„LinkedIn“ yra platforma, žalingesnė nei hipotetinis „TikTok“ ir „Twitter“ pavainikis. Ji skatina žmones griebti peilį ir tašyti savo pėdas tol, kol jos tilps į vieną vienintelę klumpę – kapitalo. Tik tokioje prakeiktoje terpėje gali ne tik užgimti, bet ir bujoti vienas šlykštesnių nūdienos fenomenų: skundimasis, kad žmonės (ar, dar labiau, pavaldiniai) mažai dirba.
Utopija – taip verslo atstovas vertina keturių darbo dienų savaitės idėją. Atgijusiose diskusijose svarstoma: ar nepakenktų sutrumpinta darbo savaitė Lietuvos produktyvumui ir konkurencingumui? Ar drastiškai nesumažėtų kai kurių paslaugų prieinamumas?… Išsekus ekonominių projekcijų aptarimams, imamasi ir vertybinių klausimų: negi darbas žmogaus nebepuošia, kas beliks iš mūsų darbo etikos? Ką žmonės darys su visu tuo naujai gautu laisvalaikiu? Galbūt, vieno Kauno gatvėse kalbinto verslininko žodžiais – tauta prasigers?…
Tačiau, kaip žino kiekvienas suaugęs žmogus, laisvas nuo apmokamo darbo laikas nebūtinai yra laisvalaikis. Didelė jo dalis skiriama neapmokamiems, rinkos ir BVP skaičiavimų užribyje liekantiems, ir dėl to nematomiems darbams.
Lietuvoje vis įsikibirkščiuojančios diskusijos dėl imigracijos jau persisėmė užsienio diskusijų gairėmis. Viena jų: imigracija yra grėsmė. Grėsmė nacionaliniam ir vidaus saugumui, tautinei tapatybei, kalbiniam vientisumui. Prieš kurį laiką prof. Romo Lazutkos komentaras iškėlė dar vieną imigracijos neva keliamą grėsmę – ekonominę ar, tiksliau, fiskalinę.
Arba kaip jus išlaisvins radikali tiesa apie jūsų darbą ir apie tai, kas nėra jūsų darbas.
Ir pirmasis vaizdo įrašas mano blòge, kuriame papasakoju, kaip mes jus apdrausime
Nors „Severance“ yra mokslinės fantastikos trileris, jo korporacinė atmosfera yra nejaukiai artima. Iš dalies šį deja vu jausmą kuria lengvai atpažįstami minimalūs monochromiški interjerai (tarkim, Ikea ir baltos sienos). Iš dalies, visgi lengva atpažinti santykių hierarchiją darbe, kurios paviršius – politiškai korektiškas, bet po juo slypi galios žaidimai. Galiausiai atpažįsti save, nenoromis įstrigusį darbe, kur reikia atlikti sau svetimą vaidmenį. Kokią asmenybę formuoja tokia darbo aplinka? Apie tai šiame straipsnyje ir noriu kalbėti – apie padalintus gyvenimus, kurie atskiria žmogų ne tik nuo savęs paties, bet ir nuo kitų, nuo žmogiškosios prigimties ir nuo darbo esmės. „Severance“ čia pasitarnauja kaip neįtikėtinai įžvalgus mūsų laikų produktas, kurio centre – keistai distopiški santykiai su darbu.
„Jau trejus metus iš eilės nedarbo spąstai Lietuvoje viršija kritinę 100 proc. ribą“ skelbia Laisvosios rinkos institutas (LLRI), siūlydamas „suvaldyti socialinių išmokų augimą, <...> kad gyventojų paskatos dirbti nebūtų pakertamos.“ LLRI analizėje minimi „nedarbo spąstai“ apskaičiuojami lyginant grynąsias pajamas iš darbo su gaunamomis išmokomis nedarbo metu. Kai gaunamos išmokos yra didesnės nei potencialus darbo užmokestis, daroma prielaida, kad žmogui „apsimoka“ nedirbti ir gyventi iš socialinių išmokų.
LLRI argumentai, nors ir tikslūs matematiniu požiūriu, yra paviršutiniški ir neatspindi realybės: dabartiniai „spąstai“ yra ne pernelyg dosnios socialinės apsaugos, o gilesnių struktūrinių problemų darbo rinkoje atspindys.
Dirbant profsąjungoje, aš jums atvirai pasakysiu, labiausiai stebina, kokių kartais būna darbdavių. Ta prasme, darbuotojų, žinoma, irgi visokiausių būna, bet, nu, jie tiesiog darbuotojai, nori dirbt, gaut algą ir iš jos pragyvent, kaip ir mes visi. O va darbdavys, atrodo, turėtų būt tokia pozicija, kur žmogus šį bei tą nusimano apie komunikaciją, teisę, finansus, kažkiek ir apie psichologiją.
Su Tarptautine moterų solidarumo diena visas ir visus! O žinote, kada ir kur pirmą kartą minėta Kovo 8-oji? Jei daugmaž žinote, tai ši „Chat GPB“ serija jums patiks. O jei į abu klausimus atsakėte „sovietmečiu“, tai jums tiesiog reikia pažiūrėti šią seriją – ne tik patiks, bet ir šį tą sužinosite.
Lietuviškai pagaliau išėjo antropologo Davido Graeberio (1961–2020) knyga Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory). Ją išleido leidykla „Hubris“, vertė Aistis Žekevičius, redagavo Tomas Marcinkevičius, koregavo Žydrė Švobienė.
