Metai nenumaldomai eina į pabaigą. Daugiabučių kiemais ateina ir vėl išeina žiema, o klausimas, ar bus sniego per šventes, vėl iki paskutinės akimirkos lieka neatsakytas. Tačiau kalendorius griežtas, vietos intrigai nepalieka: metai tikrai baigsis. Artėjanti metų atomazga su savimi atsineša ir mintis apie visus nespėtus atlikti darbus.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?
