fbpx

Alexandria Ocasio-Cortez

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

„Kopa“ – technofeodalizmas per amžius

Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.