Patiktukai, širdutės, perskaitymų, perklausų ir pamatymų skaičiai šį bei tą pasako apie tai, kaip vertinate mūsų darbą, tačiau visi žinom, kad jais kažką matuoti yra slidus reikalas. Kai kurie iš jūsų perveda mums eurą kitą, kai kurie, būna, parašo tekstą. Iš zlasties ir neapsikentimo, kad kažkas su aplinkiniu pasauliu yra ne taip. Arba, rečiau, iš džiaugsmo, kad kažkur nutiko koks mažas geras dalykas.
Cancel culture (atšaukimo kultūra) – dažnai naudojamas terminas, kuris neturi aiškaus apibrėžimo. Kairėje ir socialinio teisingumo ratuose abejojama šio fenomeno egzistavimu, o kitai politinio spektro pusei jis reiškia politinio dialogo ir žodžio laisvės pabaigą. Ar cancelinimas yra naudinga aktyvizmo praktika? Ką ji iš tikro gali pasiekti? Ir prieš ką turi daugiausia galios? Ką viešai gėdindami iš tikro galime sugėdinti, o kas tiesiog sugebės pakeisti savo auditoriją?
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
