I dalis: heteropatriarchato kaliniai
Pastaba: beta skaitytoja patvirtino – straipsniui suprasti nebūtina išmanyti Hario Poterio knygas.
***
2000-ieji buvo keisti keisti laikai. Muzikos pasaulyje karaliavo Britney, mados – džinsai ekstremaliai žemu liemeniu. Rugsėjo 11-osios įvykius mokykloje vietoje pamokų stebėjome per televizorių. Namuose radosi kompiuteriai. Internetas keliaudavo telefonų laidais. Kartais sėdėdavome prie painto, nes ne visada žinojome, ką su tuo kompiuteriu veikti. Moteriški žurnalai siūlė nekęsti savęs ir graužti salotų lapus.
Man buvo dešimt metų. VAGOS knygynas Savanorių prospekte vadinosi Žiburėlis. Kartą teta parėjo iš jo nešina dovana. Kažkas apie burtininkus, Elenyte. Vaikai visame pasaulyje skaito.
Kas galėjo pagalvoti, kad serija apie burtininkus bus išleista vaikų literatūros istorijoje iki tol neregėtais tiražais ar, juo labiau, liks aktuali pirmiesiems skaitytojams auginant savus vienuolikmečius ir po truputį pradedant plikti. Kas galėjo pagalvoti, kad galiausiai J. K. Rowling paliks gėrio ir meilės pusę, o buvę gerbėjai naikins Mirties relikvijų simbolio tatuiruotes.
***
2024-ųjų vasarą, pradėjus naktimis tirpti rankai, turėjau apleisti rašymą. Dažniau atsidarydavau youtube. Neilgai trukus man įprastas queer turinys ir naujai atrasta Hario Poterio knygų kritika susitiko Veno diagramos viduriuke. Algoritmas pasiūlė cosplayerių video, kuriame figūravo du vyriškiai iš absoliučiai heteroseksualios J. K. Rowling visatos – veikėjai, kuriuos vaikystėje baisiausiai mylėjau. Tik šįkart jiedu buvo pora.
Man prieš akis atsivėrė paralelinė queer fanfictionų realybė. Apėjusi pomidorus ir pamaitinusi draugus priguldavau ant žolės ir skaitydavau. Kaip liūdną moterį po skyrybų mane guodė nekomplikuotos nostalgiškų veikėjų meilės istorijos. Mylintieji jose visuomet mylėdavo tos pačios lyties mylimuosius – kaip LGBT+ bendruomenės narę giliai nustebino fundamentalus žanro neheteroseksualumas. Ex(?)filologę manyje sudomino alternatyvi literatūrinė visata. Anarchistę patraukė protestas – prieš autorę, kanoną, snobiškumą ir taisykles. Pirmąjį fanfictioną perskaičiau per pusdienį.
Žodynėlis
Kaip pridera rimtai fenomeno analizei, pirmiausiai apsibrėžkime terminus.
Kanonas šiuo atveju yra pamatinis tekstas ir pažodinė jo reikšmė.
Fanfictionai (fanficai, ficai) yra fanų rašomi nauji tekstai, paremti kitos autorės / autoriaus kanoniniu kūriniu. Juose interpretuojami ir keičiami kanoniniai faktai: siužetas, veikėjų asmenybės, santykiai, veiksmo laikas ir / ar vieta; pridedami nauji veikėjai ir pan.
Shipas („supiršimas“) – fanų pastebėtas ar susigalvotas romantinis santykis tarp originalaus teksto veikėjų, nepatvirtintas kanoniškai. Pavyzdžiui, pasirodžius kiekvienai naujai Sherlocko Holmes’o istorijos inkarnacijai dalis fanų atkakliai perša Holmes’ą su Watsonu.
Slashas – šiame kontekste, shipas tarp dviejų vyrų. Atitinkamai femslashas – tarp dviejų moterų.
Fanfictionu nelaikytina tiesioginė kūrinio adaptacija kitoje medijoje (dažniausiai tuo pačiu pavadinimu), mat tai nėra nauja istorija.
Skėtiniu terminu queer vadinsiu LGBT+ bendruomenę. Queer fanfictionais bus laikomi tekstai, kuriuose keičiama kanoninė veikėjų seksualinė orientacija ir / ar lytinė tapatybė.
Kas yra, nėra ir galėtų būti fanfictionas
Pažaiskime. Didįjį romėnų epą, Vergilijaus Eneidą, pavadinkime Iliados fanficu – juk tai labai panaši, tik suromėninta istorija. Tuomet Vergilijų laikome Homero fanu, įsikvėpusiu paeksperimentuoti su mėgstamu kanoniniu tekstu. Po maždaug tūkstančio devynių šimtų metų kitas to paties fandomo narys James’as Joyce’as pagal Iliadą parašė Ulisą, kuris priklausytų fanfictionų subkategorijai modern AU (moderni alternatyvi visata), kai kanoninio teksto veikėjai ir / ar siužetai perkeliami į fanfico rašytojo(s) laikų realybę – šiuo atveju, XX a. Dubliną.
Miuziklas Rent, kultinis filmas Clueless su Alicia Silverstone, Shakespeare’o A Midsummer Night’s Dream… Fanfico apibūdinimą teoriškai atitinkančių „tikrų“ tekstų sąrašą rasite čia.
Sakau „tikrų“, mat Eneidai ir nuorodoje minimiems tekstams žodžio fanficas įprastai netaikome. Iš studijų filologyne pamenu tokius terminus: hipertekstas, palimpsestas, transtekstualumas. Tekstas, įkvėptas („parašytas ant“) ankstesnio.
Eneidą vadinti fanficu yra provokacija. Rimtai to nesiūlau, suprasdama, kad tokia teorija apyrimtėje diskusijoje lengvai subyrėtų. Bet pažaisti man regisi įdomu ir prasminga – taip galima atrasti netikėtų ir neįtikėtinų paralelių. Arba persvarstyti literatūros elitizmą ir plonytę ribą tarp „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros. Arba pastebėti, kad poreikis ir praktika perrašinėti žinomus tekstus radosi anksčiau už internetą, ir nieko tame gėdingo.
Tekstai, kuriuos iš tikrųjų vadiname fanfictionais, gero vardo neturi. Stereotipas maždaug toks – tai „žemosios“ kultūros pavyzdžiai, kurių namai ir leidyklos yra nerespektabilūs internetiniai forumai ir archyvai. Tai jaunų mergiočių ir gėjų laisvalaikio užsiėmimas, į ką visais laikais buvo žiūrima iš aukšto. Fanficams būdinga prasta kokybė ir neskoninga erotika.
Kartais, galbūt dažnai, taip ir yra. Kita vertus, tyrimo metu užtikau labai kokybiškų ir kūrybiškų ficų. Prastų tradiciškai išleistų heteroseksualių romanėlių pilnos knygynų lentynos. Tas ant to, kaip sako. Kokybės ir hierarchijos klausimus šiam kartui atidėsime. Fanficai mane domina kaip socialinis reiškinys – ir būtent tai, kad jie praktiškai be išimties yra queer. Prasmingas atrodo ir jų santykis su reprezentacijos skylėmis kanoniniuose tekstuose.
Haris Poteris ir heteropatriarchato kaliniai
Trečioji Hario Poterio serijos knyga, Haris Poteris ir Azkabano kalinys, lietuviškai pasirodė 2001-aisiais. Priminsiu siužetą. Iš Azkabano, burtinink(i)ų kalėjimo, pabėga Sirius Blackas – žudikas, Voldemorto, vietinio magijos pasaulio Hitlerio, šalininkas, Poterių šeimos išdavikas ir Hario krikštatėvis. Išaiškinama, kad jis apkaltintas neteisingai – tikrasis blogietis yra toks Peteris, augintinės žiurkės pavidalu trečius metus miegantis Hario draugo Ronio lovoje (… tiek to). Reikšmingas istorijoje pasirodo ir naujas populiarus mokytojas Remas Lupinas, mokyklos laikais buvęs vienas iš artimiausių Sirijaus Blacko draugų. Lupinas ne savo noru atsiskleidžia esantis vilkolakis – burtinink(i)ų pasaulyje jie smarkiai diskriminuojami. Peterio sulaikyti ir atkurti teisingumo nepavyksta, bet istorija baigiasi daugmaž gerai.
2001-aisiais Lietuvoje apie LGBT+ žinojome ne kažką. Pratiškai tiek, kad būna kažkokie gėjai, kuriais geriau nebūti, nes p*daras yra baisus įžeidimas. Apie lesbietes beveik nesusimąstydavome, mat mergaitės ir taip būna artimos, laikosi už rankų ir miega vienoje lovoje.
Vienuolikmetė Elenytė trečiąją knygą labai mėgo, visų labiausiai dėl Sirijaus ir Remo. Jiedu turėjo kažką, kam ji neturėjo žodžio įvardyti. Lygiai kaip neturėjo žodžio įvardyti keistiems savo jausmams mergaitėms, nors „normalius“ berniukams galėjo paaiškinti. Iš dalies tai reprezentacijos trūkumo pasekmė – tokių žmonių aš niekur nemačiau. Jeigu būčiau mačiusi, gal nebūčiau iššvaisčiusi šitiek brangaus laiko ir, vėliau, progų.
Civilizuotame pasaulyje susipratę fanai susėdo internetiniuose forumuose ir ėmėsi darbo.
Paskui trupinukus
Queer skaitytojai senų seniausiai įvaldę atidaus skaitymo (close reading) praktiką, kurią mėgstu vadinti trupinių rankiojimu. Atvirai queer veikėjai medijose pasirodė visai neseniai – iki tol reikėdavo juos pajausti plevenančius kažkur tarp eilučių, gebėti pastebėti ir šifruoti tyčia ar netyčia paslėptus kodus. Nelengva, tačiau queer skaitytojai pratę nueiti ilgus kelius vardan menkiausios galimybės tekstuose pamatyti bent kažką panašaus į save. Heteroseksualūs skaitytojai tą laiko savaime suprantamybe – gal dėl to jiems taip dažnai nesuprantamas queer žmonių reprezentacijos alkis. Jie klausia: kodėl jums reikia šitiek daug? Lyginant su nuliu bet kas atrodo daug.
Skaitome Iliadą ir atkreipiame dėmesį į Achilo ir Patroklo santykį. Senovės Graikijoje jis turbūt neatrodė taip jau palėptas, tačiau iki mūsų atėjusios senųjų tekstų versijos ir interpretacijos dažnai būna pasiklydusios vertime. Žiūrime vampyrų filmus ir matome save kitokiuose, dažnai savęs bijančiuose ir aplinkinių nesuprastuose, netgi laikomuose pavojingais, kad „neužkrėstų“. Disnėjaus Arielėje Ursulą aiškiausiai atpažįstame kaip drag karalienę.
Kažin, kiek gerų mano kartos mokslininkių ir kritikų išėjo iš queer Hario Poterio fanų? Skaitė jie įspūdingai atidžiai, analizavo sakinį po sakinio ir žodį po žodžio, į vientisą dėlionę rinko mažulytes detales. Tik nebe savarankiškai, kaip anksčiau. Kolektyviai. Pasak satenmadpun video Harry Potter is GARBAGE, and Here’s Why, laikai buvo tikrai ypatingi. Internetas leido šitam fandomui beprecedentiškai lengvai ir plačiai susijungti – palyginti su, pavyzdžiui, dvidešimto amžiaus vidurio Žiedų valdovo ar pora dešimtmečių vėliau pasirodžiusių Žvaigždžių karų gerbėjų bendruomenėmis. Bendras darbas našesnis, o pasitvirtinimas, kad ir kiti / kitos mato tai, ką tu matai, yra didžiulė motyvacija.
Iššukavus Hario Poterio kanoną paplaukiui ir prieš plauką, buvo prieita prie išvadų. Artimiausi mokyklos laikų draugai Sirijus ir Remas, panašu, yra mūsiškiai. Popamokiniam skaitymui rekomenduoju apžiūrėti šį smulkmenišką įrodymų judviejų byloje sąrašą, o tam kartui pateiksiu jums keletą.
- Kiekvienas geros širdies burtininkas / ragana gali iššaukti Gynėją – gyvūno pavidalo skydą nuo juodosios magijos. Panašūs būna griežtai tik porų arba šeimos narių – ne draugų – Gynėjai. Sirijaus yra šuo, Remo – vilkas.
- Pablogėjus politinei padėčiai visi geriečių ordino nariai susikrausto į saugią slėptuvę, bet tik apie Sirijų ir Remą pasakyta, kad jie apsigyveno kartu (kitaip tariant, buvo kambariokai).
- Penktosios knygos angliškame leidime Sirijus ir Remas spokso vienas į kitą keturiasdešimt eilučių. Kitų veikėjų spoksojimo vienas į kitą trukmė serijoje neakcentuojama. Juokais tokios situacijos vadinamos gay eye-fucking (homoseksualus seksas akimis?) Jeigu pradėsite medijose ieškoti pavyzdžių, nebegalėsite atmatyti.
- Pati J. K. sakėsi Remo vilkolakizmą sugalvojusi kaip ŽIV (ir LGBT+ bendruomenės diskriminacijos) atitikmenį. Kuo ilgiau šitą metaforą analizuoji, tuo ji baisesnė – yra toks vilkolakis, tyčia užkrėtinėjantis būtent vaikus… tiek to, sakykime. Kad ir siaubingą, ryšį tarp vilkolakių ir LGBT+ bendruomenės autorė sukūrė. Sirijaus tuo tarpu kanoniškai atsisakė ir iš namų išvarė rasistų nacių šeima – logiška būtų, kad ir homofobų.
- J. K. matė reikalą pabrėžti, kad jaunystėje Sirijus buvo patraukliausias berniukas mokykloje, paskui kurį sekiojo armijos mergaičių, bet jis nė nepažiūrėdavo į jų pusę.
Heteroseksualaus paaiškinimo šitam reikalui queer auditorija nerado. Ir džiaugėsi. Kaip 2001-iesiems, labai drąsu iš autorės pusės! Iš tos laimės, kol buvo laukiama kanoninio patvirtinimo, pasipylė Sirijaus Blacko and Remo Lupino slash fanficai.
Sakytume, fanai kolektyviai haliucinuoja. Ne tik fanai. Azkabano kalinio filmo adaptacijos režisierius Alfonso Cuarónas taip pat pastebėjo trupinukus ir paskatino aktorius Gary Oldmaną ir Davidą Thewlis (vaidinusius atitinkamai Sirijų ir Remą) atkreipti dėmesį į galimą nebūtinai platonišką santykį tarp jų veikėjų. Režisierius spėliojo, kad tas, matyt, bus plėtojama būsimose knygose. Cuaróno iniciatyva filme atsirado papildoma eilutė, kurios knygoje nebuvo – Sirijaus ir Remo susitikimą sugadinęs Snape’as sako: vėl čia kivirčijatės kaip sena sutuoktinių pora.
Jungtinės režisieriaus ir aktorių pastangos neliko nepastebėtos. Liaudis internetiniuose komentaruose liudija, kad net trupinių neieškantys heteroseksualūs tėčiai, mamos, sesės ir draugai žiūrėdami filmą vaibus puikiausiai pagavo. @elektraheart69 prisimena: brolis paklausė mamos, ar šitie du pora. Jinai nemirktelėjusi atsakė, kad taip.
Palaidokit savo gėjus
Galiausiai J. K. susivokė, ką padariusi. Ne tik tarp eilučių parašė homoseksualios meilės istoriją – pastaroji dar gavosi gera, įtikinama, ne taip kaip apgailėtinos heteroseksualios istorijos jos knygose. Nelegalią meilę turėję slėpti dvylikai metų išskirti mylimieji, likę vienas kitam ištikimi ir gavę svajotą antrą šansą, vs. Ronis su Hermiona, susituokę dėl to, kad… buvo skirtingų lyčių geriausi draugai?
Prie GPB veiklos galite prisidėti 👇👇👇
Ačiū!
Queer medijos teorijoje išskiriamas tropas palaidokit savo gėjus (burry your gays). Nors problema sena, terminas iš naujo išpopuliarėjo apie 2015 m. Juo įvardijami atvejai – labai dažni atvejai, kai knygose ar filmuose atvirai arba netiesiogiai homoseksualūs ar biseksualūs veikėjai nužudomi iškart po to, kai atsiskleidžia ir / arba randa tos pačios lyties partnerį / partnerę. Taip jie simboliškai „pastatomi į vietą“ užkertant kelią gyventi ilgai ir laimingai, kaip kad leidžiama heteroseksualioms poroms. Atstatoma „normali“ pasaulio tvarka. LGBT+ žmonėms netiesiogiai sakoma: gavote savo trupinį pasidžiaugti, ir užteks. Toks vaizdavimas mažų mažiausiai nuvilia, daugiausiai – trina LGBT+ žmonių teisę į lygiavertę reprezentaciją ir sukelia asociaciją neheteroseksualu-vadinasi-baustina.
Penktojoje knygoje J. K. numarino savo (mūsų) Sirijų. Pamenu, raudojau pasikūkčiodama ir vaikystėje toliau nebeskaičiau. Paskui mokslo tikslais perskaičiau. Vėlesnėse knygose Lupinas labai paskubomis įmetamas į santuoką su Nymphadora Tonks. J. K. uždėjo finalinį antspaudą: nieko ten tarp tų dviejų vyrų nebuvo.
Tonks irgi buvo veikėja ypatinga. Ji nuosekliai prašydavo būti vadinama lyčiai neutralia pavarde, nuolat kaitaliodavo trumpai kirptų plaukų spalvą ir galėjo įgauti tiek vyro, tiek moters pavidalą, tad fanai ir čia turėjo vilčių, bet… Susituokusi Tonks nebesipriešino būti vadinama moterišku vardo variantu Dora.
Atmosferą gyvai nusako straipsnio Harry Potter and the Secret Gay Love Story autorius James’as Frankie Thomas. 2003-iųjų vasara buvo pastebėjimų vasara. Valandų valandas sėdėdavau motinos mašinoje klausydamas Queenų “The Show Must Go On” ir raudojau iš gedulo dėl Sirijaus ir iš gailesčio Remui, ir drauge džiūgavau, kad pastebėjau. Iki šiol visiškai nuoširdžiai gedžiu, ir to gedulo negaliu dorai sau paaiškinti. Buvau toks tikras. Visi buvome tikri. Kaip Rowling galėjo parašyti ir nepastebėti, jeigu mes pastebėjome? Tam tikra prasme iki šiol netikiu, kad klydome. Neteisi buvo J. K. Rowling.
Fanfictionai – puikus būdas atitaisyti įvairias neteisybes.
J. K. atsiskleidžia kaip Voldemorto šalininkė
Jeigu neteko girdėti apie J. K. transfobiją, esate laimingi žmonės. Deja, apšviesiu. Knygose queer veikėjus ji ignoravo ir marino, o šiais laikais twitteryje persimetė ant realių trans žmonių demonizavimo. Jau aštuonerius metus ji viešai kartoja tuos pačius pabodusius argumentus: trans moterys nėra moterys, o prievartautojai vyrai, siekiantys prieigos prie cis moterų (būtiniausiai tualetuose); trans moterų priėmimas į feministinį judėjimą užgožtų cis moterų bėdas; trans vyrai yra viso labo „vyriškos“ lesbietės praplautomis smegenimis, ir taip toliau. Video J.K. Rowling’s Weird and Problematic Plot Choices in Harry Potter autorė Caroline Eason taikliai pajuokavo: Hario Poterio pasaulyje tokia būtybė – kaukas – pavirsta didžiausia prieš jį atsidūrusio žmogaus baime. Jeigu prisiartintų prie J. K., tikėtina, pavirstų moterų tualetu.
Queer fanams Haris Poteris vaikystėje reiškė simbolinį pabėgimą. Netgi neradę nė vieno kanoniškai queer veikėjo, jie ir jos tapatinosi su queer koduotais ir netgi Hariu dėl to, kad jis buvo nesuprastas, skriaudžiamas ir kitoks, galiausiai radęs panašių į save bendruomenę. Be jokio perspėjimo saugus vaikystės fantazijų pasaulis virto aktyviai trans skaitytojų teisę gyventi neigiančia realybe. J. K. išvarė juos iš Hogvartso. Ironija – kas knygose rūšiuodavo žmones į dėžutes ir jautėsi galintis nuspręsti, kas verta(s) gyventi? Voldemortas.
Sakysite – tiek to, tetutė svaičioja socmedijose. Ne visai. Tetutė turi vienuolika milijonų (visą Stambulo populiaciją!) sekėjų. Tas verčia pamąstyti apie žinomų žmonių įtakos ir atsakomybės santykį. Turint didelę auditoriją privalu elgtis atsargiai. Populiarumo privilegija turėtų eiti greta su atsakomybe už tai, kas sakoma, mat socmedijos tavo balsą pagarsina tūkstančiais kartų. Visiems neprošal reguliariai pasitikrinti ir, esant reikalui, atsinaujinti pažiūras. Žvaigždėms tas tiesiog būtina, o J. K. Rowling – dar būtiniau, mat ji yra jaunų žmonių, jaunų protų idealas. Kitas per dažnai pamirštamas neblogas variantas būtų tiesiog patylėti.
Tarp J. K. sekėjų neišvengiamai yra transfobų. Jų pažiūras ji simboliškai legalizuoja, o neapsisprendusius gali truktelėti į savo pusę. Spiralė sukasi žemyn. Su laiku J. K. pradėjo finansiškai remti anti-trans veikėjus, kurie ne tik priklauso kraštutinei dešinei, bet ir aktyviai dirba prieš abortus (J. K. laiko save feministe) ir homoseksualių žmonių teises (J. K. palaiko gėjus ir lesbietes).
Kadangi (pozityvios) trans reprezentacijos graudžiai mažai ne vien Rowling tekstuose, jos pilama neapykanta skatina iš naujo klausti, kodėl jos nėra. Kai tavęs neparašo, tenka pasirašyti save. Fanficai suteikia trans žmonėms progą kalbėti apie save savo balsu. Be to, šitaip į Hario Poterio pasaulį kontrabanda įvežami trans veikėjai, kad jau kanoniškai nieko neišpešėme iš Tonks su lyties keitimo galiomis.
Retrospektyvinis gėjus
Auksinė taisyklė – kai pieši akių kontūrą, geriau nebandyti taisyti. J. K. pabandė. 2007 m. – po to, kai buvo išleista paskutinė serijos knyga – ji apreiškė, kad Hogvartso direktorius Dumbldoras visą tą laiką, pasirodo, buvo homoseksualus. Nebežinia, verkti ar juoktis. Reprezentacija nėra patvytinimas tada, kai rašyti homoseksualius veikėjus po truputį darosi madinga. Dumbldoro ištraukimas iš spintos yra nepagarbus ir labai gremėzdiškas retcono (retroactive continuity) pavyzdys – kanono autorės / autoriaus „po laiko“ padaryti pakeitimai. Autorės profilio nesekantys queer vaikai tekste jokios užuominos apie Dumbldoro homoseksualumą neras. Neįmanoma rinkti trupinių, kai jų nėra. O tie, apie kuriuos buvo, numarinti. Tiesa, Dumbldoras irgi (profilaktiškai?) numarintas.
Retconai atsiranda ne iš tekstų, bet iš dieviško autorės žodžio. Ačiū dievui (fanams), kad turime fanfictionus tokioms hierarchijos naikinti.
Kur sukti toliau?
Pašiurpinti ex-fanai ėmėsi iš rinkti kitokius trupinius – šįkart įrodymus, kad Hario Poterio visata niekada nebuvo įtrauki. Darbelis lengvutis – tai net ne trupiniai, o ištisi duonos kepalai.
- J. K. parašė rasę veikėjų-vergų (namų elfų), kuriems patinka vergauti. Jų laužyta anglų kalba primena patyčias iš juodaodžių kalbėjimo XIX a. ministreliuose – rasistiniuose „pramoginiuose“ pasirodymuose, kurių metų baltaodžiai aktoriai juodai išsitepliodavo veidus.
- Tik 2 iš 50 dažniausiai minimų veikėjų yra ne baltieji.
- Tik 28 iš 100 dažniausiai minimų veikėjų yra moterys. Iš 13 dažniausiai minimų veikėjų moteris yra lygiai viena (nors J. K. laiko save feministe). Caroline Eason plačiau papasakos čia.
- Visi apkūnūs žmonės yra blogiečiai (išskyrus Molly Weasley, bet ji ne karikatūriškai stora, o motiniška, putlutė). Ok2BeFat kalba čia.
- Mergaitiškos rožinę spalvą mėgstančios mergaitės kvailos, įkyrios ir vertos paniekos. Sarah Jo išsamiai nagrinėja čia.
Ir taip toliau, ir taip toliau, ir panašiai. Apie fašistinę politiką (ir ne tik) Hario Poterio visatoje papasakos Sheep in the Box, apie eiblizmą – Ember Green, apie, kiek J. K. begėdiškai privogė iš kitų autorių – Caelan Conrad. Taip fanfictionai įgauna vis daugiau ir daugiau tikslų.
Tyrimai (ir sveikas protas) rodo, kad vaikai, priklausantys marginalizuotoms grupėms, save priima daug lengviau, jeigu mato sektinus pavyzdžius. Pozityvi reprezentacija ar jos trūkumas veikia ir dominuojančių grupių mąstymą. Niekada nepamiršiu, kaip klasiokas yra pasakęs, kad žodžio genijė nėra, nes moterų genijų nebūna.
***
Paliksiu jus ant uolos krašto. Kitam kartui tebūnie Sirijaus ir Remo renesansas, utopijos, seksas ir pasakos. Susimatysim.
—
Viršelio nuotrauka: Alicia Christin Gerald / Unsplash