Klimato kaitos veidmainystės: naujas dujų terminalas Baltijos šalyse

Šiuo metu Europa planuoja tapti pirmuoju žemynu, nepriklausomu nuo iškastinio kuro. 2019-aisiais Europos Sąjungos paskelbta „Žalioji sutartis“ (European Green Deal) yra įstatymų rinkinys, kurio tikslas – radikaliai pakeisti energetikos sektorių. Tačiau peržvelgus siūlomas reformas kyla du pagrindiniai klausimai:

• Ar žadami pokyčiai atsižvelgia į pagrindines klimato kaitos priežastis bei kitas socialines problemas (energetinį skurdą, klimato nulemtą migraciją ir kt.)?
• Jei šie planai bus sėkmingai vykdomi, koks bus mūsų (mūsų bendruomenių ir valstybių) vaidmuo priimant sprendimus dėl ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių?
  

Atsakymą į pirmąjį klausimą rasti lengva – internete daug informacijos, už kurią turėtume būti dėkingi įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms, kurios atidžiai seka ES institucijų veiklą. O antrasis klausimas šiuo metu vis dar kybo ore be aiškaus atsakymo – kokios pasekmės laukia energetikos sektoriaus mūsų ir kaimyninėse šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje)?

Pradėkime nuo faktų: „Europos žalioji sutartis“ žada užtikrinti anglies dvideginio pusiausvyrą atmosferoje iki 2050-ųjų. Taip pat ES įsipareigoja investuoti į atsinaujinančios energijos sektorių, energiją tausojančius būstus, egzistuojančių iškastinio kuro projektų uždarymą ir kt. Tai lyg didelis ekonominių ir socialinių įstatymų rinkinys – įstatymų, kurie turės veikti europiniu ir valstybiniu lygmenimis (įtraukiant ir Lietuvą). Šis planas dažnai pateikiamas kaip ambicingiausia strategija kovoje prieš klimato kaitą (taip teigia Europos Komisija, ne mes) – Europa siekia tapti pirmuoju aplinkai nekenksmingu žemynu.

Bet ar tikrai šis planas apvers šiandieninę ekonomiką aukštyn kojom ir išgelbės pasaulį? Visų pirma, paliekant projektą nuošalyje (kuris, mano nuomone, tėra nauja ES greenwashing strategija), mokslininkai apskaičiavo, kad, norint pasiekti Paryžiuje nustatytą 2 laipsnių ribą klimato atšilimui, iškastinis kuras (įskaitant dujas) turi išnykti iš energetikos sektoriaus iki 2035-ųjų. Tačiau 2 laipsnių riba net neturėtų būti siekiamybė, turint omenyje niokojančią žalą, kurią žmonija patirs globaliai temperatūrai pakilus daugiau nei 1,5 laipsnio. Taigi, ši sutartis ne tik nėra radikali – ji nepatenkina net minimalių kriterijų. Turint omenyje šiuos faktus ir „radikalią“ ES strategiją – ar kas nors gali man paaiškinti, kodėl planuojama statyti dar vieną suskystintų gamtinių dujų – SGD (angl. LNG) terminalą Baltijos šalyse?

Suskystintos gamtinės dujos – Baltijos šalių nepriklausomybė?

Prieš keliant klausimą, kodėl planuojama statyti naują terminalą, reikėtų atkreipti dėmesį į priežastis, kodėl vienas toks jau egzistuoja Lietuvoje. Per pastaruosius 30 metų mūsų ekonomika, politinės institucijos, socialinės vertybės ir energetikos sektorius buvo ir yra atkuriami bei formuojami. Istorinis kontekstas ir tarptautiniai santykiai su kaimyninėmis bei regiono šalimis turi būti pasverti norint suprasti Baltijos šalių atsidavimą kovai su klimato kaita. Lietuva ir Latvija pasižymi vienais aukščiausių energetinio skurdo lygmenų (Lietuvoje 29,2% gyventojų negali sumokėti šildymo ir elektros sąskaitų, Latvijoje – 10,6%). Turint omenyje šiuos skaičius ir priklausomybę nuo Rusijos importuojamų dujų, nieko keisto, kad SGD terminalas buvo pastatytas šalia Klaipėdos.

Šio terminalo laivas-saugykla netgi buvo neoficialiai pavadintas „Nepriklausomybe“. Tačiau man kyla abejonių, kad tai – vienintelis prieš tai paminėtų problemų sprendimo būdas. Jeigu Lietuvoje į klimato kaitą būtų atsižvelgta atitinkamai, atsirastų ir investicijos į atsinaujinančią energiją bei energiją tausojančius būstus. Ar ši alternatyva buvo bent svarstoma kaip potencialus problemos sprendimas?

Dar vienas SGD terminalas Latvijoje?

Šiuo metu Latvijoje svarstoma statyti dar vieną SGD terminalą Skultėje, šalia Rygos. „Food and Water Watch Europe“ teigia, kad šio projekto būtinumas abejotinas – Klaipėdos terminalo pajėgumas nėra visiškai išnaudotas. Taip pat, kaip minėta anksčiau, ES planuoja atsikratyti šio energetikos sektoriaus artimiausioje ateityje. Jeigu tarptautiniai susitarimai apribos globalų temperatūros kilimą iki 1,5 ar net 2 laipsnių Celsijaus, Latvijos SGD terminalas turės būti uždarytas, kas reikš didelius finansinius nuostolius ir iššvaistytus mokesčių mokėtojų bei investuotojų pinigus. Taigi, sunku suprasti, kodėl ES – „ambicingiausia kovotoja prieš klimato kaitą“ – vis dar remia tokius projektus (beje, dar vieną dujų terminalą planuojama statyti Lenkijoje, Gdanske).

Kodėl 2020-aisiais vis dar žiūrime į gamtines dujas kaip į „pereinamąjį kurą“ – tarpinį variantą pereinant nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančios energijos? Kodėl nepabandžius investuoti į ilgalaikius problemos sprendimo būdus, kurie būtų prieinami gyventojams ir nežalotų mūsų planetos? Tačiau ką mes, kaip atskiri individai, galime padaryti, kad būtų priimti tinkami sprendimai dėl žmonijos ir Žemės ateities? Organizuotis, pradėti kurti energetines alternatyvas ir skatinti vyriausybes priimti sprendimus, kurie išves žmones iš energetinio skurdo ir nepasmerks mūsų ateities. Klimatui šylant ir tarptautinei bendruomenei pripažįstant, kad sprendimus reikia priimti čia ir dabar, alternatyvos, kurios nebuvo pasvertos prieš statant Klaipėdos terminalą, privalo būti apsvarstytos dabar. 

Tekstas pirmą kartą publikuotas Festival Y fb paskyroje. Vertė Rytė Jarmoškaitė

Pagrindinės nuotraukos šaltinis – lrytas.lt