Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?
Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
Vakarų imperijos buvo, iš esmės ir pagal apibrėžimą, smurtinės prievartos ir išnaudojimo sistemos. Neretai Pietų pusrutulyje po formalaus nepriklausomybės atgavimo tironiška vietinių elitų valdžia buvo pasitelkiama užtikrinant žmonių ir išteklių išnaudojimo tęstinumą Vakarų galioms palankiomis sąlygomis. Tokie Vakarai, kokius šiandien pažįstame, paprasčiausiai neegzistuotų be šių ilgalaikių smurtinių sistemų.
Knygoje taip pat pilna idealizmo, persunkto tikėjimo individo sąmone ir valia (iškeliant šią kone iki suvereno statuso), tačiau ženklesnės kolektyvinės pastangos yra beveik neminimos, tik patrupinamos Y. N. Harari lygio indeksavimu. Kaip ir šis, T. Snyderis yra naivus centristas, uolus disensuso vengėjas, dar ir suteikiantis progą skaitant pamanyti, jog iki D. Trumpo JAV politika buvo sveikintina bei tvarkinga.
