Nėra blogo ar gero boso

Daugiausia diskusijos apsiribojo tik tuo, kad viršininkas negali taip įžūliai elgtis, toks elgesys prasilenkia su bet kokiomis verslo etikos normomis. Ypatingai kirčiuojama samdyto „banditėlio“ istorija, kuri neva atkartoja dešimtojo dešimtmečio verslo praktikas, o taip šiandien tikrai negali būti. Pastarasis pasipiktinimas apsiriboja tik vartotojišku pareiškimu, kad reiktų nebeiti ten valgyti. O kodėl nereikia? O todėl, kad ten viršininkas blogas. Įdomu ir tai, jog paraleliai su Casa buvo išviešinta ir kita, Movido istorija apie 6 madingo baro darbuotojus, kuriems nebuvo išmokėta atlyginimų už daugiau nei 2,5 tūkstančio eurų, kuri, be abejo, tiek dėmesio nesusilaukė, nes niekas jiems negrąsino ir tiesioginės prievartos atvejo taip pat nebuvo. Nepažvelgus į situaciją giliau, lengva apsigauti, kad Casa tik kažkokia anomalija, apendicitas, kurį išpjausi ir problemos nebeliks. Deja, situacija yra daug sudėtingesnė, nes viską, ką išviešino darbuotojai, tiek iš Movido, tiek iš Casos, yra besikartojantis simptomatinis viešojo maitinimo sektoriaus reiškinys.

Čia tik asmeninė nuomonė?
Klausimas, kuris buvo iškeltas ir diskusijose, apie tai, kodėl Casos istorija yra tik vieno darbuotojo iš viso restorano personalo problema, kodėl tik jam užkliuvo boso elgesys ir darbovietės taisyklės, yra labai svarbus. Ir ne tik dėl to, kad tai gali būti labai subjektyvi paties darbuotojo pozicija, ką viršininkai pateikia kaip itin reikšmingą kontrargumentą. Juk viskas toje darbovietėje yra gerai, visi kiti darbuotojai toliau lenkia nugaras ir džiaugiasi, kad taip gražiai jų restorane kybo lempos.

Istoriją lengva supaprastinti iki vieno konflikto tarp boso ir darbuotojo: viršininkas sureaguoja impulsyviai (ko tik nebūna tose darbovietėse!), darbuotojas jam keršija. Tai, kad darbuotojas reikalavo dvigubo užmokesčio už šventinę dieną visiems darbuotojams, greitai pasilieka antram plane, kaip ir tai, kad jis bandė įsteigti profsąjungą, kuri būtų galėjusi nuolatos ginti darbuotojų teises ir gerinti jų darbo sąlygas. Viskas paskęsta begaliniam svarstyme: kas geresnis, o kas pasielgė blogai? Pamirštama, kad visa ši kampanija užsikūrė ne vien tam, kad kažkas blogai pasielgė ir nesumokėjo arba grasino. Ši istorija yra apie darbuotojų teises, kurios nuolat paminamos bendrai nesiskaitant su darbo teise. Darbas viešo maitinimo sektoriuje yra vienas mažiausiai apmokamų, jam taip pat būdinga didelė rotacija, sektorius yra vienas jauniausių, darbuotojos dažnai būna vos vyresnės nei mokyklinio amžiaus. Neatsitiktinai pagrindinis čia fiksuojami pažeidimas – nelegalus darbas be sutarties. Taip pat dažni darbo laiko apskaitos pažeidimai: nesilaikoma darbo ir poilsio reikalavimų, nefiksuojami viršvalandiniai darbai, už juos nemokama arba mokama „iš po stalo“.  Kadangi darbas virtuvėje yra padalintas į daug smulkesnių užduočių, nebūtina išleisti daug resursų darbuotojų mokymams, o jei ir reikia, pasinaudojama kitu darbuotoju, kuriam užkraunamas dvigubas krūvis. Galiausiai tokie darbuotojai gali būti lengvai pakeičiami, darbo rinkoje jaunų bedarbių daug, o esamų net ir atleisti dažnai nereikia – sąlygos ir atlyginimai tokie, kad neapsikentę patys išeina.

Mažas vs. Didelis

Nors „mažasis verslas“ dažnai pristatomas kaip neva humaniškesnis, remtas šeimos vertybėmis, jam galioja tokios pačios konkurencijos taisyklės kaip ir kiekvienam kitam. Smulkusis verslas ypatingas tuo, kad jis labai priklausomas nuo žmogiškųjų išteklių. Čia reikia užmegzti vadinamąjį „draugišką“ ryšį tarp viršininko ir darbuotojų, pabrėžiant skirtumą tarp jaukios atmosferos restoranėlio ir nužmogintos konvejeriškos korporacinės valgymo įstaigos. Draugiškam ryšiui kurti samdomos tarpininkės tarp kliento ir virtuvės – padavėjos. Emocinis darbas mažesnėse viešo maitinimo įstaigose daug intensyvesnis, čia dažnai reikalaujama vos ne kas penkias minutes prieiti prie kliento ir paklausti, ar viskas tvarkoj. Darbų spektras mažuose restoranuose taip pat platesnis, nes darbo padalijimas nėra taip sustyguotas, kaip didesnėse įstaigose. Kaip vienas iš Movido darbuotojų minėjo, jam reikėjo ir klozetą atkimšinėti, ir alų pilti, ir maistą gaminti.

Nesunku suprasti, kodėl mažuose restoranuose besipriešinantys viršininkui darbuotojai suasmenina šį santykį ir jaučiasi taip, lyg priešintųsi labai konkrečiam žmogui, o ne pačiai darbo ir išnaudojimo mechanikai: bosas čia visada šalia, jis kalbasi, kartais net pakviečia kartu išgerti, pasiskundžia įtampa darbe ir šeimoje, todėl jam net reiktų atleisti už tai, kad tave aprėkė arba įrašė baudą už sudaužytą indą, nes jis gi tik žmogus, jam gal dar sunkiau, negu tau, galbūt jis turi paskolų, galbūt jis per daug dirba, ir jį dėl to paliko žmona… Viskas turėtų taip ir veikti pagal mažo verslo modelį, čia nereikia jokių profsąjungų, nes galima pakalbėti asmeniškai, išsiaiškinti problemas, o jei nepavyksta – tiesiog išeiti savo noru. Aišku, aš čia ironizuoju, bet liūdniausia yra tai, kad taip ir yra tvarkomasi su smulkių maitinimo įstaigų darbuotojais. Tikėti, kad verslas gali būti humaniškas, yra tas pats, kas tikėti, kad robotai irgi yra žmonės. Tuo patikėti yra lengviau, negu priešintis, nes iš karto susidursi su nuomone, jog smulkiam verslui ir taip sunku, ir kad priešindamasis mažai ką pakeisi, nes tai tik maža žuvelė dideliame kapitalo vandenyne.

Priešintis ir susitelkti

Casos ir Movido pavyzdžiai rodo, kad boso/verslo humaniškumas greitai baigiasi, kai sumažėja pelnas arba darbuotojai užsimano geresnių darbo sąlygų. Atsisakymas tikėti, kad turi būti supratingas ir jausti dėkingumą darbdaviui už jo suteiktą „privilegiją“ dirbti yra didelis ir sunkus žingsnis. Tik atsisakydami tikėti, kad kažkur rasime darbovietę-oazę be išnaudojimo, kad ne nuo mūsų pačių, o nuo viršininko gerumo priklauso mūsų darbo sąlygos, galime pradėti realiai jas gerinti. Viena iš didžiausių problemų yra darbuotojų susiskaldymas – juo labai džiaugiasi ir jo siekia kiekvieno verslo vadovas. Dažnai viršesni darbuotojai į žemesnių grandžių darbuotojus žiūri iš aukšto ir labiau palaiko viršininką, nei tą, kuris šalia plauna indus, nes tas, kuris plauna indus, nieko nepasiekė, o jei jis dar taip lėtai dirbs ir dažnai eis parūkyt – tai ir liks indų plovėju, vadinasi, nevykėliu. Deja, bosui tu esi lygiai toks pat nevykėlis kaip ir tas, kuris plauna indus, bet jam net pirštu nereikia parodyti, taip puikiai jo hierarchija veikia. Geriau pagalvojus, jis yra vienas, o nevykėlių daug ir jei jie veiktų išvien, galbūt nereiktų maldauti pakeisti grafiką, nereiktų maldauti, kad būtų laiku mokamas atlyginimas, kad viršvalandžiai būtų suskaičiuoti, kad sutartis būtų ne pusės, o pilno etato, ir taip toliau.