Į streikuotojų gretas žvelgiantys paštininkai: „Smūgius gauname ne iš klientų, o iš valdžios ir jų reformų“

„Orios darbo sąlygos – viena pagrindinių sričių, į kurią Lietuvos paštas yra numatęs ilgalaikes investicijas, tačiau ne mažesnis dėmesys bus skiriamas ir mūsų klientų patirčių gerinimui, […] todėl atlyginimų kėlimui esame numatę tokias sąnaudas, kokias įmonė šiuo metu gali patirti.”, – taip apie 2019 metus kalbėjo Lietuvos pašto generalinė direktorė Asta Sungailienė. Nors įmonės atstovė teigia praėjusiais metais net tris kartus didinusi mažiausiai uždirbančių darbuotojų atlyginimus, anot kalbintų paštininkų, jų atlyginimai padidėjo vos 25 eurais prieš mokesčius – ir šis algų augimas buvo iš dalies įtakotas bendro minimalaus atlyginimo kėlimo. Pagal rekvizitai.lt duomenis, per 2019 m. vidutinis atlyginimas Lietuvos pašte kilo nuo 804 iki 858 eurų, bet tuo pačiu išsiplėtė skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų. Šiuo metu didžioji pašto darbuotojų dalis dirba už vos daugiau nei minimalų atlyginimą, o net 49% darbuotojų, ypač regionuose, yra įdarbinti ne pilnu etatu. Ši nelygybė išlieka nepaisant pastarųjų metų įmonės pelno ir pajamų augimo, ryškaus darbuotojų skaičiaus mažinimo (palyginus su 2015 m., šiandien pašte dirba beveik penktadaliu mažiau darbuotojų – 4678 žmonės), pašto apylinkių sujungimo ir plėtimo, naujų technologijų įvedimo. 

Pašto direktorės žodžiai apie darbo sąlygų gerinimą mažai keičia situaciją, bet jie atspindi augantį nepasitenkinimą darbuotojų gretose. Praeitų metų gruodžio pradžioje priešais Kauno miesto savivaldybę susirinkę paštininkai protestavo ne tik prieš centrinio pašto pastato pardavimą, bet ir dešimtmečius trunkantį įmonės „optimizavimą“ darbuotojų sąskaita. Protestas buvo sėkmingas ir centrinio Kauno pašto nuspręsta neparduoti, o kovo 2-ąją planuojamas visuomenei atviras pasitarimas, kaip įveiklinti pašto pastatą. Tačiau paštininkai neplanuoja sustoti ir organizuoja naują profesinę sąjungą, kovosiančią už darbo savaitės sutrumpinimą ir atlyginimų kėlimą. Gegužės 1-osios profesinė sąjunga (G1PS) paprašė kelių ilgamečių pašto darbuotojų – Raimondos, Vilmos ir Arno – papasakoti apie jų darbą. Šie žmonės dirba 6 dienas per savaitę, kiekvieną dieną keliasi 4 ryto, kasdien išnešioja po 15 kilogramų siuntų ir už tai gauna vos truputį daugiau nei minimumą.

G1PS: Jūs rengėte akciją už Kauno centrinio pašto išsaugojimą, [gruodžio 9 d. vykęs protestas už Kauno centrinio pašto išsaugojimą, – red. pastaba], tai pradžioje norisi paklausti, kodėl jums svarbu išlaikyti šį paštą? 

Raimonda: Pirmiausia, tai dėl darbo – jei pasikeis darbo vieta, bus toli važiuoti. Iškėlus mūsų pašto padalinį į kitą vietą, mums būtų nepatogu važiuoti į konkrečią savo apylinkę. Nors, kaip teigia mūsų vadovai, paštas mums duotų nuolatinius bilietus važiavimui viešuoju transportu, bet jie nesupranta, kad su pilnais krepšiais ir vežimais mums reikės grūstis spūstyje, tai užtruktų daugiau laiko bei sukeltų kitų nepatogumų. Jei mus nori optimizuoti, tai Kauno centrinis paštas yra labai puiki vieta tai daryti – ten daug erdvės, galėtų sutalpinti visus Kauno paštininkus (juokiasi), ir visos apylinkės iš centro yra lengviausiai pasiekiamos. Senasis paštas yra paruoštas siuntų priėmimui, įrengti eskalatoriai. O apart to, kodėl svarbu išlaikyti šitą pastatą… Nes mes jį labai mylim!

Vilma: Dėl darbo, tai aš pritariu Raimondai, kad mums patogiau atvažiuoti į miesto centrą. Bet aš galbūt patriotiškai į tai žiūriu. Pašto pastatas yra unikalus paveldas. Mes norime, kad jis funkcionuotų. Jis pastatytas pašto funkcijai ir ankstesnės kartos jį išlaikė, o jau mūsų karta negali išlaikyti? Išdraskykim, palikim… Mes galime didžiuotis prieš užsieniečius, rodyti, kokį mes jį nuostabų turim. Kiek daug gyventojų, pusiau juokaudami, taip sakė: „Išsaugokit, čia taip patogu, čia visi mūsų pasimatymai buvo paskirti.“

G1PS: Protestas buvo sėkmingas ir Kauno pašto pardavimas buvo sustabdytas. Tačiau Kauno savivaldybė laikosi pozicijos, kad pašto pastatas turi būti privatizuotas, nes jo pritaikymas visuomenei per daug kainuotų. Kaip jums atrodo, kas ten galėtų vykti, kaip galima būtų panaudoti šį pastatą?

Vilma: Paskutinės naujienos, tai kad kovo 2-ąją vyks visuomenei atviras renginys, kuriame bus siūlomos idėjos, kaip įveiklinti Kauno pašto pastatą. Mes ten būtinai dalyvausime, nors pašto vadovybė mūsų kratosi (juokiasi). Mūsų nuomone, ten pirmiausia turėtų likti paštas, turėtų grąžinti pašto kasas. O antra, ten galėtų būti visuomenei atviros erdvės, pavyzdžiui, kokie nors jaunimo susibūrimo centrai, biblioteka ar muziejus. Į šitą pastatą galima daug ko sukelti, nes vietos tikrai daug. Bet, visų pirma, ten turėtų būti paštas.

G1PS: Pakalbėkime apie jūsų darbą. Papasakokite apie savo dieną, kaip ji prasideda?

Arnas: Mes keliamės ketvirtą valandą beveik visi ir dirbame šešias dienas per savaitę. Į darbą ateiname šeštą, o kartais ir pusę šešių, kaip atveža viešasis transportas.  Persirengiame, nueiname prie paprastų laiškų, sveriame, susirašome laikraščius, paskui einame prie registruotų laiškų, darome tą patį. Kol maršrutuoji, kol nesuvedi į kompiuterį, tol registruotų laiškų negalime iš tos patalpos išnešti. Po to pasiimame paprastą korespondenciją ir einame į apylinkes. Išnešiojame paprastą korespondenciją, grįžtame, pasiimame registruotą. O registruotos korespondencijos sveria apie dešimt kilogramų. Paprasti laiškai būna netoli šešių kilogramų ir pridėjus laikraščius išeina apie dešimt kilogramų – dar jei su reklamomis ar paketais, tai iš viso apie 15–20 kilogramų išnešiojame. Per dieną aš pravaikštau apie 16 kilometrų savo apylinkėje, kiti kolegos irgi panašiai.

G1PS: Esate ilgamečiai pašto darbuotojai. Papasakokite, kaip per tuos du dešimtmečius keitėsi jūsų darbo sąlygos? 

Arnas: Bendrai pasakius, darbo daugėja, mūsų pareigybės plečiamos, bet už tą patį atlyginimą. Atleidžiami buhalteriai, normuotojai, o kažkur iš lempos atsiranda vadybininkai… Optimizuojant darbuotojus, mums darbo užkraunama dvigubai. Jie įvedinėja naujas technologijas, bet neatsižvelgia į darbuotojų poreikius. Pavyzdžiui, dabar įvedė planšetes ir prie jų yra spausdintuvai, kuriuos mes turime nešiotis. Bendras planšetės ir spausdintuvo svoris – du papildomi kilogramai mūsų stuburui. 

Vilma: Aš pašte dirbu 11 metų, tai, pavyzdžiui, anksčiau būdavo normuotoja, kuri eidavo po apylinkę kartu su laiškininku ir matuodavo mūsų nueitus atstumus. Ją panaikino ir dabar normuoja iš palydovo. O palydovas nerodo visų apėjimų – jis tik iš taško A į tašką B. O tai, kad turi kai kur iki perėjos paeiti, turi užkilti į penktą aukštą – visų šitų jis neparodo. Vienu žodžiu, mes nukenčiame kilometražo prasme. O dabar stato daug naujų pastatų, bet niekas nepernormuoja apylinkių, dėl ko vėl prisideda neapskaityto atstumo ir darbas lieka neapmokėtas.

Raimonda: Kai aš prieš 28 metus pradėjau dirbti pašte, man reikėjo kartu su vairuotoju išvežioti korespondenciją gyventojams. Atvažiuodavo iš garažo vairuotojas, laiškininkai suruošdavo savo rajono pokus, aš ateidavau aštuntą ryto, viską susikraudavome į mašiną ir išvažiuodavome dirbti. Po trejų metų išėjau į dekretines atostogas ir grįžus iš atostogų mano etatas jau buvo panaikintas – laiškininkai patys savo apylinkėse nešiojo paštą. Aš žinojau visas Panemunės pašto apylinkes, todėl mane paliko dirbti kitu etatu – išleisdavau kitus darbuotojus atostogų ir pakeisdavau išeiginėmis dienomis. Eidavome į centrinį paštą keltis kvalifikacijos, laikėme egzaminus, nes nuo kategorijos priklausė atlyginimo dydis. Laiškininkas, žinantis visas apylinkes, tuo metu buvo vadinamas „brigadininku“. Po to, apie 2000-uosius, pradėjo mažinti etatus. Panemunės pašte mažino skirstytojų ir laiškininkų etatus. Iš mūsų aštuonių išnešiotojų liko keturi. Mano etatas buvo panaikintas ir perėjau dirbti į Šančių paštą, nes ten reikėjo laiškininko. Kaip ir kitur, Šančių pašte taip pat buvo mažinami etatai. Labai greitai įvyko optimizavimas – Panemunės ir Šančių pristatymo rajonus sujungė, visos mano buvusios kolegės iš Panemunės pašto persikėlė į Šančių. Nukentėjo ne tik darbuotojai, bet ir Panemunės gyventojai. Kadangi pristatymas buvo Šančių pašte, neįteiktos korespondencijos reikėjo važiuoti atsiimti į Šančių paštą. Ant tiek buvo viskas sutraukiama, kad paliko išeiginę tik vieną dieną per savaitę,  sekmadienį, ir taip yra likę iki šiol. Suprastėjus darbo sąlygoms prasidėjo sparti žmonių kaita. Galiausiai Šančiuose pasikeitė viršininkas, atmosfera tuo metu pašte nepatiko ir paprašiau, kad pažiūrėtų, gal bus vieta kituose paštuose. Taip ir atsiradau Kauno centriniame pašte, kuriame iki šiol dirbu.

G1PS: Paskutinė naujovė pašte – mobilūs paštininkai. Regionuose paštas uždaro savo skyrius ir vietoj jų palieka dirbti “mobilius paštininkus” – žmones, kurie su mašina apvažinėja apylinkes, išdalina ir surenka laiškus. Ką manote apie tai? Gal girdėjote iš kolegų nuomones?

Vilma: Aš tai galvoju, kad tokiuose vienkiemiuose gal ir gerai tas mobilus laiškininkas, bet mieste? Nežinau… Tas mobilus laiškininkas juk viską su savimi vežasi, ir laišką gali priimti iš močiutės. Bet va, tiems mobiliems laiškininkams duoda mašinas, o mūsų vairuojantys laiškininkai turi važiuoti su savomis. Paštas iš jų nuomoja mašinas ir moka už amortizaciją bei kurą. Bet jeigu sugenda mašina, tu turi dengti iš savų lėšų, dėl to žmonės turi turėti po du draudimus. O dirbi tai praktiškai už minimumą, tai jiems atlyginimas išeina ant mašinos. Žmonės čia pabūna tris mėnesius ir išeina. O visi paskui stebisi – kodėl jie taip dažnai keičiasi?

G1PS: Dabar vis daugiau žmonių kalba apie streikus – dėstytojai, mokytojai, gydytojai ruošiasi streikams, tai gal ir paštininkams reikėtų prisijungti?

Raimonda: Galvoju, kad reikėtų, nes jau priėjome liepto galą. Metų metus mokamas tas pats minimalus atlyginimas, keičiasi tik forma, kaip išmokamas. Kai atėjau dirbti į paštą, atlyginimas buvo nustatytas pagal kvalifikacines kategorijas. Po kiek laiko pakeitė atlyginimo apmokėjimą – mokėjo nuo išnešiotos korespondencijos skaičiaus ir nueito atstumo. O dabar vėl padarė visiems vienodą nustatytą apmokėjimą. Čia jie [administracija] nieko naujo nepadaro, visą laiką grįžta – kas penkerius metus keičiasi vadyba ir kas penkerius metus jie vėl kažką sugalvoja naujo, bet iš tikrųjų tik išradinėja dviratį ir pastoviai uždarinėja paštus, karpo etatus ir viską tik mažina, mažina, mažina… 

Vilma: Jau beveik neturim, ką prarasti. Ar labai gaila prarasti darbą už minimumą? Tikrai rasi kokį darbą, sunkesnį ar lengvesnį – vis tiek rasi. Iš tikrųjų dabar žymiai daugiau žmonių  ryžtųsi streikuoti. Kalbantis su kolegomis jaučiu vis didesnį nepasitenkinimą, sako, va dabar jau eičiau, jeigu būtų kažkas tokio.

G1PS: Bet paštininko profesija atrodo gerbiama, tai gal bent tai šiek tiek išlaiko žmones? 

Arnas: Gal ir svarbi ir gerbtina buvo anksčiau, bet dabar dėl mažų atlyginimų ir dėl nuolatinio neapibrėžtumo pašte visuomenės požiūris pasikeitė. Į paštą priimami dirbti visi, kuriuos įprastai atstumia darbdaviai, pasidarėme vos ne integracijos į visuomenę centru. Gal ir gerai, žmonės adaptuojasi, pasikeičia į gerą – tik atlyginimas nedžiugina. 

G1PS: Tai klientai yra svarbiau nei darbuotojai?

Raimonda: Klientas, kaip ir visur kitur, yra laikomas „visada teisiu“. Bet tarp mūsų kolektyvo kilusius nesklandumus išsisprendžiame geranoriškai ir draugiškai. Baisesnius smūgius mes gauname ne iš klientų, o iš nuolat besikeičiančios valdžios ir jų reformų.

G1PS: Paskutinis klausimas – ko norėtumėte palinkėti savo kolegoms?

Vilma: Sveikatos.

Arnas: Drąsos. Nes dabar pernelyg daug kas bijo pasisakyti.

Raimonda: Stiprybės. Kai kas sako: „Kam to reikia, kas čia bus, vis tiek nieko gero“. Aš galvoju, kad reikia kovoti, nes mes pavargome nuo visko mažinimo.

Straipsnį parengė Gegužės 1-osios profesinės sąjunga – siekianti trumpesnio, saugesnio ir geriau apmokamo darbo visiems.