Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Kai tik pagaliau baigsis XX Vyriausybės formavimo procesas, Inga Ruginienė turės kaip reikalas kibti į darbus ir imtis vykdyti Vyriausybės, partijos ir koalicijos programą. Žinoma, darbas jau ir dabar vyksta, ir tikriausiai net intensyvesnis, nei politinės ramybės laikotarpiais. Vien Nausėdos ir Žemaitaičio dvikova kiek papildomo darbo sukuria!
Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis?
Politinės kairės ir dešinės terminas atsirado dar 1789 m., prasidėjus Prancūzijos Revoliucijai. Tam, kad būtų išvengta peštynių, tie, kurie palaikė karaliaus valdžią ir svarų religijos vaidmenį valstybės valdyme susėdo asamblėjos prezidento dešinėje, o revoliucijos rėmėjai – kairėje. Ilgainiui toks politinių ideologijų skirstymas paplito visame pasaulyje ir iki šių dienų politinei dešinei būdingas rėmimasis religinėmis dogmomis, valdančiosios klasės iškėlimas, status quo išlaikymas. Atitinkamai kairė istoriškai buvo revoliucinga ir būtent kairiųjų idėjos pradiniame jų pasiūlymo taške dažnai būdavo atmetamos kaip absurdiškos.
Jei važiuodami per Lietuvą pakelėse matote žalius kryžius, tai žinokite, kad tų vietovių žemė kol kas dar nepriklauso didžiausiam Lietuvos žemvaldžiui Ramūnui Karbauskiui ar jo aplinkos žmonėms.
