Rugpjūčio 24–26 dienomis Kaune vyko tarptautinis Rytų Europos feminizmui skirtas susitikimas. Trijų dienų sesijose iš lyties perspektyvos buvo nagrinėjamos nacionalizmo, darbo ir reprodukcinių teisių problemos. Pranešimų metu buvo gvildenami Stambulo konvencijos ratifikavimo, pigios ir dažniausiai feminizuotos darbo jėgos išnaudojimo, liberaliojo arba kapitalizmo kritikos stokojančio feminizmo ribotumo klausimai. Susitikimo tikslas buvo užmegzti glaudesnį ryšį su posocialistinėmis šalimis, aptarti regiono tendencijas išeinant iš „besivejančių šalių“ diskurso ir pasipriešinimo strategijas stiprėjančiame dešiniosios politikos spektre.
Vienas įspūdingiausių pastarųjų metų judėjimų regione buvo Lenkijos moterų pasipriešinimas abortų draudimams. Partijos „Razem“ atstovės susitikime pasakojo apie protestų pradžią, eigą ir rezultatus. Apie partijos politiką, feminizmo įtaką ir kovą už reprodukcines teises su „Razem“ atstovėmis bei Czarny Protest (Juodojo protesto) judėjimo iniciatorėmis Kinga Stanczuk ir Anna Adamczyk kalbasi Austėja Banytė, Viktorija Kolbešnikova ir Laura Lapinskė.
– Ar galėtumėte papasakoti apie Juodojo protesto ištakas ir tuometinį Lenkijos kontekstą?
Kinga Stanczuk: Dešiniųjų pergalė 2015 metų Lenkijos parlamento rinkimuose buvo logiška ligtolinės politikos, dešimtmečiais ignoravusios bazinius socialinius ir ekonominius poreikius, pasekmė. Kairiesiems tai nebuvo staigmena. Prie tokių rinkimų rezultatų, be abejo, prisidėjo ir pilietinės visuomenės pasyvumas, ir dramatiškas grassroots judėjimų trūkumas, susijęs su judėjimų nupolitinimu ir parsidavimu nevyriausybinių organizacijų formalizmui. Liberalaus ar progresyvaus feminizmo pastangos kelti su moterų teisėmis susijusius reikalavimus, pavyzdžiui, liberalizuoti abortų įstatymą, buvo bergždžios, o jų organizuojami protestai – tiesiog apverktini. Jei į protestą susirenka 100–150 žmonių, tai vargu ar mindžikavimu priešais parlamentą įmanoma ką nors pasiekti. Būrelis tarpusavyje pažįstamų protestuotojų su savo įsitikinimais – nepalyginama su tuo, ką vėliau sugebėjome mobilizuoti.
Konservatyvi katalikiška partija „Teisė ir teisingumas“ buvo strategiškai palankioje pozicijoje pulti. Pilietinė visuomenė apimta snaudulio, feministinis pasipriešinimas nereikšmingai mažas, politinė kairė ištikta didelės krizės. Tokioje situacijoje laimėję parlamentinę daugumą ir žmonių pasitikėjimą, jie turėjo puikią progą įteisinti abortų uždraudimą kartą ir visiems laikams. Jų laukė siurprizas… (Šypsosi.)
Kai sužinojome rinkimų rezultatus, buvome nustėrusios ir negalėjome patikėti, kiek daug žmonių atėjo balsuoti (žinant pastarųjų metų pilietinio dalyvavimo pasyvumą).
Staiga mes supratome, kad laukia kova ne su kokia abstrakčia socialine grupe, o su pačia vyriausybe. Puoliau į paniką ir turėjau gerai išsiverkti prieš ko nors imdamasi. Atsipeikėjusios pradėjome svarstyti, ką reikia daryti. Ką tokioje situacijoje darytumėte jūs? Pradėjome mąstyti apie mažo masto pasipriešinimo akciją: susirinksime prie parlamento, protestuosime, turėtų ateiti daug žmonių, nes įstatymo projektas toks radikalus. Tačiau mūsų draugė Goha tvirtino, kad turime galvoti visai kita skale: mobilizuoti žmones iš mažesnių miestų ir kaimų, sutelkti visą Lenkijos periferiją ir panaudoti jų pyktį. Ji pasiūlė sukurti grotažymę #czarnyprotest ir fotografuotis apsirengus juodai, taip išreiškiant pasipriešinimą abortų uždraudimo projektui. Po tokio siūlymo pamaniau – įspūdinga! Mūsų teisės netrukus bus sumaltos į miltus, o štai mergina siūlo protestuoti tviteryje. Tiesiog nuostabu! Išskyrus tai, kad ji buvo visiškai teisi, o aš klydau.
Pradėjome tviterio akciją, dalinomės idėja su draugėmis, mamomis ir seserimis, ir tos pačios dienos vakarą pradėjo plūsti nuotraukos iš Lenkijos užkampių. Juodai apsirengusios merginos siuntė asmenukes su Juodojo protesto žyme iš kaimiškų vietovių, kuriose abortai ypač stigmatizuojami. Sėkmę mums atnešė būtent ši jaunų merginų armija iš niekad negirdėtų kaimų ir miestelių.
Anna Adamczyk: Keletas garsių asmenybių netikėtai išreiškė solidarumą ir palaikymą Juodajam protestui. Netgi gana konservatyvių pažiūrų aktorė Kristina Janda, tikra Lenkijos žvaigždė, turinti virš milijono gerbėjų feisbuke, paskelbė, kad jos svajonė – surengti nacionalinį Lenkijos moterų streiką. Buvome maloniai nustebintos! Keletas jaunesnių aktorių viešai prisipažino, kad yra dariusiosi abortus. Taigi, įvyko labai įdomi ir intensyvi įvairių išpažinčių ir pareiškimų sinergija viešojoje erdvėje.
K. S.: Nuo tos dienos, kai kilo idėja apie internetinę akciją, iki milžiniškų protestų Lenkijos gatvėse praėjo dvi intensyvios savaitės. Atėjus Juodojo protesto dienai supratome, kad smarkiai prašovėme dėl dalyvių skaičiaus. Tuo metu gyvenau prie aikštės, kurioje vyko protestas, ir tiesiog negalėjau išeiti iš namų, nes žmonės buvo sausakimšai užtvindę aikštę ir aplinkines gatves. Negalėjome įsivaizduoti, kad nors buvo pirmadienis ir pliaupte pliaupė lietus, susirinks tokia milžiniška minia. Taip šalia kitų Juodojo protesto simbolių – drabužių pakabos, naudotos savadarbiams abortams, ir juodos spalvos – juodas skėtis tapo dar vienu svarbiu ženklu. Visi šie simboliai buvo nuosekliai naudojami protesto dalyvių plakatuose ir retorikoje vienijantis prieš visišką abortų uždraudimą šalyje.
Protestai įvairiose Lenkijos vietose tiesiog ėmė kilti spontaniškai ir niekas nebūtų galėjęs to suvaldyti. Juk neturėjome jokios bendros platformos ką nors centralizuotai organizuoti. Turėjome bendrus simbolius, bendrą atributiką ir pagrindinę žinią. Naudodami juos, žmonės patys susitelkė ir išėjo į gatves. Tai buvo organiška, masiška ir išties galinga. Suburti tūkstantinę minią pavyko netgi Krokuvoje, kur jau daugelį metų buvo sudėtinga mobilizuoti žmones. Iš plakatų ir skanduočių liejosi pyktis, nusivylimas, kūrybingumas ir drąsa. Žmonės nepabūgo žaisti su hegemoniniais istorijos naratyvais, net jeigu už tai daugelis vėliau buvo patraukti teisinėn atsakomybėn už tautinių ar religinių visuomenės jausmų įžeidimą.
Juodasis protestas iš esmės buvo pirmoji realios opozicijos „Teisės ir teisingumo“ partijai apraiška. Tai, kad protestai sustabdė įstatymo priėmimą, buvo nenuginčijamas to įrodymas. Trečiadienį tebuvome saujelė žmonių, kokie 60, vis dar stovinčių su plakatais aikštėje priešais parlamentą ir laukiančių žinių. Kai sužinojome, kad įstatymas nebebus svarstomas, supratome, kad galime švęsti pergalę. Vėliau buvo bandoma analizuoti, kaip mums pavyko. Vienos teigė, kad „Teisė ir teisingumas“ tiesiog išsigando milžiniškų protestuotojų minių miestuose. Kitos sakė, kad pergalė buvo įmanoma būtent dėl to, jog sugebėjome mobilizuoti periferijos ir mažų miestelių gyventojus, ir aš esu linkusi su tuo sutikti.
Praėjus dvejiems metams, įstatymo projektas buvo grąžintas svarstyti. Teko vėl mobilizuotis ir eiti į gatves. Šį kartą suburti mases buvo daug lengviau. Jau turėjome komunikacijos kanalus, simbolius, plakatus. Viskas vyko greičiau ir užteko vos kelių valandų paskleisti žinią. Feministinis įtūžis buvo kaipmat mobilizuotas. Ir nors tikrai nestokojome entuziazmo, šį kartą supratome, kad tai negali vykti amžinai. Žmonės turi darbus, vaikus, kurių priežiūrą galima nesunkiai suorganizuoti kartą ar kitą, tačiau jei tai reiktų daryti nuolat – net ir ši priemonė nustotų veikti.
– Minėjote, kad proteste dalyvavo įvairiausios organizacijos: nuo partijų iki nevyriausybinių organizacijų, nuo aktyvistų iki akademikų. Kaip pavyko susikalbėti, suvaldyti kylančias įtampas ir įveiklinti solidarumą?
K. S.: Tam tikra prasme to padaryti mums niekada nepavyko. Pavyzdžiui, vienos grupės norėjo likti „didžiosios politikos“ nuošalyje ir tiesiog išreikšti palaikymą teisei į abortą. Nacionalinio moterų streiko judėjimas nenorėjo veltis į formalią politiką, tačiau išryškėjo kaip protesto lyderės, turėjo daug galios ir visuomenės palaikymo, sukaupė daug šalininkų socialiniuose tinkluose, tad jų dalyvavimas proteste buvo lemiamas. Man tai suprantama, nes Lenkijoje pavojinga per daug politizuoti – rizikuoji atbaidyti didelę dalį populiacijos. Tačiau nebuvo lengva, kai tokia didelė jėga ėmė kritikuoti judėjimą kaip „pernelyg politizuotą“ ir bandė išlikti kuo apolitiškesnė. „Razem“ bandė tai atsverti ir savo ruožtu vis aktyviau politizavosi. Radome būdų pritraukti daugiau narių, ilgainiui ėmėme dėvėti partijos atributiką, supažindinti žmones su savo politine pozicija. Nuo to įtampų tikrai nesumažėjo, tačiau esminė jėga buvo bendras vardiklis. Bendras tikslas, kuris buvo didesnis už mus visas, už visas tarpusavyje nesutariančias grupes ir politines sroves, – užkirsti kelią šiam absurdiškam įstatymui.
– O kaip sekėsi bendradarbiauti su mokslininkėmis, akademine Lenkijos bendruomene?
K. S.: Akademikės buvo susipriešinusios dėl kitų klausimų. Vyresnės kartos Lenkijos feministės, vienaip ar kitaip susijusios su akademine bendruomene, žinoma, aktyviai dalyvavo Juodajame proteste, tačiau „Razem“ iš jų palaikymo nesulaukė dėl „pernelyg kairiosios“ pakraipos. Jų nuomone, mes per daug dėmesio skiriame ekonominiams klausimams, o jų politinės pažiūros vis dėlto yra liberalios. Šioks toks priešiškumas tvyrojo ore, tačiau bendras tikslas buvo per daug svarbus, kad eskaluotume vidinius konfliktus. Be to, tai vis dar yra jų kova. Abortų įstatymas buvo pakeistas 1993 m., tad vyresnės kartos feminisčių kova už abortų liberalizavimą, galima sakyti, tęsiasi iki šiol. Tai buvo idealus momentas joms vėl išnirti į paviršių.
A. A.: Grįžtant prie politinių pažiūrų skirtumų, buvo daug iššūkių. Per juoduosius protestus gan aktyviai reiškėsi ketvirta pagal dydį šalyje neoliberalų partija „Nowoczesna“ („Modernioji“). Ji gana progresyvi LGBT klausimais, bet absoliučiai neoliberali ekonominiais. Jos pavieniai nariai prisijungė prie mūsų per protestus oficialiai arba kaip privatūs asmenys. Buvome nustebę, kai po tokių sėkmingų protestų mūsų politinis reitingas nepakilo. Supratome, kad nuo pat pradžių galėjome labiau išsiskirti kaip atskiras politinis judėjimas protestų viduje. Vietoj to tiek mes, tiek neoliberalų partija atsidūrėme po vienu lozungu, kas padėjo pasiekti rezultatą, bet politiškai kaip „Razem“ turėjome labiau brendintis, stengtis atskirti politines programas, kad žmonės suprastų, jog anapus „moterų klausimo“ turime radikaliai skirtingus požiūrius į politiką.
– Šiais laikais, kai politinė kairė Rytų Europos valstybėse yra ganėtinai paralyžiuota, tokios partijos kaip „Razem“ atsiradimas teikia vilties ir galbūt net žymi istoriškai svarbų momentą. Gal galėtumėte pasidalinti, kaip gimė „Razem“? Nuo ko viskas prasidėjo?
K. S.: Tuo metu neformali kairė nesutarė dėl kelių dalykų viešojoje erdvėje, tačiau egzistavo grupė žmonių, panašiai vertinančių įvairias problemas. Tarkime, SLD (Lenkijos demokratinė kairioji sąjunga) buvo iškėlusi tikrai atstumiantį kandidatą į prezidento postą. Daugelis žmonių manė, kad tai nepriimtina, turiu omenyje, kad partijai jau galas – daugiau jokių derybų su SLD. Daugelis manė, kad daugiau už SLD nebebalsuos. Augo supratimas, kad mums (tie „mes“ – tai įvairios išsibarsčiusios grupės) reikia tam tikros politinės reprezentacijos, nes kol kas neturime nieko: tiesiog nėra už ką balsuoti.
Buvo toks tarpsnis, kai žmonės demonstravo panieką balsavimui. Net buvo prikurta memų, kur į valdžią renkami elniai ar išgalvoti veikėjai. Kažkuriuo metu atsirado grupė, kurią šis „tiesiog iš visko pasijuokime“ požiūris ėmė labai erzinti, nes šaipytis vis dėlto yra lengviausia išeitis. Tad mes ėmėme ir susitikome. Apie 30 žmonių privačiame bute lyg ir ne visai rimtai aptarti idėjų. Be abejo, buvo žmonių, kurie nuo pat pradžių elgėsi labai aktyviai. Manau, labai svarbu, kad yra toks grupės branduolys, kuris su malonumu tam skiria visą savo laiką. Tas branduolys investavo viską, įskaitant asmeninius pinigus – tai nebuvo didžiulės sumos, nes žmonės nėra turtingi, tačiau jie džiaugėsi galėdami prisidėti ir maždaug metus dirbo prie kampanijos nemokamai.
– Iš kokių socialinių sluoksnių šie žmonės?
K. S.: Pačių įvairiausių. Yra žmonių iš vidurinės klasės, asmenų iš darbo klasės šeimų, kurie baigė studijas ir gavo geresnius darbus miestuose, bet nebūtinai gerai apmokamus. Pavyzdžiui, jeigu dirbi nevyriausybinėje organizacijoje Lenkijoje, tai nesi turtingas, veikiausiai priklausai žemesnei vidurinei klasei.
Labai svarbu turėti tokį branduolį žmonių, kurie džiaugiasi atiduodami tam visas jėgas, nepaisant turimų darbų (aš, beje, buvau viena iš tų žmonių, dirbau puse etato). Taip suorganizavome pačių finansuotą kongresą, jame dalyvavo apie 200 žmonių iš visos šalies. Tuomet tai veikė per pažintis. Kongreso metu išsirinkome pirmą valdybą. Turime ne lyderį, o kolektyvinę vadovybę. Tuomet išrinkome 9 žmones. Po to išrinkome nacionalinę tarybą, ją sudarė apie 30 žmonių. Valdyba valdo partiją, o taryba patarinėja. Pavyzdžiui, Anna yra tarybos narė. Ji viena iš žmonių, kurie konsultuoja valdybą praktiniais klausimais.
Aš taip pat buvau pirmojoje taryboje. Buvau viena iš tų žmonių, kurie teikė pirmines strategijas, siūlė diskusijas. Tai buvo labai intensyvus laikotarpis, nes rinkimams pasirengti turėjome tik kelis mėnesius. Turėjome surinkti parašus ir sudaryti rinkimų programą. Buvau už tai atsakinga. Buvo daug chaoso: žmonės iš visų šalies kampelių teikė savo reikalavimus ir rengė įvairių formatų dokumentus. Visą mėnesį teko aiškintis, ką žmonės nori pasakyti, ir susiaurinti reikalavimus į 9 kategorijas. Taip parengėme programos projektą, kuris labiau priminė ketinimų pareiškimą nei rimtą politinį dokumentą. Nepaisant to, turėjome pradinę programą ir pakankamai parašų kampanijai. Pastaroji buvo beprotiška. Vieno susirinkimo metu prekybos centre mane užsipuolė aštuoniasdešimtmetis. Pačiupęs už švarko pradėjo rėkti: „Prakeikti komunistai, nebeįsileisime jūsų į valdžią!“
– Ar kairiųjų idėjų laikėtės nuo pat pradžių?
K. S.: Taip. Buvome vienintelė visiškai kairiųjų pažiūrų politinė partija 2015 metų parlamento rinkimuose. Mums rūpėjo ir ekonominės, ir socialinės problemos. Susikūrėme vos keturi mėnesiai prieš rinkimus ir sugebėjome surinkti beveik 4 procentus balsų, kurie leido gauti valstybės finansavimą. Deja, negavome mandatų parlamente. Kol kas jaučiamės saugiai žinodami, kad galime egzistuoti dar vieną kadenciją, bet kadangi nesame ten fiziškai, sunku plėtoti diskusiją.
Kaip minėjau, surinkę beveik 4 procentus balsų, gavome valstybės subsidijas, o tai reiškia, kad veikla finansuojama ne vien aukomis. Jos taip pat svarbios, bet subsidija – stabilus pinigų šaltinis. Svarbu žinoti, kad pavyks susimokėti už elektrą ir pasamdyti žmonių. Tai kokybinis organizacijos valdymo pokytis. Kaip žino bet kuri nevyriausybinė organizacija – tai pavojingas momentas, nes žmonės tampa nepatenkinti, kad vieni dirba nemokamai, o kiti gauna algą. Tai nutinka visuomet, kai bandoma specializuotis. Tikimės specializuotis dar labiau, kiek leis finansai.
– O kaip dėl feminizmo? Ar stengiatės įtraukti feminizmo idėjas į partijos veiklą ir oficialią politinę programą?
K. S.: Mus kritikavo iš abiejų pusių: kad esame per atvirai feministinė arba per mažai feministinė partija. Nuo pat pradžių turėjome labai aiškią poziciją dėl reprodukcinių teisių. Taip pat ir dėl LGBT. Mūsų programos branduolį sudarė sveikatos apsauga ir elementari valstybės socialinio aprūpinimo sistema.
A. A.: Svarbu paminėti, kad nuo pat pradžių partijoje laikėmės lyčių lygybės principo: pusė valdybos narių ir pusė tarybos narių privalėjo būti moterys.
K. S.: Dėl to ir vėl sulaukėme kritikos, ypač iš Vakarų. Mes, aišku, lyginome savo politiką su kitomis kairiosiomis partijomis, nes nusprendėme, kad šiuo metu Lenkijoje taip elgtis prasminga. Mane mažiau domina teoriniai požiūriai, atrodo kur kas svarbiau išsiaiškinti, kas padeda mobilizuoti merginas. Žinodamos, kad turi 50 procentų, jos elgiasi kitaip. Žinote, anksčiau buvau prieš kvotas, nes maniau, kad turime įrodyti, ką sugebame; turime būti ne prastesnės už vyrus, o gal ir geresnės. Ne. Mūsų kontekste kol kas tai neveikia. Be to, matome, kaip tai keičia žmonių balsavimo įpročius. Žmonės, ir ypač vyrai, mąsto taip: „Jeigu balsuosiu vien už vyrus, jie nepateks. Tad jeigu noriu, kad mano balsui kas nors atstovautų, tuomet turiu balsuoti proporcingai, nes taip turėsiu didesnę tikimybę.“ Taip jie pradeda labiau gilintis į tai, ką teigia moterys politikės.
– Būtų įdomu išgirsti ir jūsų asmeninę istoriją. Juk ne taip paprasta tiesiog imti ir sukurti politinę partiją. Kaip atsidūrėte ten, kur šiandien esate? Dabar kovojate dėl merginų įsigalinimo ir emancipacijos, raginate sukti politikos link, bet kas ten pastūmėjo jus pačias?
A. A.: Prieš „Razem“ nebuvau įsitraukusi į jokį aktyvizmą ir radau juos feisbuke. Pamaniau, kad tai įdomu ir jie užsiima šaunia veikla, aš sutinku su jų nuostatomis, ir jie atrodė faini žmonės. Matai juos televizijoje ir tai, apie ką jie kalba, turi prasmės. Pagaliau kažkas per teliką šneka prasmingai! Nusprendžiau nueiti į susirinkimą ir dar stipriau pajutau, kad šie žmonės žino, ką daro, ir kad savo politika siekia realių pokyčių visuomenėje. Atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir taip likau su jais. Tuo metu kaip tik buvo sudarinėjami kandidatų į parlamentą sąrašai. Žinoma, sąrašuose turėjo būti išlaikoma lyčių lygybė ir ne paslaptis, kad sąrašui labai trūko moterų. Turėjome ieškoti aplinkui, įtraukti į sąrašus savo tetas ir močiutes (juokiasi). Vienu metu manęs paklausė, kodėl manęs nėra sąraše. Aš, žinoma, atsakiau: „Ne ne, aš negaliu, neišmanau jūsų programos, nesu pasiruošusi, turiu daugiau paskaityti…“, buvau ten tik porą savaičių. Bet jie atsakė – kokį velnią tu čia šneki?
K. S.: Juk jau tuo metu studijavai doktorantūroje!
A. A.: Bet tai nesvarbu…
– Anaiptol, dar ir kaip svarbu!
K. S.: Tu juk ultraišsilavinęs žmogus, kuris atkeliavo į Varšuvą studijuoti doktorantūroje, ir vis tiek manei, kad nieko neišmanai?
A. A.: Taip ir buvo… Sėdėjau ten nuleidusi galvą ir galvojau: dievuliau, štai du vaikinai mane įtikinėja, o aš sakau „ne“… Visą gyvenimą skaičiau Virginią Woolf, Margaret Atwood, Judith Butler, domėjausi šiomis temomis ir tūžau dėl to, kaip moterys save nuvertina. O dabar pati elgiuosi būtent taip, dėl ko visą gyvenimą pykau. Ne juokais supykau ant savęs ir iki šiol šis pyktis veda mane į priekį. Ir tai yra tipiškas atvejis, kaip merginos reaguoja ir kaip savimi nepasitiki.
Turėjome kelias įsigalinimo dirbtuves. Susirenka moterys, kurios šneka žiūrėdamos sau į batus, teigdamos, kad norėtų dirbti sveikatos apsaugos ministerijoje prie kokių nors dokumentų, nes šioje srityje dirba jau 30 metų. Po 3 valandų pokalbio jos jau tvirtai sako, kad norėtų būti sveikatos apsaugos ministrėmis! Ir štai mums reikėjo tik trijų valandų, kad moterys pakeltų akis nuo batų ir pasakytų, jog nori būti ministrėmis. Ir čia aš kalbu apie tas, kurios yra tikrai protingos, išsilavinusios ir itin kvalifikuotos.
K. S.: Mano mama buvo stiprus feministinis balsas mano gyvenime, taigi aš užaugau su šiomis idėjomis. Bet turbūt dėl to buvau šiek tiek skeptiška ir galvojau, kad tai buvo jos kartos kova, o mūsų karta turi didesnių tikslų. Taip galvojau, kol grįžau namo po studijų Anglijoje. Nauja patirtis grįžus į Lenkiją padėjo suprasti, jog dar yra ką nuveikti ir čia. Pradėjo kurtis „Razem“ ir aš atradau feminizmą iš naujo ir kodėl jis vis dar labai reikalingas, ypač kaip praktinis dalykas.
– Juodųjų protestų pavyzdys suteikia vilties. Jei galėtume ko nors iš jūsų patirties išmokti, į ką patartumėte atkreipti dėmesį?
K. S.: Pirmiausia svarbu ne tiesiog ką nors pasakyti, o šviesti, lavinti žmones. Kad ir kokią organizaciją ar judėjimą sugalvotumėte kurti – šiais laikais svarbus matomumas, spalva, simboliai, atpažįstamumas. Sukurkite ritualus, išraskite (naujas) tradicijas. Ir, žinoma, jei esate iš politinės kairės – įsiklausykite į žmonių baimes, kurios jau ilgą laiką yra sėkmingai eksploatuojamos dešiniųjų. Balsuokite ir skatinkite tai daryti kitus, nes tik taip galime pabudinti pilietinę visuomenę iš letargo. Skatinkime moteris įsigalinti ir kurkime solidarumą su visais, siekiančiais bendro tikslo. Sėkmės!
Publikuota „Šiaurės Atėnuose“, 2018-09-07