Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.
