Dar visai neseniai visuose reikšmingesniuose žiniasklaidos kanaluose kasdien mirgėjo Vladimiro Putino veidas su antraštėmis apie Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai (šalia rusofobija atsiduodančių straipsnių apie „keliones gilyn į Rusiją“ ir komentarų, teigiančių kad „rusų protu nesuprasi“). Šiandien, nors ir rečiau, vis dar nuolat primenama, kad Putino valdoma Rusija pamina ne tik savo žmonių demokratines laisves ir teises, bet ir kelia pavojų aplinkinėms šalims. Todėl tarptautinėje politikoje Lietuva orientuojasi į demokratiškus Vakarus, kurie savo karine galia turi apsaugoti mus nuo Rusijos keliamos grėsmės mūsų laisvei. Vakarų demokratija šiandien konfrontuoja su Rusijos ir visų ją palaikančių šalių oligarchiniu autoritarizmu, o Lietuva, žinoma, yra pirmosios pusėje.
Negali būti abejonių dėl dabartinės Rusijos politinės situacijos ir Putino imperialistinių užmačių. Vis dėlto mūsų žiniasklaidoje retokai išgirsi minėtu pasakojimu apie laisvo pasaulio kovą prieš tironiją suabejoti verčiančių naujienų, pvz., apie kai kurių Vakarų šalių artimą draugystę su tokiomis žmogaus teisių puoselėjimu „garsėjančiomis“ šalimis, kaip Saudo Arabija ir kitos Persų įlankos monarchijos. Šiame David Wearing straipsnyje iš „Novara Media“ plačiau aptariami keli akivaizdžiai su pasauliui laisvę nešančių Vakarų vaizdiniais susikertantys faktai, tikroji Vakarų ir Rusijos konflikto reikšmė bei pamokos, kurias iš jo galėtų išmokti kairė.
Kas iš tikrųjų statoma ant kortos Vakarų varžybose su Rusija?
Praeitą savaitę Putinas išsakė keletą menkinančių pastabų apie liberalizmo būklę Vakaruose, kurias skubiai atmetė keli Europos politikai. Šis smulkus susikirtimas kiekvienai pusei suteikė galimybę patvirtinti jau turėtą savęs supratimą, kuriame ji priešpastatoma savo priešininkei. Tačiau tiesa yra ta, kad Vakarų varžybose su Rusija principai neturi jokio svarbaus vaidmens. Galime daug daugiau sužinoti apie šiandienos tarptautinę politinę ekonomiką pažvelgę į tai, kas abiems pusėms bendra.
Nedidelį, bet iškalbų pavyzdį randame lygindami Theresos May susitikimus su Putinu ir su Saudo Arabijos princu Mohammadu Bin Salmanu G20 suvažiavime šį birželį. May pasitiko Putiną su neslepiamu šaltumu, teisingai įvardydama greičiausiai Rusijos valdžios įsakymu įvykdytą pasikėsinimą į buvusio Rusijos dvigubo agento Sergejaus Skripalio gyvybę kaip „tikrai niekingą veiksmą“, bei atmesdama bet kokią santykių tarp Londono ir Maskvos atšilimo galimybę.
Kontrastas jos susitikimo su Bin Salmanu atžvilgiu buvo ryškus. Kalbėdama apie žurnalisto Jamal Khashoggi nužudymą Stambule, May viso labo paprašė, kad Saudo Arabija atliktų skaidrų tyrimą, tuo pačiu pabrėždama Britanijos ryšių su Karalyste svarbą. Ministrei pirmininkei puikiai buvo žinomos tiek Jungtinių Tautų, tiek CŽV pateiktos išvados, jog didžiausia atsakomybė už žmogžudystę priklauso pačiam Bin Salmanui, ir kad nėra jokių šansų, kad Saudo Arabija įvykdys patikimą tyrimą. Toks jos požiūris prisideda prie šio nužudymo politinio nuslėpimo. Todėl akivaizdu, kad May nesutinka su Putinu ne dėl paties valstybės vykdomos žmogžudystės principo, bet tik dėl to, kas ir kur ją vykdo.
Patys Didžiosios Britanijos ir Saudo Arabijos ryšiai rodo, kad tariama priešybė tarp liberalių Vakarų ir autoritariškų Rytų yra istorijos nepaisanti nesąmonė. Vakarų galios jau seniai vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį padedant Saudi ir kitoms karališkosioms Persų įlankos šeimoms įtvirtinti savo valdžią bei aprūpinant jas priemonėmis įveikti bet kokius iššūkius. 2011 m., kai Bahreino režimas žiauriai nuslopino platų judėjimą už demokratiją, Londonas ir Vašingtonas viso labo išleido kelis nepritariančius garsus, tuo pat metu tęsdami ginklų pardavimus ir pridengdami Persijos įlankos karalystę nuo tarptautinio pasmerkimo.
Palaikymas autoritariniams Pietų pusrutulio režimams, taip pat ir ir kovojantiems prieš demokratiškus priešininkus, yra nuolatos pasirodantis motyvas Vakarų tarptautiniuose santykiuose ir tiesioginis daugybės amžių kolonializmo, iš kurio ir kyla dabartinė Vakarų galia, padarinys. Vakarų imperijos buvo, iš esmės ir pagal apibrėžimą, smurtinės prievartos ir išnaudojimo sistemos. Neretai Pietų pusrutulyje po formalaus nepriklausomybės atgavimo tironiška vietinių elitų valdžia buvo pasitelkiama užtikrinant žmonių ir išteklių išnaudojimo tęstinumą Vakarų galioms palankiomis sąlygomis. Tokie Vakarai, kokius šiandien pažįstame, paprasčiausiai neegzistuotų be šių ilgalaikių smurtinių sistemų.
Vakarų nuogąstavimai dėl autoritarizmo Rusijoje buvo šiek tiek tylesni Boriso Jelcino prezidentavimo metais ir netgi Putino valdymo pradžioje, prieš Maskvai pradedant kilti kaip nepriklausomai pasaulinei galiai. Kai posovietinė Rusija buvo silpna, paklusni ir nekelianti iššūkių, Vakarai gūžčiojo pečiais, Jelcinui siunčiant tankus apšaudyti parlamentą, dekretu vykdant niokojančią šoko terapiją bei užsiundant Čečėniją Rusijos kariuomene. Ženklus abejingumas išliko ir kai bekylantis Putinas sugrąžino karius į Čečėniją dar vienam brutaliam karui. Putinas objektyviai buvo žudikiškas nusikaltėlis dar iki įgaudamas šį statusą Vakarų politinės klasės, kuriai tikrasis jo nusikaltimas buvo Atlanto galių viršenybės atmetimas, akyse.
Kalbant apie „taisyklėmis paremtą tarptautinę tvarką”, sunku įžvelgti, kaip Rusijos įvykdyta Krymo aneksija arba agresija Rytų Ukrainoje jai būtų pakenkusios labiau nei britų ir amerikiečių įvykdyta Irako invazija arba dešimtmečiai Vakarų paramos Izraelio vykdomai Palestinos teritorijų kolonizacijai. Panašiai sunku suprasti, kokiu būdu kruvina Rusijos intervencija Sirijoje kelia grėsmę „taisyklėmis paremtai tarptautinei tvarkai“, nors nusikalstamą Saudo Arabijos vykdomą Jemeno bombardavimą, remiamą britų ir amerikiečių, dauguma Vakarų liberalių komentatorių sutinka su nerūpestingu abejingumu.
Padedant nuošalėn visus tipinius pasakojimus, dabartinės Vakarų ir Rusijos varžybos mums suteikia dvi pamokas. Pirma, bet koks požiūris, kad globalizacija išstūmė tautines valstybes arba pajungė jas tarptautiniam kapitalui buvo aiškiai paneigtas. Kapitalistinėje visuomenėje valstybė – nuo Vašingtono iki Londono ir Maskvos – turi savus interesus bei motyvacijas, susijusius su kapitalu, bet netapačius jam. Kaip tokios, valstybės ir toliau varžysis ir susidurs tarptautinėje scenoje.
Antra, kaip rodo nesenos Putino šovinistinės pasaulėžiūros apraiškos, kovos dėl vertybių ir kultūros vaidina esminį vaidmenį artikuliuojant politiką, kuri mobilizuoja valstybinę galią. Putinas laimėjo legitimumą šalyje pristatydamas save kaip naujo Rusijos iškilimo po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Jelcino metų ekonominės katastrofos įsikūnijimą. Jo kova už „tradicines vertybes“, jo asmeninis mačizmas ir surepetuotas LGBT teisių puolimas papildo ir sustiprina platesnį reakcinės politikos veiksmų rinkinį – panašiai kaip Donaldas Trumpas įkūnija ir atlieka gynybišką baltaodžio vyro reakciją, slypinčią šūkyje „Padarykime Ameriką vėl didžią“.
Nors šiuo metu ir svyruodamas, liberalizmas dar iki neseniai turėjo įspūdingą gebėjimą papasakoti rišlią (nors ir lengvai kritikuojamą) istoriją, kurioje plačiai priimtinos vertybės buvo surištos su tam tikru politiniu-ekonominiu projektu. Tokie projektai konstruojami ir palaikomi pasitelkiant sudėtingą vertybių ir interesų apjungimą. Jei kairė yra rimtai pasiryžusi ne tik kada nors laimėti rinkimus, bet ir užsitikrinti hegemoniją, ji turės atsižvelgti į šias pamokas, palikti nuošalėje netikras perskyras tarp „klasinės politikos“ ir „kultūrinių karų“ ir suprasti (kaip kad supranta Putinas), kad tikra pergalė gali būti pasiekta tik šioje platesnėje, apjungtoje teritorijoje.