Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.
Ar jau spėjote užimti moraliai teisingą poziciją naujausiame Izraelio-„Hamas“ „kare“? O gal dar nelabai, dar viskas „ne tak odnoznačno“ jums? Dar neaišku, kurios pusės nežmogiškumams dėsite patiktuką, o kurios – piktą veiduką?
Kalbant apie karus ir karines intervencijas, esama (ne tik kairei būdingos) tendencijos teikti prioritetą taikai ir stabilumui, o ne teisingumui ir lygybei. Ir anksčiau, ir dabar, remiantis netvirtais moraliniais ir „neutralumo“ pagrindais, iš saugaus atstumo sutinkama palaikyti prievartą. Žinoma, prieštarauti tam nereiškia palaikyti karą. Tai būtų mažų mažiausiai žiauru. Tačiau mes visi privalome būti itin apdairūs šaukdamiesi taikos. Pastaruosius 20 metų Balkanuose besitęsianti taika vis labiau primena laikinas paliaubas. Prieš taiką privalome reikalauti teisingumo ir lygybės. Čia būtina prisiminti Lenino teiginį: „Arba revoliucija užkirs kelią karui, arba karas sužadins revoliuciją.“
Diskutuoti su kai kuriais (daugiausia) Vakarų kairės atstovais gali būti labai sunku. Kai kurios jų pozicijos nuvilia. Kitos atrodo veidmainiškos ar ciniškos. Kai kurios pozicijos, mano supratimu, toli gražu neatitinka kairiųjų principų. Šios nuostatos ne visada išreiškiamos tiesiogiai, todėl noriu trumpai panagrinėti kai kurias paslėptas žinutes, kuriomis grindžiamos daugybės kairiųjų pozicijos.
