Šį kartą man teko nelengva užduotis – rašyti apie periodą, kuris nėra man gerai pažįstamas ir gilintis į judėjimą, kuris yra menkai tyrinėtas. Tai – radikalių pažiūrų moterys tarpukariu.
Tarpukarį dažnai aplenkdavau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dar bakalauro studijų metais dėstytojai kartodavo, kad tarpukario tyrimai priklauso tinginiams – nereikia mokytis užsienio kalbos, šaltiniai gana lengvai prieinami, skaitmenizuoti, ir daugiausiai spauda, kuri dažnu atveju tampa diskurso analizės šaltiniu, o ne svarstymu apie realybę. Antra, mano jaunatviškas ir gana naivus užsispyrimas išeiti už valstybingumo tyrinėjimų ribų. Maniau, kad po tingumu slepiasi metodologinis nacionalizmas ir dabarties pritempinėjimas prie laikotarpio, kuris mažai ką turi bendro su šiandiena. Judėjimų ir procesų istorija negali būti pertraukiama konkrečia data ar net režimų kaita, o nepriklausomybė nebūtinai išlaisvina žmogų. Mintyse visada sukasi tie ir tos, kuriems mažiau pasisekė, kurie netelpa į valstybinio pasakojimo rėmus.
Šiandien į tarpukarį žvelgiu jau kitomis akimis, be pasipriešinimo ir su smalsumu. Tam reikėjo tiek taikos su savimi, tiek šiokios tokios brandos. Kai norisi ne tik neigti, bet ir teigti. Reikėjo ir supratimo, kad nacionaliniai klausimai gali eiti greta revoliucinių. Taip dažnai veikia dekolonizacijos procesai. Pirmoji Lietuvos nepriklausomybė, nors ir buvo grindžiama tautiniu pagrindu, turėjo ir kitokių, žymiai radikalesnių idėjų, kurios sklido iš įvairių antiimperialistinių, kairiųjų judėjimų. Revoliucionierių biografijos dažniausiai stebina drąsa, tikėjimu, atsidavimu, tačiau ne mažiau svarbu yra suprasti ne tik ką ir kodėl žmogus veikė, bet ir koks jis buvo, kaip bendravo su kitais, ką mėgo valgyti ar kaip šukavo plaukus. Asmeninio gyvenimo detalės žmogų gali priartinti, demitologizuoti, gali parodyti kaip pasaulėžiūra skleidėsi kasdienybėje.
Šiame tekste pabandysiu pasigilinti į kelias asmenybes. Radikalių pažiūrų moterų portretus Ugnė Marija Andrijauskaitė yra apžvelgusi pranešime Emancipacija per revoliuciją: radikaliai kitokios Lietuvos moterų istorijos, diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, 2017 m. vasario 17 d. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Pirmiausia, rekomenduoju skaityti Ugnės tekstą, parengtą pranešimo pagrindu, kuris iki šiol yra plačiausias šia tema [1]. Ugnė tyrinėjo ir nekomunistinės kairės, socialistų revoliucionierių, vėliau socialistų revoliucionierių maksimalistų, besibūrusių apie žurnalo „Aušrinė” veiklą tarpukariu [2], savo daktarės disertaciją apsigynė darbo judėjimų tema tarpukario laikotarpiu. Neatsitiktinai mano pirma misija tapo susitikimas su Ugne, kuri šiuo metu su partneriu Justinu augina sūnų Kazį. Tai miniu ne be reikalo. Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas, Kazys Binkis, Kazys Grinius ir turbūt dar koks Kazys veikė su aušrininkais arba aplink juos, buvo ryškūs kairieji intelektualai, avangardistai. Galvoju, jeigu būtų dukra, ar būtų ji vardu Ona, kaip Kazanskaitė ar Šimaitė?
Susitikusios su Ugne kalbėjomės apie kairiojo politinio spektro moteris. Iki Smetonos įvykdyto valstybės perversmo ir aršaus opozicijos persekiojimo, Lietuvoje galime rasti puokštę kairiųjų. Socialdemokratės, socialistės, revoliucionierės maksimalistės, anarchistės ir komunistės. Nuo seimo iki pogrindžio. Šiame trumpame, dėl to labai ribotame tekste nusprendžiau aptarti dvi aktyvistes, kurių istorijos mane paveikė labiausiai. Tai – geriau žinoma kaip tautų teisuolė, nei radikalė Ona Šimaitė ir aušrininkų aktyvistė Agnė Murzaitė. Pasirinkau išeiti iš griežtų istorijos mokslo rėmų ir pasinėriau į refleksiją, klausydama Onos balso ir bandydama suprasti Agnę Rimanto Murzos prisiminimų apie ją pagalba. Lietuvos kairiosios moterys nusipelno žymiai daugiau dėmesio, todėl viliuosi, kad dar bus panašių projektų į šį ir įvairūs pasakojimai apie jas bus toliau plėtojami.
Mano pasakojimas turbūt bus artimiausias Elenos Gasiulytės sugalvotam terminui įspūdžiografija. Kaip autorė sako: „Įspūdžiografija yra tekstas, smegenyse paliekantis įspaudą tos sunkiai apčiuopiamos nuojautos, kad aprašytą žmogų bent truputį pažįsti” [3]. Tad kviečiu susipažinti.
„Patinka ar ne, aš vis dar tampu anarchiste”
Tokį įrašą Ona Šimaitė paliko savo dienoraštyje 1969 m. balandžio 10 dieną, likus 9 mėnesiams iki mirties. Būdama 75-erių Ona vis dar svarsto savo politines pažiūras, reflektuoja žmogiškos būklės nebaigtinumą ir atsisako griežto apsibrėžimo. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja viename interviu pasakoja, kad aplinka visada skatino Oną aprašyti savo patirtis [4]. Tris kartus suimta, vieną kartą pasmerkta mirties bausmei ir to išvengusi, išgelbėjusi apie 100 žydų vaikų nuo bado ir mirties, kalinta ir kankinta koncentracijos stovykloje, bibliotekininkė po savęs paliko galybę laiškų. Santykio su kitu liudijimų, o ne savęs kaip herojės aprašymų. Sunku įsivaizduoti, kaip galima nuosekliai aprašyti ir suvokti totalaus smurto ir bejėgystės patirtis, bet kartu apmąstyti lydinčią narsą ir pagalbą kitam. Gal todėl ji visada išliko tapsme, bandyme susivokti.
Pasaulio tautų teisuolė, „gyvenusi tautos himno dvasia“, Ona visą savo gyvenimą buvo opozicionierė. Tarpukariu artimai bičiuliavosi su aušrininkais ir, pasak daugiausiai Onos gyvenimą tyrusios Julijos Šukys [5], plaukus pynė kaip Rusijos revoliucionierė, viena iš kairiųjų eserų lyderių Marija Spiridonova, kurios etinė pozicija revoliucinio smurto atžvilgiu buvo artima ir aušrininkų pasaulėžiūrai [6]. Įdomu, kiek žmonių Vilniuje eidami Šimaitės gatve susimąsto, kad Onos veiksmams padarė įtaką revoliucinė mintis. Dar viena priežastis nesigirti. Gyvendama Lietuvoje ji vaikščiojo peilio ašmenimis, stengėsi pamiršti sutiktų žmonių vardus ir pavardes, tam, kad netyčia jų neišduotų.
Būdama labai išsilavinusi, nesiekė aukštų postų, dirbo Vilniaus universiteto bibliotekininke ir kaip rodo dokumentinis biografinis filmas [7], biblioteka, kaip viešoji erdvė, jai buvo labai svarbi, nes Ona tikėjo, kad kultūra ir išsilavinimas turi būti nemokami ir prieinami visiems.
Klausant Onos balso, kurį galima išgirsti tiek nurodytoje dokumentikoje, tiek „Žinių radijo“ laidoje [8], girdimas jos paprastumas, nesusireikšminimas, o kai kalba apie savo senelį, girdžiu žodžius, kuriais norėčiau apibūdinti ją pačią: individualistas, atsiskyrėlis ir visada turėjo savo nuomonę, nepaisant to, kad daug kas jį smerkė.
Taip pabrėždama senelio bruožus, ji išskiria juos kaip ypatingus ir sektinus. O senelio žodžiai apie žydus ją lydėjo visą gyvenimą. Onos atsiminimai apie aušrininką Kazį Borutą taip pat iškalbingi. Be kūrybos liaupsų, ji pabrėžia jo atsidavimą, draugystę su bendražygiais, tiesumą, meilę Onai Kazanskaitei–Borutienei ir dukrai Eglei, gilumą ir laisvės troškimą. Ne veltui ir atsiminimą pavadina „Apie žmogų ir poetą“ [9]. Panašu, kad jai, kaip ir man šiame tekste, pirmiausia svarbu ne pasiekimai, o tai, kaip pažiūros atsispindi kasdieniuose gyvenimo pasirinkimuose. Onos paprastumą, asketišką gyvenimą ir prioritetus man atskleidžia ir kita, paprasta jos frazė minėtame „Žinių radijo“ interviu: „Turiu dvi sukneles, vieną nešioju, kitą skalbiu, kam man daugiau reikia?“ [10] , panašią mintį girdėjau ir apie kitą kairiąją – Agnę Murzaitę, taigi, judėkime toliau.
Teta Agnė
Kol valgėm cinamonines bandeles ir kalbėjomės su Ugne, ji užsiminė, kad Agnė Murzaitė yra mūsų bendro pažįstamo Rimanto Murzos giminaitė. Man šiurpas perėjo per kūną. Šią žinią priėmiau kaip galimybę tiesiogiai susipažinti su Agne. Ji mirė kai Rimantui buvo septyneri, sulaukusi 93-ejų. „Guvi ir aštraus proto iki paskutinių dienų“, – pasakoja man Rimantas pokalbyje Zoom platformoje sekmadienio ryte. Agnė buvo Rimanto tėčio, Erdvilio Liucijaus Murzos teta, kurio prisiminimų jau taip pat nebeišgirsime. Erdvilis su savo teta gyveno Kaune, atvykęs studijuoti iš Šaulių rajono. Vėliau, 1982 m., Agnė atsikraustė gyventi su Erdvilio šeima, nes sunkiai vertėsi. Rimanto broliui buvo vieneri, o po keturių metų gimė ir pats Rimantas. Vaikams pasisekė, nes Agnė buvo pedagogė, vaikų namų auklėtoja, todėl Rimantui ir jo broliui neteko lankyti vaikų darželio, Agnė užsiėmė jų lavinimu. Rimantas pasakoja, kad su ja įgudo skaityti ir rašyti, mokėsi netgi anglų kalbos, kurią Agnė išmoko būdama 70-ties. Jos brolis Charles (Karolis) Murza iš Lietuvos išvyko tarpukariu, Čikagoje buvo aktyvus socialistas. Jo vaikai, gimę emigracijoje, jau nelabai kalbėjo lietuviškai, todėl Agnei buvo svarbu dėti pastangas ir išlaikyti ryšį.
Rimanto atsiminimuose Agnė labai šviesus žmogus, visą laiką išlaikantis pagarbą kitam žmogui, vaikui. Pagarbos, asmeninės erdvės, mokė ir mažuosius, palaikė lygiaverčius santykius. Kartu mokydavosi žaidimų būdu, „nebandė mokslo įkalti į galvą“. Vienas iš ryškesnių prisiminimų Rimanto galvoje – vaikiškas, ar kaip pats sako, naglas įsiveržimas į Agnės kambarį su žaisliniais revolveriais. Labiausiai įsiminė tetos akys. Rimtos, galbūt net pavandeniję, liepiančios padėti ginklus į šalį. Kalbėdami su Rimantu svarstėme, kokios galėjo būti Agnės patirtys abiejų pasaulinių karų metu. Bet akivaizdu tai, kad Agnė buvo pacifistė, antimilitaristinės nuotaikos figūravo ir Erdvilio pasaulėvaizdyje, Rimantas mano, kad tai tiesioginė Agnės įtaka. Kitas akivaizdus aušrininkės įskiepis – antiklerikalizmas. Namuose religija buvo pašiepiama, Rimantas su broliu nekrikštyti, Kalėdos nešvenčiamos. Kaip žinia, aušrininkai save laikė laisvamaniais ir užsiėmė aštria religijos kritika. Galime matyti, kad pasaulėvaizdiniai kuolai liko tvirti iki gyvenimo galo.
Rimantas taip pat pasakoja apie ypatingą Agnės rašalą. Jis buvo ryškiai mėlynos spalvos, niekur tokio nebuvo matęs. Juo Agnė pildė savo vienintelį rašiklį, mėgo tik jį. Vėl pajuntu jaudulį, nes ir aš turiu tokį, kapsulinį, rašau tik juodu rašalu. Dar viena detalė – tarpukarinis rašalo sugertukas. Rimantui tai – antisovietinis simbolis, pilkumo ir vienodumo atsisakymo ženklas. Dabar galvoju, kad tai gali būti ir pragmatinis sprendimas – naudoti daiktus tol, kol yra tinkami. Kaip ir Agnės rūbai, kurie Rimanto prisiminimuose švarūs, tvarkingi, bet visada tie patys, „lopas ant lopo“, kaip pats sako. Čia pagalvoju ir apie Oną Šimaitę. Kiti įsimintini daiktai Agnės kambaryje – tai dar vienos aušrininkės, Juzės Kudirkaitės nuotraukos. Juzė buvo Agnės bendražygė, jos mokėsi ir gyveno kartu, rūpinosi „Aušrinės“ leidyba, finansais, abi buvo pedagogės. Kiek užtinku šaltiniuose, jos visur minimos kartu. Juzė mirė 1968 m., todėl Rimantas jos niekad nėra matęs, bet man pasakoja, kad Juzė ryškiai figūravo šeimos gyvenime ir pats yra pagalvojęs, kad jas galėjo sieti romantiniai santykiai. Agnė niekuomet nebuvo ištekėjusi, biologinių vaikų taip pat nebuvo. Įdomu tai, kad mirus Agnei, po keleto dienų Rimantas sapnavo labai ryškų sapną, kaip Agnė su savo sunkia lazda ateina atsisveikinti, susikibusi su Juze rankomis. Man kaip queer istorijos tyrėjai, suspurda širdis, tačiau jokių konkrečių įrodymų pateikti negaliu. Ką tikrai galima pasakyti, kad draugystė tarp šių moterų buvo labai stipri, kaip ir moterys, kurioms čia buvo skirta šiek tiek subjektyvaus dėmesio.
Manote, kad tai, ką veikiame, nėra bergždžia? Pareikškite tai čia:
Pabaigai norėčiau grįžti prie susitikimo su Ugne. Man paklausus, ar kairieji rateliai buvo mažiau patriarchaliniai nei visuomenė, Ugnė neužtikrintai atsako, jog turbūt. Jos teiginį papildo ir pačių aušrininkių tekstai laikraštyje „Aušrinė“. Jos aiškiai atsikerta vyrams, kad jų žemesnis statusas ar tariami negebėjimai yra susiję su nepakankamu švietimu ir namų ruošos darbais: „Duokit moterims lygų su vyrais apšvietimą, ir dings, kaip nebuvęs, gražiosios lyties atsilikimas”. Ir vis tik tarp kairiųjų, ypač aušrininkų, santuokos, individo išsilaisvinimo klausimai buvo aktyviai apmąstomi. Rašytojas Kazys Boruta ir aušrininkė Ona Kazanskaitė santuoką laikė buržuaziniu išmislu, radikali visuomenininkė Michalina Navikaitė atsiminimuose rašo, kad jokiam ponui nepriklausys. Būtent jai buvo patikėta saugoti ginklus ir dalyvauti pasikėsinimo į Augustino Valdemaro nužudymą Kaune planavime. Radikaliais pokyčiais tikinčios nebūtinai būna atsidavusios humanitarinei veiklai, o jų biografijos nebūtinai nuskamba taip, kad nors imk ir prie širdies dėk, ypač, kai reikia kovoti ne tik su pasaulio neteisybėmis, bet ir su artimos aplinkos nuostatomis, aplink šluojant trupinius komunoje gyvenusių bendražygių bute. Bet apie jas – kitąsyk.
Už pokalbius esu labai dėkinga Ugnei Marijai Andrijauskaitei ir Rimantui Murzai.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas Kauno menininkų namų parodos „Pirmiausia veiksmas buvo!“ zine.
Viktorija Kolbešnikova yra baigusi moterų ir lyčių studijų magistro studijas Centrinės Europos universitete, Budapešte. Ji yra Lietuvos queer archyvo koordinatorė, portalo GPB.lt ir žurnalo „Lūžis“ redkolegijos narė, viena iš socialinio centro „Emma“ įkūrėjų ir queer festivalio „Kreivės” organizatorių komandos narė.
Išnašos
[1] https://manoteises.lt/straipsnis/emancipacija-per-revoliucija-radikaliai-kitokios-lietuvos-moteru-istorijos/ [žiūrėta: 2022-12-28].
[2] U. M. Andrijauskaitė, „Aušrininkų organizacija 1910–1938“, magistro darbas, VDU, 2013.
[3] E. Gasiulytė, „Lietuvos vizionierės. 10 ispūdžiografijų“, Vilnius, Tyto Alba, 2019.
[4] https://www.ziniuradijas.lt/laidos/vardan-tos-lietuvos/26-serija-kaip-o-simaite-gelbejo-ne-tik-lietuvos-zydus-bet-ir-lietuvos-garbe?soundtrack=1 [klausyta: 2022-12-23].
[5] J. Šukys, „Pregnant Pause: On Ona Šimaitė, Research, Writing, and Motherhood“, Feminist Formations 22, no. 2 (2010): 1–17. doi:10.1353/FF.2010.0001.
[6] K. Raškauskas, „Revoliucinės kultūros eksperimentas Lietuvoje (1927–1935 m.)“, daktaro disertacija, VDU, 2014.
[7] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000245467/dokumentinis-filmas-viena [žiūrėta: 2022-12-29].
[8] https://www.ziniuradijas.lt/laidos/vardan-tos-lietuvos/26-serija-kaip-o-simaite-gelbejo-ne-tik-lietuvos-zydus-bet-ir-lietuvos-garbe?soundtrack=1 [klausyta: 2022-12-23].
[9] Eglė Borutaitė-Makariūnienė, „Susitikimai su Kaziu Boruta. Atsiminimai“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, p.70-89.
[10] https://www.ziniuradijas.lt/laidos/vardan-tos-lietuvos/26-serija-kaip-o-simaite-gelbejo-ne-tik-lietuvos-zydus-bet-ir-lietuvos-garbe?soundtrack=1 [klausyta: 2022-12-23].