fbpx

Bertolt Brecht

Kokios Kauno dekolonizacijos mums reikia?

Kokios Kauno dekolonizacijos mums reikia?

Šiuo metu miestą jau kelias kadencijas valdo vienas asmuo ar, tiksliau, viena šeima. Kaunas yra tikriausia Matijošaičių kolonija: jaunosios šeimos atžalos supirkinėja sklypus geriausiose miesto vietose, miesto administracija veikia lyg tikras koloniją administruojantis ir vietos „monarchų“ šeimą aptarnaujantis biurokratinis aparatas. Kaip ir tradicinės, ši pradžioje rinkta ir tik vėliau vis labiau kolonijinę priminti pradėjusi miesto valdžia anaiptol nėra vienareikšmiškai bloga. Nustekentame ir anksčiau chaotiškai tvarkytame mieste įvedama racionali tvarka, miestas vystomas: asfaltuojamos gatvės, granito plokštėmis grindžiamos aikštės, steigiami verslo centrai, gausėja pramogų ir laisvalaikio praleidimo vietų. Žinoma, viskas (taip pat ir) tam, kad kaip UAB tvarkomas miestas generuotų didesnę grąžą tikriesiems jo šeimininkams.

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?