fbpx

gentys

Ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot 2024-aisiais?
Redakcija rekomenduoja

Ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot 2024-aisiais?

By Tomas Marcinkevičius-Baronas / 10 sausio, 2025

Pirmiausia čia ir yra klausimas jums, mūsų mielieji skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai: tai ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot per visus metus? Gal ir mums, GPB redkolegijai, ką parekomenduosit? Pasidalinkit pasiūlymais komentaruose – laukiam visų filmų, serialų, knygų, straipsnių, tinklaraščių, videožaidimų, albumų, tinklalaidžių rekomendacijų.
O dabar papasakosiu jums, ką skaitėt, klausėt ir žiūrėjot iš GPB išleisto turinio 2024-aisiais. Truputį vėluodamas, nes paprastai tokie wrapai pasipila gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki katalikų Kalėdų, paskui ateina metas sporto klubų narystėms reklamuoti. Bet mes čia, GPB redkolegijoje, niekada nebuvom pernelyg skubūs ar liguistai sekantys madas, šitas nesikeis ir 2025-aisiais.

Vyrų savitarpio paramos grupės: tarp archetipinio vyriškumo ir nuoširdžios bendrystės
Lietuvoje

Vyrų savitarpio paramos grupės: tarp archetipinio vyriškumo ir nuoširdžios bendrystės

By Agnė Rimkutė / 31 spalio, 2024

Turbūt nuo pat aktyvesnio „Genčių“ projekto viešinimo pradžios aplink jį reguliariai įsižiebia aistringos diskusijos. Projektas vis apkaltinamas seksizmu, o gal net sąsajomis su prieštaringai vertinamais „vyrų terpės“ (manosphere) judėjimais. „Gentys“ vis atsikerta, kad pasisako už lyčių lygybę bei sugyvenimą, o taip pat ir laisvę kiekvienam tyrinėti savo lytinę savivoką. Viena ar kita kritišką reakciją iššaukusi ištara vis įvardijama arba kaip ne taip suprasta, arba kaip pavienė, projekto pozicijos anaiptol neatspindinti komunikacijos klaida. 

O fone – mizoginija: Ką sužinojau apsilankęs „Gentys Fest 2024“
Feminizmas ir LGBT+/Redakcija rekomenduoja

O fone – mizoginija: Ką sužinojau apsilankęs „Gentys Fest 2024“

By Tomas Marcinkevičius / 22 liepos, 2024

Po atidarymo rėkavimų prisijungiau prie to, kas man buvo įdomiausia – dirbtuvių „Leisk sau jausti“. Norėjau susipažinti su kitais dalyviais ir pažiūrėti, apie kokius jausmus čia kalbame. Apie jas daug nepasakosiu, nes būtų tiesiog neetiška. Bet man patiko – sutikau kitus žmones, kurie pirmiausia žmonės, tik po to – vyrai. Visi kažko ieškantys ar suradę, galvojantys ir priimantys sprendimus, traukėme specialias korteles ir pasakojomės apie save.

Todėl buvo labai keista, kai, išsipasakoję ir atsivėrę, buvome pakviesti sustoti rateliu, susikabinti per pečius ir visi garsiai riktelti: „Hu!“ Tarsi viskas, gana, pažeidžiamais, jautriais žmonėmis jau pabuvome, metas grįžti į buvimą vyrais. Tą patį „Hu!“ per festivalį vis išgirsdavau ataidintį iš kurio nors kampo, ir beveik kas kartą nuo jo krūpteldavau.