Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
„Mes įsitikinę, kad visos valstybės, susikūrusios sugriuvus ar atsitraukus imperijoms, turi daugybę žmonių, trokštančių susijungimo su žmonėmis kaimyninėse šalyse. Tai normalu ir suprantama. Juk kas nenori prisijungti prie savo brolių ir seserų ir kartu siekti bendrų tikslų? Nepaisant to, Kenija nepritaria šio troškimo siekimui pasitelkiant jėgą. Iš mirusių imperijų pelenų turime pakilti, nepanirdami atgal į naujas dominavimo ir priespaudos formas.“
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
