Nesutarimai suintensyvėjo tiek valdančiųjų jėgų viduje, tiek tarp jų, taip pat tarp didžiosios politikos paraštėse iki tol tūnojusių regionų, kurie buvo nusivylę realių rezultatų nedavusiomis derybomis, silpna centrine valdžia ir visuose gyvenimo sluoksniuose išsikerojusia korupcija. Tuo metu Jemene vyravo visiškas chaosas. Įvairios gentys, nebegaunančios jokios naudos iš smarkiai susilpnėjusios centrinės valdžios, pradėjo puldinėti naftos ir dujų gavybos tinklus. Vienas po kito buvo žudomi šalies saugumo struktūrose dirbantys pareigūnai ir aktyvistai. Istoriškai atsiskyrėliškas nuotaikas išlaikę Jemeno pietūs vėl pradėjo reikalauti atsiskyrimo nuo byrančios valstybės, kurios laikinai išrinkta vyriausybė, prispausta vis sunkėjančios ekonominės padėties ir sumažėjusių naftos kainų, nebesugebėjo užtikrinti stabilaus degalų, elektros ir vandens tiekimo ar surinkti išmokų milijonams Jemeno varguolių ir išmokėti algų valstybės tarnautojams. 2009 m. šalyje pasirodžiusi „Al Kaida“ tuo metu taip išdrąsėjo, kad organizuodavo išpuolius net sostinėje Sanoje.
Pilietinis karas prasidėjo tuomet, kai Jemeno šiaurėje įsikūrę itin karingi ir jau keletą kartų prieš buvusio prezidento valdžią sukilę šiitai husiai (kitaip – hučiai) netikėtai susivienijo su pašalintuoju, tačiau JT apsaugą dėl įtakos saugumo struktūrose užsitikrinusiu buvusiu prezidentu Salechu. Greitai judėdami, husiai užėmė ne tik didžiulius plotus valstybės šiaurėje, bet ir, remiami buvusiam prezidentui ištikimų Respublikos gynėjų pulkų, okupavo sostinę Saną, kurioje vis dar nominaliai šalį valdė neseniai laikinuoju prezidentu išrinktas buvęs viceprezidentas Abd Rabbu Mansuras Hadis. Pastarasis, baimindamasis pasikėsinimo į savo gyvybę, pabėgo iš sostinės ir įsikūrė pietuose esančiame antrame pagal dydį Jemeno mieste Adene, kurį paskelbė laikinąja šalies sostine. Husių ir buvusio prezidento Salecho pajėgos 2015 m. kovą apsupo Adeno uostą ir pradėjo bombarduoti prezidento rūmus. Laikinasis prezidentas Hadis pabėgo į Rijadą Saudo Arabijoje ir pasiprašė politinio prieglobsčio bei pagalbos kovoje prieš valstybės perversmą. Pasinaudodamas puikia proga, Saudo Arabijos karalius Salmanas, matydamas didėjančią Irano įtaką Irake, Sirijoje ir Libane bei bijodamas panašaus scenarijaus Jemene, pranešė apie koalicijos sukūrimą (koaliciją sudaro Saudo Arabija, Egiptas, Jordanija, Marokas, Bahreinas, Kuveitas, Sudanas ir Jungtiniai Arabų Emyratai) ir deklaruojamą siekį paremti Hadį ir padėti atkurti jo valdžią Jemene. Kovo pabaigoje koalicijos naikintuvai pradėjo husių karinių objektų bombardavimą Sanoje ir kitose šalies vietose. Amerikiečių ir britų specialistai koalicijai teikia žvalgybinę informaciją ir karinę paramą.
Gentinėmis tradicijomis tebesivadovaujantys šiauriečiai nėra itin populiarūs Jemene, o ypač šalies pietuose, kur dominuoja sunitai, save visad laikę kosmopolitiška ir apsišvietusia visuomene. „Al Kaida“ apkaltino Iraną husių rėmimu ir bandymu išplėsti šiitų įtaką šalyje. Todėl pietinius regionus norėję užimti husiai sulaukė stipraus pasipriešinimo – jei ne įvairių politinių jėgų koalicijos, tai bent šiauriečiams besipriešinančių, savų tikslų siekiančių grupuočių. Daugelis genčių centrinėje šalies dalyje aplink Ibą išliko neutralios ir leido husių kariniams daliniams judėti be didesnių trukdžių.
Šiuo metu Jemene tarsi nusistovėjo savotiškas status quo. Koalicinės pajėgos, nesugebėdamos suorganizuoti efektyvaus sausumos pajėgų puolimo, siekdamos laimėti šiek tiek laiko ir pasirengti galingam puolimui, apsiriboja įvairių objektų bombardavimu ir karine šalies blokada. Tuo tarpu husiai, naudodamiesi, regis, neišsenkamais buvusio prezidento Salecho resursais, vis dar dominuoja šalies šiaurėje ir centrinėje dalyje bei sėkmingai priešinasi koalicinių pajėgų ir įvairių kitų grupuočių mėginimams pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Bet labiausiai susidariusia situacija džiaugiasi savo teritoriją nuolat plečianti „Al Kaida“, kontroliuojanti didžiulius plotus rečiau gyvenamuose šalies rytuose. Jie aktyviai naudojasi centrinės valdžios griūtimi ir siekia reabilituoti savo įvaizdį užimtuose regionuose investuodami į infrastruktūros atstatymą, elektros ir vandens tiekimo atnaujinimą, mokyklų ir universitetų atkūrimą ir saugumo užtikrinimą. Kartkartėmis jie organizuoja išpuolius tai sukilėlių, tai vyriausybinių pajėgų valdomuose miesteliuose. Sklinda kalbos ir apie ISIS pasirodymą Jemene, tačiau nėra visiškai aišku, ar jie iš tikrųjų veikia šalyje ir jei taip, ar jie ir „Al Kaida“ neveikia išvien.
Gentinės Jemeno visuomenės tradicijos pamažu užleidžia turėtas pozicijas – nuo tų laikų, kai prieš keletą dešimtmečių šalyje buvo pradėta aktyviai eksploatuoti nafta. Vietiniai konfliktai vis labiau brutalizuojami, o per amžius nusistovėjusi hierarchija praranda savo įtaką. Akivaizdu, kad iki tol dominavusi gentinė tradicija nėra konfliktų žiaurėjimo ir intensyvėjimo priežastis, o greičiau atvirkščiai – būtent ji padėdavo efektyviai spręsti daugelį iškilusių nesutarimų. Pastaruoju metu tiek Jemeno, tiek Saudo Arabijos karinių pajėgų vykdomi civilinių objektų – ligoninių, turgų, kaimų – bombardavimai šalyje, sektarinių religinių organizacijų atsiradimas ir jų vykdomi savižudžių sprogdinimai bei nuolatiniai kitų valstybių ir tarptautinių struktūrų įsikišimai tik pabrėžia šį naratyvą. Karas ir jo taisyklės keičiasi. Visos kariaujančios pusės vykdo vieną už kitą baisesnius nusikaltimus žmonijai. Šalis skaidoma ir byra. O labiausiai, kaip visada, kenčia paprasti žmonės.
Trečiadienio vakaras. Tolumoje girdisi šventiškai padriki šūvių pliūpsniai. Virš miesto jaukiai, bet šiek tiek grėsmingai aidi imamo malda, savo tonu ir maniera kartais primenanti karštą politinę agitaciją. Pro paprastai viską užgožiantį ir širdžiai tokį mielą elektros generatoriaus keliamą triukšmą vis prasiskverbia kiti miesto garsai – pypsėjimais varomi automobiliai, rėksmingi kaimynų pokalbiai ir tarp dantų girgždantis smėlis. Jo apstu ne tik burnoje – daugiau mažiau juo nukloti ir visi paviršiai. Kiekvieną dieną reikia vėl ir vėl valyti dulkėmis apsinešusį kompiuterį.
Projekte darbuojuosi beveik mėnesį. Pavargęs sėdžiu tuščiame mūsų namo pusrūsyje esančiame biure. Už smėlio maišais iki pusės pridengto lango, turinčio apsaugoti nuo atsitiktinių kulkų ir bombų skeveldrų, lempos šviesoje matau it snaigės besisukiojantį dulkių debesį, girdžiu prislopintus sargų balsus ir tylų pusiau pripūsto futbolo kamuolio dunksėjimą į dulkėtą automobilių stovėjimo aikštelės asfaltą. Bandau susikaupti ties savo ataskaita, bet mintys vis grįžta prie kiek anksčiau šalia ligoninės vartų vykusios dramos ir galimų jos pasekmių. Šį kartą situacija labai įtempta ir sudėtinga. Ligoninė apsupta. Atsarginį išėjimą blokuoja du „Toyota“ pikapai, pilni kalašnikovais ir prieštankiniais granatsvaidžiais ginkluotų, pusiau kareiviškais, pusiau civiliniais drabužiais vilkinčių ir galvas tradicinėmis skaromis apsimuturiavusių vyrų. Pagrindinis ligoninės įėjimas jau pusdienį yra įvairių grupuočių santykių aiškinimosi vieta. Skubiosios pagalbos skyriaus laukiamajame ant neštuvų guli kulkomis suvarpytas policininko kūnas, operacinėje tuo metu vyksta viską pakeisti galinti sudėtinga operacija.
(Ne)saugumo incidentai Jemeno ligoninėse yra nuolatinis reiškinys. Santykiai tarp medikų ir pacientų bei jų lankytojų kelia daug sunkumų ir nesusipratimų. Įtampos židinius palatose ir skyriuose tenka malšinti beveik kasdien. Ligoniai ir juos lydintys asmenys dažnai nesupranta įstaigos taisyklių ir medikų reikalavimų. Neretai, jau pasibaigus lankymo valandoms, palatose užtinku ant žemės sėdinčius vaikus ir suaugusiuosius, rankomis valgančius keptą vištieną su ryžiais. Šalia trainiojasi gatvinė katė ar dvi… ar trys. Užtinku ir ligonių lovose miegančių prašaliečių, dažniausiai kariškių. Tikrieji pacientai tuomet miega susirangę ant žemės.
Dažnai asmenys, kuriems reikalinga medicinos pagalba, nežino MSF priėmimo kriterijų. Jemene paprastai dirbame skubiosios pagalbos ir traumatologijos centruose. Asmenys dėl paviršutinių žaizdų, galvos skausmų ar kitokių lengvų susirgimų ar sumušimų siunčiami į kitas klinikas. Tačiau kartais jokie tokių sprendimų paaiškinimai nepadeda. Ligoniai nenori suprasti siuntimo priežasties ir visaip bando pasilikti. Labiausiai paplitę ir dažniausiai naudojami metodai – rėkimas visa gerkle, grasinimai mirtimi ir kitokio pobūdžio bauginimai. Griežtos mūsų taisyklės sulaukia daug nepasitenkinimo ir protestų. Pasitaiko, kad lengvas paviršutines traumas turintys asmenys grasina šauti sau į kojas, esą tada MSF būtų priversta juos hospitalizuoti.
Visuomenėje vyrauja nepasitikėjimas gydytojais ir medicinos įstaigomis. Žmonės reikalauja aukščiausios klasės vaistų, įkyriai pageidauja švirkščiamų. Kiekvienas įbrėžimas turi būti gydomas antibiotikais, kurių besaikis vartojimas smarkiai mažina jų efektyvumą. Bet koks nukrypimas nuo vietinių praktikų yra traktuojamas kaip blogos medicinos požymis. Per daugelį metų MSF nušlifavo standartinių savo gydymo metodų gaires, pagal kurias vyksta gydymo procesas visose organizacijos įstaigose ne tik Jemene, bet ir kitose misijose. Todėl bet kokie nepagrįsti pacientų reikalavimai galų gale įplieskia konfliktą. Mums nepadeda ir tai, kad Jemene visa gydymo sistema yra mokama. Maža to, šalyje paplitusi nuomonė, esą kuo brangesnis vaistas ir gydymas, tuo jis geresnis. Tad MSF atidarius nemokamus traumatologijos centrus tiek visuomeninės ligoninės, tiek privačios gydymo įstaigos ir vaistinės prarado dalį savo pajamų, o pati organizacija įgijo nemažai priešų tarp sumažėjusiomis įplaukomis nepatenkintų vietinių kolegų.
Praėjo jau vieni metai nuo MSF Kilo projekto atidarymo Al Kaidos mieste. Vietinė bendruomenė pamažu pripranta prie mūsų taisyklių ir metodų, o mes vis geriau ir greičiau sprendžiame nuolat įsiplieskiančius konfliktus. Didesnis pavojus kyla tuomet, kai atvežamas sužeistas koks nors gerai žinomas asmuo, šeichas ar jo artimieji arba vienas iš karo vadų. Tokiu atveju situaciją ypač sunku kontroliuoti. Smurtas Jemene yra endeminis, jo persmelkta šalies gyventojų kasdienybė ir santykiai. Dažniausiai nesutarimų kyla dėl žemės ir vandens. Kas antras suaugęs vyras vaikšto pasipuošęs diskretiškai per petį permestu kalašnikovu – o tai reiškia, kad bet koks nesutarimas gali lengvai peraugti į kruviną konfliktą.
Kontrolės punktuose keliuose ir miestuose patruliuoja ir automobilius tikrina dažnai pilnametystės dar nesulaukę, tačiau įvairiausiais ginklais jau apsikarstę ir itin nuožmiai nusiteikę paaugliai. Mėgdžiodami suaugusiuosius, jie už diržo užsikišę nešiojasi ir statuso simboliu tapusią dženbiją – dviašmenį riestą durklą. Dženbija – tai vyriškumo matas, kurį įpirkti gali ne kiekvienas. Pasitaiko itin dailiai nukaldintų durklų raganosio rago rankena, įmautų į įspūdingai dekoruotą makštį, kurią prie pilvo prispaustą laiko auksiniais siūlais siuvinėtas platus diržas. Nepaisant jo simbolinės reikšmės, durklas gali būti panaudojamas ir kaip ginklas. Net mūsų vietiniai darbuotojai, ne darbo metu lankydamiesi ligoninėje, atsineša ir savo dženbijas, tik jas turi palikti apsaugai prie vartų. Ligoninės logistas Abdulalymas, maždaug 40 metų chemijos inžinierius, daugelį metų dirbęs naftos išgavimo kompanijose, savo dženbiją visada nešiojasi su dideliu pasididžiavimu. Iš pažiūros itin ramaus būdo, nuoširdžių akių ir geros širdies Abdulalymas vis dėlto randa priežastį, kuri paskatintų jį nužudyti kitą žmogų. Jis sako, kad didžiausias įžeidimas vyrui Jemene – tai pliaukštelėjimas atviru delnu per žandą. Tokį įžeidimą galima nuplauti tik krauju. Abdulalymas nesigriebtų ginklo, jei kas nors jam grasintų ar nužudytų artimą žmogų, tačiau jis ilgai nedvejotų, jei kas jam pliaukštelėtų per žandą. Nejučia pagalvoju: kas būtų, jei dabar kaip tik taip ir pasielgčiau? Bet veju šią mintį šalin, kaip ir begalinį norą nušokti žemyn kaskart, kai kalnuose stoviu ant uolos krašto.
Ketvirtadienis, paskutinė musulmoniškosios darbo savaitės diena, prasidėjo kaip ir visos kitos. Vos spėjęs prisipilti rytinės kavos puodelį, išskubu į darbuotojų pasitarimą lauke. Kasryt, stovėdami ratu, aptariame svarbiausius įvykius, susijusius su projekto veikla, pasidaliname artimiausių dienų planais ir gauname informacijos apie saugumo situaciją mieste bei šalyje. Kuo toliau, tuo labiau kelia nerimą naujienos iš Taizo. Po intensyvių naktinių antskrydžių ir susišaudymų visos miesto ligoninės ir vėl perpildytos. Dalis sužeistųjų – ir civilių, ir karių – bus pervežami į kitas ligonines toliau nuo kovų epicentro. Mūsų traumatologijos centras yra vos 20 kilometrų nuo fronto linijos, todėl labai tikėtina, kad dalis pacientų bus siunčiami būtent čia. Jei operacijos praeis sėkmingai ir sužeistųjų būklė stabilizuosis, kariškiai bus toliau pervežami į už valandos kelio esančio Ibo karinę „Al Thawra“ ligoninę, o civiliai liks gydytis pas mus. Projekto medicinos vadovas liepia pasiruošti galimam sunkiai sužeistų pacientų atvežimui. Išsiskirstome.
„Gydytojai be sienų“ Al Kaidos miesto pagrindinėje ligoninėje perėmė priimamąjį-skubiosios pagalbos skyrių, operacinę, sterilizavimo, intensyviosios terapijos, bendrąjį ir vaikų skyrius, laboratoriją, rentgenologijos poskyrį, reabilitacijos palatą ir skalbyklą. Ligoninės direkcijos žinioje liko akušerijos ir ginekologijos skyrius bei bendrasis priimamasis – savotiška poliklinika, skirta smulkiems sužeidimams ir paprastoms ligoms gydyti. Nors būtų daug lengviau perimti visos ligoninės valdymą, MSF pasirinko darbo su Sveikatos apsaugos ministerija modelį – vildamasi, kad ligoninė išliks funkcionali ir organizacijai pasitraukus iš šalies. MSF čia rūpinasi ir elektros generavimu bei degalų tiekimu, maisto pacientams ruošimu, vandens tiekimu ir valymu, nuotekų išsiurbimu ir medicininių atliekų tvarkymu. MSF skiria didžiulę reikšmę ligoninės priežiūros ir tvarkymo darbams, higienos normų palaikymui ir infekcijų kontrolei. Taip pat tiekiame didžiąją dalį medicininių preparatų ir pacientams gydyti reikalingų vaistų. Todėl šią 60 lovų ligoninę aptarnauja ne tik medicinos personalas, bet ir krūva logistų, administratorių, sargų, vairuotojų, valytojų ir kitų darbuotojų. Mano vaidmuo šiame projekte – išmokyti vietinį logistų personalą ir įvertinti departamento darbą.
Sužinoję, kad laukia galimas sužeistųjų antplūdis, mažesniame logistų rate pasidaliname užduotimis. Jau keletą dienų ramiai gyventi neduoda nuolat gendantis pagrindinis ligoninės elektros generatorius. Vakar visiškai sustojo neseniai skubos tvarka įsigytas atsarginis – originalu apsimetanti kopija, kurios niekada nebūtume pirkę, jei ne importo sunkumai. Mūsų situacija tampa kritinė. Mieste jau prieš metus išjungtas centrinis elektros tiekimas. Degalų kainos vis labiau kyla ir ne kiekvienas gali sau leisti naudotis generatoriumi. Bet mes neturime kitos išeities. Nutrūkus elektros tiekimui, sustotų ir ligonių gyvybes palaikantys deguonies koncentratoriai, išsijungtų sterilizavimo mašinos ir skalbykla, nustotų funkcionuoti operacinė. Iškviečiame vienintelį netoliese gyvenantį mechaniką, sugebantį sutaisyti tokius gedimus. Laimei, naujasis itin galingas, visai ligoninei elektrą gaminsiantis generatorius jau pakeliui į Jemeną.
Vieną cigaretę po kitos rūkantis bazės logistas Abdullah – dar vienas buvęs chemijos inžinierius, karui prasidėjus dirbęs gręžinių kontrolės specialistu iš šalies dabar jau pasitraukusioje JAV naftos gavybos kompanijoje, – praneša apie mažėjančias dyzelino atsargas. Dėl Jemeną sukausčiusios blokados vis sunkiau gauti aukščiausios rūšies degalų. Miestelyje galima įsigyti dyzelino, maišyto su vandeniu ar dar bala žino kuo. Įtariu, kad mūsų generatoriaus problemos ir kyla dėl projekto pradžioje naudotų nekokybiškų degalų. Savo mėnesinę 5 tūkst. litrų dyzelino kvotą jau kurį laiką gauname iš valstybinės Jemeno naftos kompanijos. Tokio kiekio mums vos užtenka ištempti vieną mėnesį. Planuojame įrengti didesnės talpos saugyklą, kuri padėtų iš dalies išspręsti šį nuolatinį galvos skausmą.
Užsukame į skalbyklą. Viena iš dviejų industrinių skalbimo mašinų nebeveikia jau keletą dienų. Tai dar viena užduotis prie generatoriaus plušančiam, didžiulius pinigus plėšiančiam ir nuolatkhat kramtančiam mechanikui. Tikra nelaimė yra itin galinga elektrinė džiovykla, kuri dirbdama iki maksimumo apkrauna senutėlį mūsų generatorių. Tenka derinti įvairių prietaisų veikimo tvarkaraščius: džiovykla negali veikti vienu metu su sterilizavimo prietaisais, skalbimo mašinomis ir oro kondicionieriais. Paprastai MSF atsiveža savo prietaisus ir standartinę įrangą. Tai neapsakomai palengvina gyvenimą logistams. Šiuo atveju ligoninė jau buvo aprūpinta senoviniais brazilų, turkų, kinų ar rusų gamybos generatoriais, skalbimo mašinomis, inkubatoriais ir kita technika. Mums belieka stengtis jų nesugadinti, nes pataisyti ar surasti atsarginių dalių beveik neįmanoma.
Pusvalandžiui prisėdame sandėlyje su itin pedantiškai visus daiktus lentynoje išsidėliojusiu, nuolat plačiai besišypsančiu sandėlininku Amaru. Kaip ir gera pusė mūsų darbuotojų, jis taip pat karjerą pradėjo naftos gavybos kompanijoje. Prieš kelias dienas jo žmona pagimdė antrą dukrytę, bet jau kitą dieną Amarą radau kruopščiai rūšiuojantį prekes sandėlyje. Kartais atrodo, kad mūsų darbuotojai mieliau laiką leidžia dirbdami ligoninėje nei būdami namuose su žmonomis… Amaras sunerimęs dėl, jo nuomone, pernelyg greitai užsibaigiančių higienos prekių. Peržiūrime pastarųjų mėnesių sąnaudų duomenis, reikės juos palyginti su medikų duomenimis apie priimtų pacientų skaičių.
Prie mūsų prisideda projekto logistų vadovas Firazas, vos 26 metų medicinos technologijų specialistas iš Taizo. Itin perspektyvus, tačiau po mokslų tik metus privačioje valstybines ligonines aptarnaujančioje bendrovėje spėjęs padirbėti jaunuolis dabar vadovauja dvigubai vyresniems ir daug daugiau darbo patirties turintiems tautiečiams. Firazas yra itin imlus ir greitai besimokantis logistas, kuriam organizacijoje piešiama šviesi ateitis. Visą rytą jo veide neišnyksta laiminga šypsena: jo žmona laukiasi vaikelio. Ji gyvena už valandos kelio esančiame rajono centre Ibe. Firazo tėvai prieš pusmetį turėjo išsikelti iš šeimos namų Taize – mieste, kuris, kaip minėjau, kuo toliau, tuo labiau primena Alepą ar Mosulą. Šiuo metu jie gyvena miesto pakraštyje esančiuose giminaičių namuose. Kiekvieną savaitgalį Firazas pakaitomis lanko tai žmoną, tai tėvus. Norėdamas patekti į savo namus Taize, jis turi įveikti 13 sukilėlių kontroliuojamų patikros punktų, bėgti ar šliaužti vyriausybinių pajėgų snaiperių „prižiūrimomis“ alėjomis, saugotis nuolatinių naikintuvų antskrydžių ir netikėtų susidūrimų su priešingoje barikadų pusėje atsidūrusiais buvusiais kaimynais. Kiekvienas savaitgalis jam yra iššūkis, nauja kova. Tačiau kai telefone vieną po kitos rodo nuotraukas iš savo pusiau sugriautų namų, jo veide atsispindi stebėtinas ramumas. Iš pradžių Firazo šeima tikėjosi, kad kariniai veiksmai greitai baigsis, todėl kai laikinai pabėgo iš miesto, užrakino vartus, duris ir paliko visus daiktus namuose. Tačiau slinko mėnesiai, o priešininkai kovojo dėl kiekvieno namo, dėl kiekvienų durų ir fronto linija nusistovėjo keli šimtai metrų nuo šeimos namų. Dabar jis grįžta ten, kad išsaugotų tai, kas liko. O liko nedaug. Namą jau nusiaubė visi, kas galėjo. Langai išmušti, sienose žioji arbūzo didumo skylės, baldai supjaustyti ir išdraskyti. Firazas rodo lauke šalia garažo durų vis dar stovintį iš pusiau perpjautos metalinės statinės padarytą grilį ir liūdnai šypsodamasis primena, kad jau senokai projekte neturėjome bendros šventės.
Oras čia be galo sausas. Toks sausas, kad nosyje po kelionės lėktuvu dar geras dvi savaites nuolat tūnojo kraujo krešuliai. Vis bandžiau save rehidratuoti, tepliojau lūpas vazelinu ir šiaip mąsčiau pozityviai, kol pagaliau prarovė. Bet prarovė ne ta prasme, kuria norėjau. Pasigavau salmoneliozę ir penkias paras praleidau tualete, skaitydamas naujausias žinias apie Trumpo pasakytas nesąmones. Žodžiu, Jemenas pasitiko svetingai. Kaip greitai sužinojau, svetingumas yra būtent tai, kuo ypač didžiuojasi vietiniai. Pietų metu neįmanoma išeiti iš namų. Vos pasirodau ligoninės kieme, man tuoj pat moja ratu ant asfalto susėdę vairuotojai ir sargai. Būtinai reikalauja, kad paragaučiau jų ryžių ir keptos vištienos plovo ir užkąsčiau vietiniu delikatesu vadinamos saltoje pamirkytos plokščiosios duonos. Negaliu praeiti. Nors ir žinau, kad po minutės tualete ir vėl skaitysiu naujausias žinias apie Trumpą.
Palikę Amarą sandėlyje toliau skaičiuoti tualetinio popieriaus ritinių, su Firazu skubame į ligoninės medicininių atliekų rūšiavimo ir tvarkymo vietą. Ant šaligatvio sėdinti, į ligoninę artimąjį atvežusi daugiavaikė šeima mums moja prisidėti prie jų ratelio ir paragauti atsineštų patiekalų… Nežinau, kaip reikės išgyventi šitą svetingumą. Juo labiau kad žinau, kokioje kritinėje situacijoje atsidūrė šalies maisto pramonė ir galbūt ši šeima, tradicinio svetingumo įpareigota, atitraukdama nuo savo vaikų, man atiduoda paskutinį turimą duonos kąsnį. Blogėjanti padėtis Jemene savotiškai atsispindi ir mūsų virtuvėje. Vis sunkiau gauti tam tikrų daržovių, vištų ketvirčiai primena liesas blauzdeles, o mūsų nuolat susierzinusi virėja neatsispyrė pagundai pasukčiauti ir kiekvieną kartą pirkdama maisto produktus pati išrašinėdavo sąskaitas, pasilikdama dalį gėrio sau, ir už tai buvo negailestingai atleista… Taip, tai didžiulis nusižengimas organizacijos taisyklėms, tačiau žinant padėtį šalyje panašių istorijų buvo galima tikėtis.
Sklinda vis daugiau gandų apie įvairiuose Jemeno rajonuose prasidedantį badą. Šias žinias sunku patikrinti, nes nuolat byranti centralizuota sveikatos apsaugos sistema nebesugeba generuoti bent kiek patikimesnių duomenų, be to, trapi saugumo padėtis šalyje mums neleidžia patiems patikrinti, iš kur sklinda šie gandai. Pasaulio žiniasklaidoje kartkartėmis pasirodo badaujančių vaikų ir viltį prarandančių jų motinų nuotraukų. Keletą panašių atvejų matėme ir mūsų ligoninėje. Ypač klaikiai atrodo nė kilogramo nesveriantys naujagimiai… Visa tai – jau kurį laiką besitęsiančios kaimyninės Saudo Arabijos organizuojamos blokados ore, sausumoje ir jūroje rezultatas. Tarptautiniame oro uoste leidžiama tūpti tik keletui mažyčių humanitarinėms organizacijoms priklausančių lėktuvėlių, o didžiulis krovininis al Chudaidos uostas šalies vakaruose beveik nefunkcionuoja nuo tada, kai koalicinių pajėgų naikintuvai subombardavo konteinerius, iš laivų iškraunančius kranus ir kitą logistinę aparatūrą.
Šiame uoste vis dar įstrigęs ir mūsų kelių šimtų tonų medicininių ir logistinių prekių krovinys. MSF projektai šalyje jau praneša apie gyvybiškai svarbių vaistų ir kitų medicininių preparatų trūkumą ligoninėse. Laikraščiai rašo, kad Jemenas importuoja apie 90 proc. viso savo maisto ir vaistų. Tad nieko keisto, kad maisto trūkumas ir išaugusios kainos tampa labai rimta problema. Kita vertus, panašios badaujančių vaikų istorijos kartais pasirodo besančios, kaip dabar madinga sakyti, alternatyvios naujienos. Šalies vyriausybę nuvertusiems sukilėliams būtų naudinga į šalį pritraukti papildomų lėšų iš JT ar kitų donorų. Perspausti tikrovę ir išpūsti skaičius kartais naudinga ir tarptautinėms, savo privačių fondų neturinčioms organizacijoms, kurioms reikia pritraukti pinigų, kad galėtų steigti projektus tokiose šalyse kaip Jemenas. Tačiau, kaip ten bebūtų, problemų Jemene yra apstu ir jei bent dalis gandų apie prasidedantį badą pasitvirtintų, tai būtų didžiulė humanitarinė katastrofa. Šiaip ar taip, tarptautinė bendruomenė privalo kuo greičiau stabdyti šį konfliktą.
Koalicinės pajėgos metodiškai naikina Jemeno pramonę. Kai kuriuose regionuose subombarduotos visos daugiau ar mažiau svarbios gamyklos. Saudo Arabijos vadovaujamos koalicijos pajėgos taikosi į bet kokius angarus, sandėlius ar kitus civilinius pastatus, kuriuose, anot jų, galėtų būti laikomi sukilėlių ginklai ir amunicija. Stoguose žioji raketų išmuštos skylės. Nors teigiama, kad taikiniai yra sistemiškai atrenkami, iš tikrųjų bombos krenta beveik kur pakliūva. Nuo karo pradžios jau keturios MSF valdomos arba remiamos ligoninės buvo bombarduotos arba dalinai sugriautos per antskrydžius. Į mūsų ligonines kasdien atvežama daugybė civilių aukų ir sužeistųjų. Kiekvieną savaitę reikia nuplauti, o kiekvieną mėnesį ir visai perdažyti ligoninės stogą puošiančius milžiniškus raudonus pusmėnulius, musulmoniškose šalyse žyminčius gydymo įstaigas. Tačiau akivaizdu, kad tai daugiau savo sąžinės raminimas nei reali prevencinė priemonė.
Dėl nuolatinių bombardavimų ir pramonės naikinimo pamažu nyksta Jemeno vidurinė klasė. Daugybė žmonių neteko darbo ir vilties. Daugybė šeimų prarado vienintelį pajamų šaltinį. Šiandien žmonės galvoja ne kur geriau uždirbti, o kaip išgyventi. Jemeno ekonominė padėtis pasiekė katastrofiškai rekordines žemumas. Sukilėlių kontroliuojamose teritorijose valstybės tarnautojai nesulaukia seniai žadėtų algų. O pietuose net ir Rusijoje atspausdintų realų injekcijos neužtenka visiems išmokėti ilgai lauktų išmokų. Baiminamės, kad jau dabar tik puse pajėgumo veikiančios valstybinės gydymo įstaigos greitai visiškai subyrės.
2018 m. Jemene pradėjo stigti geriamojo vandens. Kasmet jemeniečiai sunaudoja daugiau vandens, nei jo suteikia atsinaujinantys gruntiniai resursai. Norint pasiekti gilesnius vandeninguosius sluoksnius, kasami vis gilesni šuliniai. Sostinės gyventojai susiduria su gruntinio vandens trūkumu. Prie šulinių nusidriekia didžiulės vandenvežių eilės. Vandens kainos auga, nes jis tampa nebe teise, o privilegija.
Mes taip pat turime su vandeniu susijusių problemų. Nors dėl tris kartus per dieną atvažiuojančio vandenvežio ir didžiulio požeminio rezervuaro vandens turime užtektinai, jis neatitinka kokybės standartų. Jemene kartkartėmis įsiplieskia nedideli choleros židiniai, grasinantys bet kuriuo metu virsti pulsuojančia epidemija. Todėl labai svarbu, kad ligoninės vanduo būtų tinkamai prižiūrimas ir valomas. Deja, Jemene nebeliko nė vienos vandens kokybę galinčios ištirti laboratorijos. Nusprendėme įrengti valymo chloru sistemą, kuri bent jau užtikrins bet kokių cholerą galinčių sukelti vibrionų sunaikinimą. Tačiau vandenyje gali būti įvairiausių kitų žmogui kenksmingų elementų. Daugelis šulinių yra paviršiniai, dažnai neapsaugoti nuo aplink angą esančio purvo ar įvairiausių chemikalų, prasiskverbiančių iki vandeningųjų sluoksnių iš apleistų šalies šiukšlynų. Jau prieš karą apgailėtinai veikusi Jemeno atliekų surinkimo ir perdirbimo pramonė visiškai sugriuvo, kai buvo subombarduotos kelios dar egzistavusios atliekų rūšiavimo įmonės. Kiekvieną dieną daugybė plastiko ir kitų atliekų vežama į kalnuose ar tiesiog už miesto ribų esančius neaprėpiamus sąvartynus, kuriuose maisto ieško ne tik žmonės, bet ir įvairiausi gyvūnai. O kas dėsis miestuose atėjus liūčių sezonui, kai kanalizacija iškils į paviršių ir maišysis su plūduriuojančiomis šiukšlėmis?
Publikuota „Šiaurės Atėnuose“ 2019 liepos 26 d.
Taip pat skaitykite
-
Rūpestis be pabaigos: apie kairumą ir kenčiančias aukas
-
“In Slovakia the whole process is the same as in Hungary and Poland, but like on steroids, it’s much faster”. Interview with Tomáš Hučko
-
Palestinos palaikymo kaina Lietuvoje
-
„Chat GPB“: Europarlamento rinkimai 2024: geri, blogi, juokingi ir šlykštūs
-
„Chat GPB“: Už ką nebalsuoti 2024 – apie visus (!) kandidatus į prezidentus
2 Komentarai apie “Kiek Jemene karo (2 dalis)”