
Nauja paslauga ofisų darbuotojams: draudimas nuo nesąmonių darbe!
Ir pirmasis vaizdo įrašas mano blòge, kuriame papasakoju, kaip mes jus apdrausime
Ir pirmasis vaizdo įrašas mano blòge, kuriame papasakoju, kaip mes jus apdrausime
Nors „Severance“ yra mokslinės fantastikos trileris, jo korporacinė atmosfera yra nejaukiai artima. Iš dalies šį deja vu jausmą kuria lengvai atpažįstami minimalūs monochromiški interjerai (tarkim, Ikea ir baltos sienos). Iš dalies, visgi lengva atpažinti santykių hierarchiją darbe, kurios paviršius – politiškai korektiškas, bet po juo slypi galios žaidimai. Galiausiai atpažįsti save, nenoromis įstrigusį darbe, kur reikia atlikti sau svetimą vaidmenį. Kokią asmenybę formuoja tokia darbo aplinka? Apie tai šiame straipsnyje ir noriu kalbėti – apie padalintus gyvenimus, kurie atskiria žmogų ne tik nuo savęs paties, bet ir nuo kitų, nuo žmogiškosios prigimties ir nuo darbo esmės. „Severance“ čia pasitarnauja kaip neįtikėtinai įžvalgus mūsų laikų produktas, kurio centre – keistai distopiški santykiai su darbu.
„Jau trejus metus iš eilės nedarbo spąstai Lietuvoje viršija kritinę 100 proc. ribą“ skelbia Laisvosios rinkos institutas (LLRI), siūlydamas „suvaldyti socialinių išmokų augimą, <...> kad gyventojų paskatos dirbti nebūtų pakertamos.“ LLRI analizėje minimi „nedarbo spąstai“ apskaičiuojami lyginant grynąsias pajamas iš darbo su gaunamomis išmokomis nedarbo metu. Kai gaunamos išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis, daroma prielaida, kad žmogui „apsimoka“ nedirbti ir gyventi iš socialinių išmokų.
LLRI argumentai, nors ir tikslūs matematiniu požiūriu, yra paviršutiniški ir neatspindi realybės: dabartiniai „spąstai“ yra ne pernelyg dosnios socialinės apsaugos, o gilesnių struktūrinių problemų darbo rinkoje atspindys.
Dirbant profsąjungoje, aš jums atvirai pasakysiu, labiausiai stebina, kokių kartais būna darbdavių. Ta prasme, darbuotojų, žinoma, irgi visokiausių būna, bet, nu, jie tiesiog darbuotojai, nori dirbt, gaut algą ir iš jos pragyvent, kaip ir mes visi. O va darbdavys, atrodo, turėtų būt tokia pozicija, kur žmogus šį bei tą nusimano apie komunikaciją, teisę, finansus, kažkiek ir apie psichologiją.
Su Tarptautine moterų solidarumo diena visas ir visus! O žinote, kada ir kur pirmą kartą minėta Kovo 8-oji? Jei daugmaž žinote, tai ši „Chat GPB“ serija jums patiks. O jei į abu klausimus atsakėte „sovietmečiu“, tai jums tiesiog reikia pažiūrėti šią seriją – ne tik patiks, bet ir šį tą sužinosite.
Lietuviškai pagaliau išėjo antropologo Davido Graeberio (1961–2020) knyga Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory). Ją išleido leidykla „Hubris“, vertė Aistis Žekevičius, redagavo Tomas Marcinkevičius, koregavo Žydrė Švobienė.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Kas šiuo metu vyksta Prancūzijoje? Kaip įprasta – masiniai streikai, dienomis demonstrantų užtvindytos gatvės, naktimis – degančios šiukšliadėžės. Daugybė sužeistų – tūkstančiai demonstrantų, šimtai policininkų. Tūkstančiai areštuotų ir be perstojo internete cirkuliuojantys protu nesuvokiamo policijos žiaurumo vaizdo įrašai, ir t. t. ir pan.
„Teatro biblioteka iš esmės yra visas muzikinis gyvenimas. Pvz., rugsėjį rengiamės pastatyti premjerą, tai dar prieš repertuaro tvirtinimą pirmasis skambutis būna man – ar mes turime natų, jeigu ne, ar yra iš kur išsinuomoti ar nusipirkti, kokios yra sąlygos, ir tik atsakius į šiuos klausimus, priimamas sprendimas.”