Labradoro retriveris, lemūras-kaupikas ir paukštis sekretorius (toks Afrikos paukštis, panašus į gandro ir sakalo hibridą). Taip ir plaukė kompanija, ir visko jiems nutiko bekeliaujant.
Filme nėra žmonių kalbos – norėjau rašyti „nėra dialogų“, bet kad ne, dialogų apstu, tik jie ne žmonių kalba. Šita triukšminga tyla, „tiesi“ bei sklandi fabula, gyvūnų tarpusavio bendravimas, idėjos atvirumas ir „švari“ animacija kažkuo primena senąją sovietinę animaciją. Tame lietuvio – ir, žinoma, latvio, ar bet kurio kito Rytų ar Vidurio Europos piliečio – širdis randa kažką mielo ir graudžiai atpažįstamo. Kažkokia nostalgija, kažkoks lyg pamirštas ir iš naujo atrastas gaivus bendražmogiškas naivumas.
Beveik norisi rašyti, kad filmas „minimalistinis“ – tik kad jis toks nėra. Animacija gausi ir judri, siužetas, kaip pasakytų per LNK anonsus, „įtemptas“, tikrai nėra kada sėdėti ir nosį rakinėti. Bet man jis pasirodė minimalistinis būtent tuo, kad jame yra viena istorija, vienas objektas – besikurianti gyvūnų draugų grupė – ir tuo, kad jis nereikalauja iš žiūrovo kažkokio mistinio interaktyvumo, neturi dabar bene privalomų popkultūros nuorodų ar „videožaidiminių“ elementų, „inovacijų“ ir „vau faktoriaus“. Tai yra animacinis filmas apie tamsiai pilką katę, kuri per potvynį susitinka kapibarą, šunį, lemūrą ir paukštį. Nei daugiau, nei mažiau.
Potvynių bendruomenės
Kitoje apžvalgoje, kuri Potvyniui irgi davė 4 žvaigždutes iš 4, skaičiau, kad šitas filmas – apie individo tapsmą bendruomenės dalimi. Kad vandens veidrodyje pamatęs save, įsipareigoji savo atvaizdui, o kartu su juo – ir kitiems. Ir kad vienišė katė, priversta likimo, turi išmokti sugyventi su kitais gyvūnais ir kartu gelbėtis iš sudėtingų situacijų. O besigelbėdami jie šį bei tą išmoksta ne tik apie save, bet ir apie kitus, apie pasaulį ir net apie mirtį.
Idėja nebloga, ir iš tikrųjų, bendruomenės dažnai kuriasi būtent taip: atsitiktinai, pagal aplinkybes, net iš bėdos. Todėl kartais juokingai skamba žodžių junginys „bendruomenės kūrimo projektas“. Nes taip, tikrai galima bendruomenę kurti ir pagal projektą, ir kartais net reikia – kaip profsąjungos pirmininkas, tikrai galiu paliudyti.
Bet tikroje, „neprojektinėje“ bendruomenėje visada būna kas nors mažiau pasirenkamo, atsitiktinio, aplinkybiško – dažnai tai būna labai skirtingi žmonės (ar gyvūnai), kurie tiesiog netyčia apsigyveno tame pačiame mieste, įstojo į tą patį univerą, atsigulė į tą pačią ligoninę, įsidarbino tame pačiame darbe, ir t. t., ir pan. Arba, jei jau viską turim tempti prie šių laikų, tai ir žmonės (ar gyvūnai), kuriuos lyg netyčia užliejo tas pats potvynis – arba tas pats karas, ta pati sausra, ta pati epidemija…
Beje, šitą Zilbalodis rodo labai neprikišamai ir elegantiškai. Žmonių filme nėra, bet yra daug jų po savęs paliktų artefaktų: paminklų, pastatų, piešinių, buities rakandų, tuščios taros. Lyg visi žmonės būtų atsistoję ir vienu kartu kažkur išėję – lyg kokie majai iš savo miestų. Stichinė nelaimė? Ateiviai? Saulės pliūpsnis? Atominis karas? Visi staiga suprato, kad ai, gana jau gal, išsikasė sau kapus ir pasilaidojo? Tiesą pasakius, nėra didelio skirtumo, nes žmonių čia nėra tikrai, kaip jau sakiau, elegantiškai. Nėra, ir tiek. Kaip Aukštaitijoj sako, anys išąjo.
Nepraleista proga nepamoralizuoti
Kas dar nesugadina filmo malonumo ir lengvos alegorijos – tai jo atsisakymas kaip nors moraliai vertinti daugumą veikėjų. Na taip, katė nepasitikinti ir vienišė, o kapibara tingi ir knarkia, šuo naivus ir amžinai su savo draugeliais bėdų pridirba, o lemūras kaupia visokias fintikliūškas. Na ir ką? Ir nieko, jie tokie yra, ir tiek.
Ypač man patiko, kad niekas neteisia lemūro. Nes, išvydęs jį ekrane, apsikrovusį daiktais daikteliais ir atsisakantį juos palikti, net kai vanduo jau ima bambą semti, pagalvojau: o ne, dabar jau būtinai gausim tylią pamokančią istoriją, kaip reikia atsisakyti materialių gėrybių ir labiausiai vertinti draugystę, dvasinius dalykus, tai, ko rieškučiom nepasemsi… Oi oi oi, jūs visi vartotojai, vartokit mažiau, gyvenkit labiau, būkit geresni žmonės, kaip jums negėda…
Bet ne, lemūras pavaizduotas taip, kad iš tikrųjų gaila, kai jo daiktus apsemia vanduo, ar kai suskyla jo numylėtas veidrodis. Toks labai… žmogiškas lemūras. Bene vieninteliai tikri blogiečiai filme – paukščių sekretorių būrys, išmetęs gerąjį paukštį iš savo tarpo, nes tas drįso apginti pilkąją katę. Bet net ir juos kažkiek galėjau suprasti: kai situacija nekokia, švaistyti žuvies katėms gali ir nesinorėti, nes dar paskui ir paukščiukams lizde pritrūks.
Žodžiu, visos geros progos patylėti ir nepamoralizuoti buvo praleistos. Tas turėjo patikti salėje sėdėjusiems vaikams ir jų tėvams. Patiko ir mano vidiniam vaikui, nes jis toks mąslesnis ir nelabai mėgsta, kai jį kažko nesubtiliai bando išmokyti. Potvynis iš tikrųjų atitinka frazės, kuri dažniausiai naudojama visiškai ne pagal paskirtį, prasmę: „Filmas visai šeimai“. Dažnai po ja slepiasi kitos prasmės: „Filmas vaikams“ arba, dar dažniau, „Prastas filmas vaikams“. O čia va taip nėra, čia filmas iš tikrųjų visiems amžiams.
Animacijos revoliucijos dar reiks palaukti
Potvynis yra labai įdomus ne tik kaip animacinis filmas, bet ir kaip kino industrijos reiškinys. Jis laimėjo ne tik pirmąjį Oskarą Latvijai, bet ir pirmąjį Geriausio animacinio filmo Oskarą nepriklausomam (indi) filmui, ir pirmąjį Europai, ir tik trečią – ne JAV sukurtam animaciniam filmui, ir tik septintą – ne „Disney“ arba „Dreamworks“ kūriniui.
Savo kategorijoje jis nurungė tokius hitus kaip Laukinukė Roz (The Wild Robot) ir Išvirkščias pasaulis 2 (Inside Out 2). Palyginimui: Potvynis sukurtas ir išplatintas už 3,5 milijono eurų, Laukinukė Roz – už daugiau nei 70 milijonų, o Išvirkščias pasaulis 2 – net už 180 milijonų. Potvynis kurtas nemokama animacijos programa „Blender“, filme nėra ištrintų kadrų – Zilbalodis ir kolegos tiesiog negalėjo sau leisti tokios prabangos.
Ar tai – jau animacijos revoliucija? Guardian sako, kad ir taip, ir ne. Viena vertus, kaip visi pavargome nuo didžiųjų vaidybinių filmų marvelizacijos, taip ir animacijos disnėjizacija pastaraisiais metais kaip reikalas nuvilia. Visokiausi vaidybiniai – ar net iš naujo animaciniai – perdariniai, nesibaigiančios franšizių serijos, engeidžmento rinkimasis dirbtinėmis kontroversijomis, pernelyg pažįstama trijų veiksmų dramos fabula, dirbtinio intelekto nesąmonės, ir t. t. Animacijai, kaip ir popkultūrai apskritai, trūksta gaivos, ir ją gali pasiūlyti senas geras autorinis kinas.
Kita vertus, tokios sėkmės istorijos gali likti – ir tikriausiai liks – gražiomis išimtimis, paįvairinančiomis šiaip jau gana nykią stambiosios animacijos pramonės padangę. Kitaip tariant, nei „Disney“, nei „Dreamworks“ nagų dar nenusigraužė, ir palauks to dar vieno Oskaro metelius ar kitus. Jų buhalterijose tai neatsispindės. O atsigavęs susidomėjimas įvairesne animacija, tegul ir latvišku indi produktu, kaip šiam kontekstui labai tinkamai sako anglai, it kylantis potvynis pakels visus laivus. Žmonės, įskaitant ir mane, nepuls masiškai ieškoti ir žiūrėti europietiškos autorinės animacijos – jie žiūrės tai, ką rodys kino teatras ir transliacijų platformos.
Kitas faktorius, apie kurį kalba ir Zilbalodis – tai, kad stiprios nepriklausomos animacijos bendruomenės kaip ir nėra. Pats Gints sakosi gyvenime norintis valgyti, miegoti ir piešti, visa kita jam neįdomu – ir, manau, jam tai puikiai sekasi, tad tik netrukdykime. Nepriklausomi animatoriai, sako jis, susitinka festivaliuose, trumpam, o po to vėl išsiskirsto vargelio vargti – projektų rašyti, finansų kaulyti, kapibarų kriuksėjimo įrašinėti, spalvų derinti ir aplinkos renderinti. Potvynio kūrėjas, kaip ir priklauso, pirmiausia tapatinasi su pagrindine filmo veikėja – tamsiai pilka kate, kuri, kol jos nepaplaus kokia banga, vaikščios sau viena, kur panorėjusi.
