fbpx
Valdoma moralinė panika: kaip „LRT gynimas“ skurdina demokratiją

Valdoma moralinė panika: kaip „LRT gynimas“ skurdina demokratiją

Pastarųjų savaičių viešasis triukšmas dėl LRT įstatymo pataisų atskleidė ne tiek realią grėsmę žiniasklaidos laisvei, kiek specifinį politinį mechanizmą – valdomą moralinę paniką, kuri mobilizuoja, konsoliduoja ir disciplinuoja, tuo pat metu siaurindama pačią demokratinės diskusijos erdvę. LRT šioje situacijoje tampa ne tiek institucija su konkrečia struktūra, kompetencijomis ir ribomis, kiek simboliniu objektu, per kurį artikuliuojami visai kiti – gilesni ir platesni – politiniai konfliktai.

Mūšis dėl LRT – dar vienas socialdemokratų šūvis sau į koją

Mūšis dėl LRT – dar vienas socialdemokratų šūvis sau į koją

Socialdemokratų ketinimai sudaryti gerokai lengvesnes visuomeninio transliuotojo generalinės direktorės atleidimo sąlygas sukėlė tikrą šitstormą – pirmą kartą Lietuvos istorijoje žurnalistai ne tik rašo apie protestus, bet ir didesnė dalis žurnalistų bendruomenės dalis aktyviai dalyvauja protestų organizavime. Panašu, jog įtampa dėl LRT greitu metu tik didės, todėl pats metas apžvelgti, ko siekia socialdemokratai ir dėl ko pyksta žurnalistai.

Kur kairioji alternatyva?

Kur kairioji alternatyva?

Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.

Kaip neprakišti rinkimų (pagal Zohraną Mamdani)

Kaip neprakišti rinkimų (pagal Zohraną Mamdani)

Prieš vienerius labai ilgus metus JAV prezidento rinkimus (dar kartą) pralaimėjus demokratų kandidatei juos (dar kartą) laimėjo Donaldas Trumpas. Jei jo 2016 m. pergalė sukėlė šoką ir galėjo atrodyti kaip išimtis – šįkart MAGA triumfas jau vertė susimąstyti apie gilesnes priežastis. Apmąstymai neretai siekė toliau, nei vieną svarbią partiją svarbioje šalyje persekiojančios negandos: radikalių dešiniųjų jėgų įtakai plintant toli už JAV ribų kilo ir klausimai apie save liberalia ar nuosaikia laikančios politikos trūkumus. Dešiniau buvo girdimi svarstymai, kad demokratai pernelyg pasidavė woke ir tapatybių politikai. Kairiau – kad partija pernelyg nutolo nuo tradiciškai reprezentuotos dirbančiųjų klasės patiriamų problemų ir kalbos. 

Pamokos iš kitos Atlanto vandenyno pusės

Pamokos iš kitos Atlanto vandenyno pusės

Jungtinių Valstijų, Europos ir viso pasaulio žvilgsniai lapkričio 4-ąją buvo nukreipti į Niujorką. Musulmonas, demokratinis socialistas buvo išrinktas Niujorko miesto, pasaulinės finansų sostinės, meru. Zohranas Mamdani laimėjo rinkimus įtikinama persvara, tapo jauniausiu meru per šimtmetį, ir pritraukė didžiausią rinkėjų skaičių per 50 metų. Jo pergalė įvyko po pernykščio Demokratų partijos pralaimėjimo prezidento rinkimuose, atnešusio Donaldo Trumpo antrąją kadenciją ir jos radikalią politiką, šiandien įtakojančią tiek Europą, tiek Lietuvą.

Karo laukimo būsena kaip mėgavimosi struktūra

Karo laukimo būsena kaip mėgavimosi struktūra

Šiuolaikinėje Europos politinėje vaizduotėje karo laukimo būsena tampa vis labiau įprasta. Karas čia nebe reiškinys, o tvarkos principas – ideologinė struktūra, kuri organizuoja kolektyvinį mąstymą, emocijas ir vaizduotę. Valstybė šiame kontekste įgyja simbolinę Tėvo funkciją – ji žada apsaugą, bet sykiu reikalauja paklusnumo. Tai, ką galima vadinti šiuolaikinės politikos libidine ekonomika, grindžiama ne racionaliu interesu, o nuolatiniu poreikiu patirti prasmę per įsitraukimą, per įsirašymą į simbolinę tvarką. Karo laukimas čia atlieka dvigubą vaidmenį: jis leidžia išlaikyti visuomenės sutelktumą ir kartu suteikia moralinį turinį pačiai priklausymo valstybei idėjai. Tokiu būdu valstybė tampa ne tiek politine institucija, kiek emocinės ir simbolinės investicijos objektu – tuo, kas leidžia subjektui patirti save kaip reikšmingą bendruomenės dalį.

Šeimos, kurių niekas nelaukia, arba nevaržomos imigracijos pavojaus aritmetika

Šeimos, kurių niekas nelaukia, arba nevaržomos imigracijos pavojaus aritmetika

Pastarosiomis savaitėmis, siekiant sukurti grėsmės tautos išlikimui iliuziją ir paruošti dirvą eiliniams buldozeriu stumiamiems įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimams, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus augimo. Šįkart, pasitelkus primityvią aritmetiką ir operuojant apytiksliais statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenė yra gąsdinama, jog jau kitais metais „nekvalifikuoti darbininkai“ iš Vidurinės Azijos parsiveš į Lietuvą „savo žmonas ir vaikus“, kurių bus tūkstančiai ir kurie, be abejo, nesiintegruos ir gyvens iš pašalpų. 

Kultūra kaip ideologinė struktūra: Lietuvos kultūros protestų dialektika

Kultūra kaip ideologinė struktūra: Lietuvos kultūros protestų dialektika

Lietuvos kultūros bendruomenės pasirašyta peticija „Prieš LR Kultūros ministerijos politinį išmainymą“ ir ją sekę protestai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip kova už kultūros autonomiją, demokratines vertybes ir profesionalumo principus. Tačiau šis įvykis atveria gilesnį klausimą nei konkretus ministerijos paskirstymo ginčas: ką iš tikrųjų reiškia „kultūra“ valstybėje, kurioje jos institucinis egzistavimas glaudžiai susijęs su politine valdžia, ekonomine galia ir simboline tvarka?

Analizė remiasi kritinės teorijos ir ideologijos analizės prieiga, siekiant parodyti, kaip kultūros autonomijos diskursas funkcionuoja kaip valstybės moralinio legitimumo mechanizmas.