fbpx

Hakim Bey

Laisvąjį universitetą (LUNI) prisimenant

Laisvąjį universitetą (LUNI) prisimenant

„LUNI buvo atviras visiems, visi galėjo tiek studijuoti, tiek dėstyti, nekeliant rimtų reikalavimų ir nestatant dalyvių į rėmus ir nepajudinamas struktūras, prie kurių būtina prisitaikyti. Tik lygiaverčiu laikomas studentas gebės įsitraukti į mokymosi procesą savanoriškai ir motyvuotai. LUNI dalyvė Aira Niauronytė žurnale Juodraštis rašo: „Laisvasis universitetas veikia kaip žmones vienijanti idėja, iš spektaklio visuomenės nario ir pasyvaus stebėtojo formuojanti aktyvų dalyvį, turintį savo poziciją įvairiais klausimais, kritiškai vertinantį galios struktūrų diktuojamą visuomenės situaciją.“

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.