fbpx

kinas

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.

Paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj: nekrologas Panevėžio „Garsui“

Paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj: nekrologas Panevėžio „Garsui“

6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“

Pakreivinkite savo žvilgsnį į praėjusį Pride: Festivalis „Kreivės”

Pakreivinkite savo žvilgsnį į praėjusį Pride: Festivalis „Kreivės”

Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines pozicijas, teigia, jog pasididžiavimas turi būti švenčiamas, kai lygybė ateis į visų gyvenimus, nepriklausomai nuo klasės, tautybės, lyties, o ne tik seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.