Camgirl patirtis: nuo emocinės paramos iki socialinės stigmos

Seksualinis darbas – tai bet kokia veikla už pinigus, turinti seksualinį pobūdį: nuo striptizo ir pornografijos kūrimo iki sekso ir BDSM paslaugų. Lietuvos viešojoje erdvėje apie tokį darbą kalbama labai mažai, o jei kalbama, tai paprastai tik kaip apie problemą. Iš vienos pusės, seksualinis darbas matomas kaip teisinis rūpestis – nemažai seksualinių darbuotojų patenka į nelegalaus darbo ar liūdnai pagarsėjusios modernios vergijos lauką. Iš kitos pusės, seksualinis darbas gausiai kritikuotas iš kai kurių feministinių perspektyvų kaip moterų sudaiktinimo ir išnaudojimo sritis. Abiem atvejais šis darbas siejamas su nukrypimu, neviltimi ir priespauda.

Išvardintos problemos neabejotinai egzistuoja – tą rodo kovos su prekyba žmonėmis organizacijų patirtis, seksualinio darbo lauke nukentėjusių moterų (ir kitų) liudijimai ir įvairūs šios srities tyrimai. Tačiau jei viena iš seksualinio darbo problemų yra jį dirbančių žmonių nematomumas ir sudaiktinimas, tai vientisas šios srities pasmerkimas taip pat problemiškas. Seksualinių darbuotojų organizacijos ir jas palaikančios feministinės perspektyvos teigia, kad šio darbo kriminalizacija ir vienmatis darbuotojų laikymas aukomis tik prisideda prie šių darbuotojų problemų: išlaiko jas nematomas, stigmatizuotas ir priklausomas nuo išorinės malonės. Svarbiausia turėtų būti išgirsti pačių darbuotojų nuomones ir poreikius. 

Viena iš pastaraisiais metais stipriai išpopuliarėjusių seksualinio darbo formų – gyvos, interaktyvios transliacijos internetu (angl. sex cams arba camwork). Šio darbo ypatybė – tai, kad juo užsiimti gali iš principo bet kas iš savo namų (nors daug šalių, kaip ir Lietuvoje, tai gali būti nelegalu). Toks padidėjęs seksualinio darbo prieinamumas dar labiau skatina svarstyti jo asmeninę ir socialinę reikšmę. Apie tai ir daugiau kviečiame skaityti interviu su būtent iš gyvų transliacijų paskutinius trejus metus užsidirbančia Izabele (vardas pakeistas). 

[Turinys tik asmenims nuo 18 metų]

[Angliški žodžiai ir slengas paaiškinti žodynėlyje straipsnio pabaigoje]

Gyvų fantazijų erdvė

Benediktas: Kaip norėtum prisistatyti?

Izabelė: „Ryškiai kamuojama depresijos, pakliuvo į liūną, žinai, seksualinių iškrypėlių.“ (juokiasi) Turbūt, jau kad šitam interviu, tiesiog camgirl.

B: Ar caminimą laikai savo darbu?

I: Jo. Pradėjau camint dėl kitų priežasčių – dėl kompleksų dėl kūno, vienatvės. Buvau užsienyje, pasidarė liūdna, buvo sunku megzti santykius su žmonėmis. Jeigu pati nemezgiau ryšių, tai jie nebuvo labai mezgami ir su manimi. Čia ne tokia situacija, kai gyveni savo mieste, apsuptas draugų, kur net jeigu tu depresuoji, tai artimi žmonės tave ištemps, sakys „davai einam paslankiot“, „einam susitikti“. Kai esi užsieny, niekas to nedaro ir tada tu tiesiog liūdi. Tai žodžiu, man pačioj pradžioj caminimas būtent buvo psichologinė parama… Jo, kokius du metus buvo visai ne dėl pinigų ir aš nieko iš to neuždirbau. Dabar tai yra labiau darbas.

B: Iš kur sužinojai apie caminimą? Kada su tuo susidūrei pirmą kartą?

I: Skaičiau straipsnį, interviu su John Waters, žymiu kultinių filmų kūrėju. Ten visiškai nereikšmingas paskutinis klausimas buvo, koks jo mėgstamiausias interneto puslapis, ir jis atsakė, kad tai yra Chaturbate’as. Jį sužavėjo tai, kad tu matai žmones savo namų aplinkoje, erdvių eklektika, pamišimas. Ir aš tiesiog iš smalsumo pasižiūrėjau, nes ir šiaip žiūriu porno. Nuėjau į tą puslapį ir iš pradžių buvo toks į veidą jausmas, su daugybe naminių video ir supratimu, kad tai vyksta dabar…

Po to kartas nuo karto grįžinėjau ten pasižiūrėti. Tai nebuvo mano stiliaus porno, aš labiau kaip kažkokį fenomeną stebėjau ir atradau ten tokią mamą (šypsosi) ir man jinai kažkodėl patiko, labai natūrali buvo, tokia, nežinau, „mom sexy Venus“ (juokiasi). Žodžiu, nežinau, kas joje mane patraukė, bet vis grįžinėjau. Man akcentavosi tai, kad yra labai skirtingų kambarių ir visi turi sau žiūrovų, vieni daugiau, kiti mažiau, vieni gal dešimt tūkstančių, kiti tiktai du žiūrovus, ir man tai buvo labai įdomu. Nes kaip ir suprantama, kad žmonės turi daug fetišų, polinkių ar pomėgių, kas jiem seksualu, bet kai tu nueini į porno saitus, toji paklausa ne tokia akivaizdi, kaip kad kai matai, kad kažkas esamuoju laiku kažką daro ir kažkas esamuoju laiku žiūri. Spektras ten didžiulis. Daugelis žmonių įgyvendina savo fantazijas, alter ego.

Pati pirmą kartą caminau 2016-tų rudenį, bet iki tol jau žiūrėjau gal metus.

Caminimas kaip seksualinis darbas

B: Kai redkolegijai pranešiau, kad ketinu imti interviu apie caminimą, vienas kolega paklausė: „O tai ką ten filmuoja?“ (juokiasi). Bet išties, caminimo kaip darbo seksualinis aspektas bent jau pačioje sąvokoje ne taip akivaizdžiai išreikštas. Tad kiek caminimas yra seksualinis darbas ir kuo jis skiriasi nuo kito seksualinio darbo?

I: Va būtent, žmonės arba būna išties naivūs, kai pasakau, kad filmuojuos, arba įsivaizduoja, kad aš į visus galus susidedu didžiulius falus ir davai. Kas nėra nei taip, nei taip. Ir net kai nueini į patį saitą, gali pamatyti, kiek yra skirtingų kategorijų ir kiek yra žmonių iš skirtingų kontekstų. Dabar atsiradę labai daug tokių influencerių tipo merginų, cosplayerių, bet taip pat aš kažkuriuo metu pasižiūrėjau, kad buvo bumas besifilmuojančių moterų, kurios ir išties gyvenime verčiasi seksu už pinigus. Tada yra camgirls, kurios dirba studijose, samdomos kitų camgirls, kas kartais atrodo kaip abejotino legalumo reikalas. Nebūtinai dėl amžiaus, bet tiesiog kiek ten yra savanoriška ar nesavanoriška kvestionuotina… Tada labai daug porų, kurios keliauja aplink pasaulį ir filmuojasi, kad tai finansuotų. Visko visko visko. Mano pačios darbo seksualinis aspektas augo palaipsniui. Iš pradžių buvo baisu net pilvą parodyti, bet po to pajutau, kad ekshibicionizmas auga – išmokus gražias pozas, kad kaip nors gražiai sėdėčiau ar gražiai gulėčiau, ėmiau galvoti, okay, tai čia kaip kokiam Instagrame tiesiog iš gero kampo fotkė. Tada pasidarė smalsu, ar mane „mėgtų“ ir ne tik iš gražių kampų, ir taip, rodantis įvairiau, pasitikėjimas vis augo.

Kaip veikia caminimas

B: Ar galėtum tada nuo pradžių papasakoti tiems, kas skaitys ir galbūt niekada nesusidūrė su caminimu: kas yra tavo darbo vieta realiai ir virtualiai? Kaip veikia caminimas?

I: Mano darbo vieta yra mano namai. Dažniausiai tai vyksta mano miegamajam, bet va būna, kad ruošiu maistą per camą virtuvėj ar rodaus dar kur nors, pavyzdžiui, duše. O virtualiai – sunku net man pačiai paaiškinti. Visi užsiregistravę žmonės ten turi savo vadinamąjį kambarį, kuriame yra vietos susirašyti biografiją, informaciją iš kur tu esi ar kiek tau metų, kokios tu lyties ar kokio tu kūno tipo, kaip kokioj pažinčių programėlėj. Gali įsidėti savo nuotraukų ir video. Šitie dalykai matosi ir kai nesi prisijungęs. O kai camini, tai tiesiog yra tavo ekranas, va lygiai toks pats kaip Zoomo, WhatsAppo ar Facebooko, ir į tavo kambarį gali bet kas užeiti. Yra ekranas ir šalia yra chatas. Šitas chatas, per kurį žmonės rašo man ir vieni kitiems, nuolatos dingsta, tai viskas yra čia ir dabar, kaip ir su video. Ir va, tada žiūrovai gali bet kada duoti virtualių pinigų ir, priklausomai nuo sumos, už juos tikėtis, kad kažką padarysi, nors tai ne visada „privaloma“.

B: Kaip atrodo tavo įprastinė caminimo sesija?

I: Dažniausiai kompas būna ant mano kelių ir plius minus rodo tiek vaizdo, kiek dabar tu matai pats. Tiesiog šnekam kažką. Paskelbiu tikslą, kad kai surinksiu tiek virtualių pinigų, tada nusirengsiu ar dar kažką. Kartais to nedarau ir tiesiog žiūriu Netflixą, o žiūrovai žiūri į mane, žiūrinčią Netlifxą. Arba džiaustau skalbinius ir pastatau kamerą, kad jie mane matytų. Faini momentai, kai turiu daug energijos ir noriu šokt, ir jie mane stebi šokančią sau, bet tuo pačiu ir jiems. Jei tai darau ilgai, šiek tiek pagundau nusirengdama, bet tikrai nemažai mano caminimo nėra pataikavimas jiems – aš tiesiog darau savo reikalus. Kartais tai labai atsiperka, o kartais gal jie mato, kad man nerūpi, ir nemeta pinigų. Tada man kyla klausimas, kam aš filmuojuosi.

B: Minėjai, kad pradžioje caminai iš vienišumo, smalsumo. Kaip tai virto darbu?

I: Kai aš camindavau dėl kitų priežasčių, tai niekada neužsidirbdavau, nes to nesiekdavau. Man atrodė, kad tai labai sudėtinga. Pirmasis užsidirbimas buvo ne tiek užsidirbimas, kiek man žiūrovai jau kurį laiką piso protą: „Ar tu turi kokių nors žaislų, bla bla bla?“. Aš sakiau ne, neturiu – neturiu finansų, kad į juos investuočiau. Tada jie sakė: „Tai mes tau nupirksim žaislus.“ Vieni sako, „pasidaryk wishlistą“, kiti sako, „nesidaryk, nes tavo adresą pažiūrės, geriau mes tau sumesim virtualių pinigų“. Ir išėjo toks ėjimas tikslo link – ok, sumeskit man pinigų, kad nusipirkčiau. Tada sumetė man pinigų ir aš nusipirkau pirmąjį žaislą. Tai taip po truputį virto kažkuo panašiau į darbą.

Caminimui reikalingos kompetencijos

B: O ko reikia caminimui? Ką reikia išmanyti ar išmokti, norint gerai caminti?

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

I: Vopše viskas. Visų pirma tai įvaldyti saitą, žinoti kaip catchy užvadinti savo kambarį, žinoti visus nustatymus, kaip viskas veikia, kaip nueiti į „privatą“ (video konferenciją tik su vienu žmogumi, kai mokama už minutę tavo laiko, kitaip, negu kai filmuojies viešai ir tavo užmokestis nepriklauso nuo praleisto laiko), kaip tai užmokestinti. Nėra taip paprasta.

Dar reikia komunikacinių gebėjimų. Ok, yra labai daug merginų, kurios išgyvena be jų, visiems rašo tik „hi bb“. Žiauriai nekenčiu, kai šitą frazę rašo. Dar, pavyzdžiui, „hru love“, na visiškai generinį, žiaurų tekstą, „so horny babe“ ir t. t… Jos kažkaip sugeba be tų kalbų uždirbti pinigų, per kitus dalykus – per reprezentaciją, per sexy rūbus ar kažkokius viliojimo metodus, nežinau. Gal dėl to aš ir nesijaučiu tikra camgirl, jaučiu, kad nesu maksimaliai savęs ten investavusi. Tos, mano nuomone, tikros, pilno etato camgirls, kur turi 100 tūkstančių sekėjų, tai jos dar turi ir tvarko savo visų socialinių medijų paskyras. Tai irgi yra darbas, jas kurti, atnaujinti, nuolat kelti turinį, palaikyti susidomėjimą, atrašinėti į fanų žinutes. Pati sau esi sekretorė, administratorė… Galų gale dar gali pirktis naglą įrangą – kameras, reflektorius, mikrofonus… Tai turi mokėt naudotis šita įranga. Tada yra visokie appsai ir botai, kuriuos turi suprast ir įvaldyt. Aš nežinau, man atrodo: o siaube, kiek reikia panerdinti… Galų gale net turi mokėti HTML kalbą, kad galėtum savo aprašą fainai pasidaryti, kad atrodytų gerai. Ir net Photoshopo įgūdžius turėt, nors kartais fanai padaro kokį nors banerį, kur gražiai sutvarkyta tavo fotkė ir prisistatymas. Bet kai kurios pačios darosi. Apie šitą darbą galima galvoti kaip apie performansą – ribų nėra.

Apie alternatyvas

B: Jeigu turėtum galimybę dirbti kitą darbą, ar mieliau rinktumeis kitokį?

I: Nepaisant to, kad kai tai tapo darbu, kartais su mažiau noro tuo užsiimu, turbūt atsakymas būtų, kad šiuo metu kito darbo nenoriu ir neieškau, nes ypač pandemijos metu šitas darbas labai patenkina mano poreikius. Galiu suderinti ir mokslą, ir izoliaciją, ir kažkokią gyvenimo kryžkelę, kai ne taip jau stipriai suprantu, ką noriu daryti, kai nėra aiškios motyvacijos kitiems dalykams. Bent dabar jaučiu, kad man šitas variantas labai patogus. Bet aš neplanuoju jį turėti ar juo naudotis labai ilgai. Kažkas iš draugų tai pavadino gigu ir man labai patiko tas įvardinimas. Aš tai matau kaip gyvenimo tarpsnį, kuris man tikrai įdomus, bet kažkada baigsis. Turbūt tai šiek tiek atsispindi ir mano nepilnam įsiliejime į tą darbą, kartas nuo karto atsitraukiant, norint turėti savo laisvės.

Savo veiksmų kontrolė

B: Kalbant apie laisvę, kiek sesijos proceso kontroliuoji tu, o kiek žiūrovai?

I: (galvoja) Įdomu… Viena vertus, aš pati tikrai daug kontroliuoju tame. Kartais, jeigu man atsibosta ir manau, kad tikslas dar labai toli, aš galiu nuspręsti sustoti. Arba žiūrovai gali norėti ar reikalauti kažko, bandyti įpiršti man kažkokią idėją, ir aš sakysiu: „Ne, nenoriu, nedarysiu, eik į kitą kambarį, niekas tavęs čia nelaiko“. Kita vertus, turbūt būtų klaidinga sakyti, kad aš esu ten visagalė. Yra mano kambarys, mano taisyklės, bet vis tiek galų gale aš einu ten norėdama ir kažkokio finansinio atlygio, kurį gausiu už vienokį ar kitokį sutartą pasirodymą. Tai kažkiek žiūrovai kontroliuoja, bet ne daugiau, nei aš leidžiu.

Darbo vieta kasdienybėje

B: Kaip atrodo įprastinė tavo darbo kasdienybė? Kiek skiri tam laiko per savaitę ar per mėnesį, kokia būna sesijų trukmė, kokio joms reikia pasiruošimo?

I: Aš esu labai prasta darbuotoja šituo klausimu, nes neturiu konkrečių valandų – nežinau, kiek valandų dirbu. Esmė, kad tu negauni valandinio užmokesčio, tavo užmokestis priklauso tik nuo žiūrovų dosnumo. Ar jis tau duos, ar neduos, dažnai yra sėkmės reikalas. Tai nebūtinai priklauso net nuo tavo savęs pateikimo, pavyzdžiui, ar aš dabar būsiu nuoga, ar nenuoga. Abiem atvejais galiu ir gauti, ir negauti pinigų. Jei dabar būčiau nuoga, galėtų man ir niekas netipinti, ir aš tada kaip ir veltui sėdėčiau nuoga. Tai va, viskas gana spontaniška ir nieko negali nuspėti. Kita vertus, tu gali tai kontroliuoti ir kažkaip sumažinti visą tą nežinomybę ir spontaniškumą, būdama konkrečiom dienom, konkrečiais laikais, plius naudodamasi socialinėmis medijomis – Twitteriu, Snapchatu ar Instagramu, kad palaikytum ir sukeltum laukimą, labiau laikytum žiūrovus savo delne. Tarkim jeigu jie nueis į puslapį ir neras tavęs, tai kad neišleistų pinigų ant kitos merginos. (šypsosi)

Camgirls, jau kaip minėjau, daug kuo primena influenceres – labai svarbu nuolatinis savęs šėrimas kitiems. Ir jiems taip pat to reikia. Aš viso šito nedarau ir taip sau pasibloginu reikalus, bet, kita vertus, aš to nedarau, kad išlaikyčiau kažkokį sveiką protą. Esu kažkada bandžius turėti Snapchatą, bet tada tiesiog išprotėjau, nes tai padaro tave pasiekiamą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ir tau pastoviai rašinėja, siunčia penių nuotraukas, siunčia video apie save, kaip praėjo jų diena, nors tau gal visiškai neįdomu, klausinėja apie tavo dieną bei įvairių asmeninių klausimų. Jeigu paprašai, kad tau sumokėtų už tai, kad galėtų tave pasiekti ir palaikytum su jais bendravimą, tada jie terorizuoja: „O aš sumokėjau, žinai, dolerį, (juokiasi) kad galėčiau tave pasiekti ir tu dabar man neatrašai super greitai“.

Kažkaip aš pasimokiau po to Snapchato, kad nenoriu būti visada pasiekiama. Supratau, kad kaip pilnas, nuolatinis darbas šitas reikalas būtų per daug išsunkiantis. Nėra taip, kad tiesiog nusirengi, pamato tavo papus ir gauni pinigų. Tavo žiūrovai yra kaip daug pamirštų vaikų, (šypsosi) kurie sako: „Mama, mama! Pažiūrėk į mane! Pažiūrėk į mane!“, „Pažiūrėk į mane, pabendrauk su manim“ ir „Aš noriu, kad tu man…“ Jie labiausiai nori asmeninio ryšio, nori būti norimi ir psichologiškai palaikomi. Bent jau man tai neišeina generiškai su jais bendrauti, tipo „Oh yeah baby that’s so sexy yeah, baby yeah“… Man tai nenatūralu, visa mano pačios idėja yra natural girl next door, eilinė šalia gyvenanti mergina. Dėl to aš neturiu Snapchato, neturiu Instagramo, neturiu Twitterio ir lygiai taip pat neturiu pastovių valandų darbo, nors šitą gal ir reikėtų padaryti, tik sunku biškį man įsivertinti, kuriom valandom. Dažniausiai mokantys žiūrovai būna anglai, vokiečiai ir amerikiečiai – sunku supaisyti jų laiko juostas. Tarkim, vakar caminau, žiauriai daug žmonių buvo trečią-ketvirtą nakties. Tada reikėtų daryti arba naktinį gyvenimą, arba dieninį gyvenimą ir kažkaip susitvarkyti tą miegą, kad galėtum dirbti, kada daugiau bus mokančių žiūrovų. Bet man patinka kartas nuo karto dingti iš ten, nors tai ir nėra labai gera idėja. Aš va rudenį vieną mėnesį labai mažai caminau, gal tik porą dienų per mėnesį, ir iš karto jautės, nes ėmė lankytis mažiau žmonių dar ilgai po to, kai ėmiau vėl reguliariai rodytis. Jiems reikia, kad tu pasirodytum kasdien.

Buities ir seksualumo (ne)derinimas

B: Sakai, kad tavo streamas būna toks visiškai kasdieniškas, gali būt apskritai apie tavo buitį ir ką tu veiki, kaip tau sekas diena ir tiesiog pokalbiai. Kita vertus, tai persidengia su seksualiniu elementu, yra kažkokie goalai ir stimuliacija, intymumas, nusirenginėjimas, masturbacija… Kaip suderini šitas temas, buitį su seksualumu?

I: Aš nežinau, tas suderinimas, jaučiu, gal žiūrovų galvose įvyksta labiau, negu kad mano kažkokiam specialiam derinime. Tarkim, aš būnu kad ir kokioj nors savo močiutiškoj pižamoj, ir jie sako, o va, labai faina pižama. Tipo jiems mielos tokios jaukios merginos, komentuoja mano vilnones kojines (juokiasi). Kitos camgirls gal labiau vaidina kažkokį pasirinktą, paparastai itin seksualų vaidmenį. Nesakau, kad aš išskirtinė savo pasirinkime, bet labiau tikriausiai suteikiu žiūrovams vojeristinę patirtį. Jie gali sau leisti fantazuoti, kokios tos merginos yra, kai, žinai, niekas jų nestebi. Kažkada pamiršau, kad esu ant kameros ir pradėjau krapštyti nosį (juokiasi). Man susivokus ir susigėdus jie pradėjo rašyt: „Viskas gerai, kaip fainai, tu irgi žmogus“ – jiems tas kažkaip patinka… Aš manau, kad tie, kurie pas mane ateina į kambarį, patys to ieško. Tuo pačiu, net jeigu aš darau kažkokį neseksualų buitinį reikalą, vis tiek reikia nepamiršti, kad tas saitas yra kaip ir porno saitas ir ten žmonės, daugiausiai vyrai ateina dažniausiai su tikslu susijaudinti ar jau susijaudinę. Tai, žinai, jeigu nori kažkur pamatyti papus, tai tu juos ir pamatysi – jeigu jie norės įžvelgti manyje kažką seksualaus, tai ir įžvelgs.

Tik seksualinis išnaudojimas?

B: Mini, kad daugelis kamerų žiūrovų būna vyrai, ir tai primena problematiką, kuri iškyla kone kaskart, kai kalbama apie seksualinį darbą, t.y. seksualinį išnaudojimą. Kaip suprantu, dominuojanti darbuotojų demografija caminime, kaip ir kitame seksualiniame darbe, yra moterys ir merginos. Kaip tu jautiesi dėl šito pasiskirstymo tarp vyrų žiūrovų ir moterų camerių?

I: Taip, camworke atsikartoja visur esantis nelygiavertis santykis tarp vyrų ir moterų, ir tai yra problema. Galima sakyti, kad caminime dirbančios merginos, įskaitant mane, reprodukuoja išnaudojimą – išnaudoja save. Iš kitos pusės tu tiesiog nori susigrąžinti savo kūną, ir paradoksaliai tą darai būtent toje sferoje, kur jis būna išnaudojamas. Merginos nuo jaunumės yra socializuojamos matyti save kitų akimis, vyrų akimis. Mes žiūrim ne į save, o kaip atrodom jiems. Žinoma, aš norėčiau ir svajočiau, kad taip nebūtų. Kita vertus, caminimo patirtis man asmeniškai, kaip minėjau, pasirodė išlaisvinanti, ypač seksualumą ir tapatybę, kuri su tuo susijusi. Pradžioj buvo labai paprastai – aš žiauriai nepatogiai jaučiausi savo kūne, norėjau jaustis patogiau ir tai pavyko. Vėliau laisvėjimas augo su naujai suprantamais pomėgiais ir atradimais. Kai caminu, tyrinėju, kas man pačiai patinka, kas mane traukia. Iš tos pusės išlaisvina, jog leidi išpildyti sau savo fantazijas. Ir visgi nereikia pamiršti, kad Chaturbate rodosi ne tik moterys (nors jų dauguma) bet ir poros, vyrai ir trans žmonės. Ir jų žiūrovai yra taip pat pagrinde vyrai.

B: O kaip tai persiduoda į likusį gyvenimą, jei persiduoda?

I: Klausimas, ar persiduoda. Kartais galvoju, kad ne. Nelabai jaučiu, kad galiu gyvai taip flirtuot, kaip prieš kamerą. Deja, paprastai, jei patinka vaikinas, tai žiūriu ne į jo pusę, o į priešingą ir galvoju, kad kaip nors Visata privers jį suprasti, kad jis man patinka (juokiasi). Taip pat aš gana daug šneku apie seksą, man patinka ir įdomu – pakamantinėju drauges. Bet taip pat šnekėdavau apie tai ir prieš žinodama, kas yra caminimas. Man atrodo prasminga apie tai kalbėti. Visada šiek tiek stebėjaus, kad žmonės nekalba apie seksą, nes galvoja kad tai – privatus dalykas. O man kažkodėl tai niekad neatrodė privatus ar baisus dalykas. Man niekad neatrodė baisu visiškai atvirai kalbėti apie intymų gyvenimą, nes jis man atrodo absurdiškai mistifikuotas ir užslaptintas. Jame yra tiek daug nesusipratimų ir neaiškumų – nuolatos reikia kurti prasmę. Tad nežinau, galbūt dabar apie tai daugiau kalbu, bet, man atrodo, ir seniau vieną kitą draugę priversdavau nepatogiai jaustis (šypsosi).

B: Ką turi omeny, kai sakai, kad seksualiniame gyvenime viskas yra prasmės kūrimas?

I: Kad yra tiek daug suvoktų ir nesuvoktų pasirinkimų, kaip mes save išreiškiam: kaip mylimės, ar liečiame vienas kitą, ar mechaniškai kartojam tai, ką esam matę porno, ar ne. Kaip jaučiam potraukį – ar tu tikrai žinai, kas tave traukia, ar žinai, kas turėtų traukti, bet netraukia. Visos šitos detalės, mažmožiai, mitai. Man toks jausmas, kad turbūt nemaža dalis žmonių nuo tada, kai pasidaro seksualiai aktyvūs, visgi susiduria, kad nėra taip, kaip įsivaizdavo, kad bus. Arba jie išvis neįsivaizdavo, kaip bus, ir yra apie ką pagalvoti. Manau, visiems turėtų kilti klausimų ir abejonių, tai prasmės kūrimas tame, kad kažką bandai, susiduri su nesklandumais ar netikėtumais ir ieškai tinkamų sprendimų tiek sau, tiek sau su kitu žmogumi.

Žaidimai ir diskusijos su žiūrovais

B: O kaip vyksta reikšmės kūrimas caminime? Kokie būna to momentai?

I: Man patinka pažaisti su žiūrovais. Kažkada turėjau žaislą, dirbtinį falą, kuris buvo labai realistiškas, su venom, sėklidėm ir panašiai. Aš vaidinau, kad masturbuojuos, tarsi tas žaislas būtų mano kūno dalis, tarsi aš turėčiau penį. Kažkas kažką apie tai užkomentavo ir aš paprovakavau: „Ok – ar pačiulptum man?“ Tada buvo labai įdomu, nes vieni atsakė „ne ne“, o aš paklausiau: „Kodėl – įsivaizduok, net negalvok apie terminus ar ką, tiesiog, aš esu tokia, kaip esu čia. Negalvok, ar aš moteris, ar aš vyras, ar dar esu kažką pasidarius, bet tiesiog turiu penį – ar tu pačiulptum man?“ (juokiasi) Ir prasideda diskusijos. Kažkas sako, „leisčiau ir per galines duris“. Būna diskusijų ir apie feminizmą, ir seksizmą, kas gana keista tiek jiems, tiek man, turint omeny erdvę, kurioje šios diskusijos įvyksta. Tuo pačiu metu ir vyksta sudaiktinimas, ir šnekam apie moterų sudaiktinimą. Nors aš ir nepasikausčius konkrečiom teorijom ar skaitymais, bet vis tiek pavyksta pasiaiškinti ir būna visai netikėta ir linksma.

B: Pakalbėkim dar apie santykį su fanais. Skamba, kad caminimo metu vyksta daug bendravimo. Gal dar galėtum apie tai išsiplėsti – kokios įprastos temos, turinys, apie ką kalbama. Apie ką nori kalbėti žiūrovai ir apie ką – tu?

I: Kadangi aš ten labiau einu dėl savęs, tai dažniausiai apie mane ir kalbam. Savo biografiniam aprašyme aš save pristatau labai tiesmukiškai. Papasakoju, kad pirmą kartą čia atėjau dėl mažos savivertės. Paminiu vienišumą, depresiją, pasimetimą, kryžkelę gyvenime. Nemaža dalis žmonių parašo paskatinamų žinučių, kad perskaitę mano istoriją gali tapatintis ir turėjo panašių patirčių. Su tais, kurie jau seniai mane žino, kalbu apie mokslus, santykius su tėvais, dar kažką. Jie paklausia, pavyzdžiui, kaip sekės pasimatymas, ar susiradau kompą nusipirkt. Tai tiesiog papasakoju naujienas apie savo gyvenimą, kaip su giminaičiais ar draugais. Yra tekę palūžti tiesiai prieš kamerą. Grynai žliumbiau, tekėjo ašaros ir kūkčiojau. Tada jie mane visi ramino ir bandė suteikt kažkokios išminties apie gyvenimo vingiuotumą ir panašiai. Kas savotiškai juokinga situacija, kai pagalvoji, atėję ir tikėjęsi susijaudinti, vietoj to gavo guosti mane. Pora jų parašė man labai asmeniškus ir ilgus laiškus apie savo gyvenimo patirtis. Kaip buvo pasiekę kažkokį dugną, bet visa tai pakeitė, ar, tarkim, kaip sugyvena su savo šeimos nariais, kurie turi depresyvių momentų. Mes labai intymiai, tik be asmeninių detalių, išsišnekėjom apie gyvenimą ir tame nebuvo nieko seksualaus – tiesiog parama. 

Esu nurodžiusi savo elektroninį paštą, kad galėčiau gaut Amazon dovanų kuponus, nes tai populiarus būdas kitaip gauti atlygį už darbą, na ar tiesiog gaut dovanų. Tai tie, kurie pakankamai gudrūs, yra man parašę į tą emailą. Aš beveik visąlaik atsakau, jei parašo. Su kai kuriais fanais ryšys daug progresavo, atrodo, jau daug žino apie mane, ir nebesiunčia šiaip laiškų, bet, pavyzdžiui, nuperka vadovėlį, kurio man reikia studijoms. Tikrai atsirado artimesnių santykių, kuriuos būtų sunku pavadinti draugystėmis, tačiau tai daugiau, nei nutolę žiūrovai. Kaip ir nutinka su fanais, jie užsikabina sekti tavo gyvenimą. Arba tampa savotiškais susirašinėjimo draugais.

Emocinė parama camerei ir žiūrovams

B: Kaip suprantu, tikrai ne visos kameros būna tokio asmeninio ir komunikatyvaus pobūdžio. Kiek tau reikšmingas šitas emocinės paramos aspektas caminime?

I: Labai reikšmingas. Pirma, nes įgijau daug pasitikėjimo savo kūnu. O antra, nes nepažįstami fanai gali būti patys geriausi tavo konfidantai, kaip bet kokie nepažįstamieji gyvenime. Atsimenu, kai pradėjau caminti, tuo metu pirmą kartą įsimylėjau labai stipriai. Viskas greitai užsiliepsnojo, bet, deja, ir greitai užsigesino. Leidau, kad tas nepasisekimas pirmojoje meilėje labai sugriautų mane, smarkiai pergyvenau ir išūžiau ausis tiek savo draugams, tiek artimiesiems. Žinojau, kad jiems gana, bet man reikėjo daugiau ir, kadangi kaip tik tuo metu caminau, tai tą palaikančiąją rolę paėmė būtent horny bičai Chaturbate’e. Ir dabar kartais būna, kai turiu kokių nors frustracijų dėl romantinio gyvenimo, tada nuėjus į saitą verkšlenu ir sulaukiu paguodos ar tų vyrų perspektyvos.

B: Kiek manai, patiems žiūrovams ar fanams caminimo kambariai veikia kaip terapinė aplinka? Kaip suprantu, ne visi ir ne visą laiką ten ateina tik masturbuotis ar kitais seksualinio pasitenkinimo tikslais?

I: Jo jo, tikrai daug… Negali sakyt, kad ateina tiesiog pašnekėti, bet kad pasitenkina tiesiog pašnekėjimu, tai tikrai. O kai rašo man laiškus, tai lygiai taip pat jie ir patys ten kalba apie savo sunkumus, santykius ir panašiai. Aš nežinau, kiek tai plačiai taikytina, bet lyg ir sklando toks naratyvas, kad vyrams labai trūksta buvimo geidžiamais, kas jiems yra ne taip smarkiai socialiai konstruojama kaip moterims. Mes dažnai save stebim kaip geidžiamus objektus ir realiai gyvename kaip geidžiami objektai, bet vyrams būna visiškai kitaip. Galų gale tas pats jų kvietimas, „hey, ateik pasižiūrėk mane“, „pasižiūrėk, įvertink, ar tau patinka mano penis, įvertink, kiek duotum,“ ar dar kažką… Jo, „žiūrėk į mane, kalbėk su manim, ar tu manęs trokšti“ – to noro būt pastebėtiem labai daug egzistuoja.

B: Skamba, kad, ne mažiau nei seksualinio pasitenkinimo erdvės, kambariai veikia ir kaip vienišų žmonių socialinis klubas..?

I: Mhm, taip ir yra.

Sutinkami vertinimai apie savo darbą

B: Būti tokio socialinio klubo vedėja skamba kaip reikšminga pozicija, kas skatina susimąstyti apie seksualinėms darbuotojoms teikiamą, o dažniau neteikiamą pagarbą. Ar artima komunikacija su kambario lankytojais reiškia, kad jie gerbia tavo darbą? Kaip į tavo darbą reaguoja artimieji?

I: Su fanais būna, kad jo, kartas nuo karto vis paklausinėju jų apie tai. Mane užknisa, kai jie per daug sako „ah, kokia tu faina, bla bla bla“, ir aš tada ieškau to fainumo ribų, kiek jie realiai žiūri į camgirls kaip į žmones, kurie turi tokius pat įprastus gyvenimus už kameros ribų. Jie sako: „Ne, tu kitokia, tu čia studijuoji, tu žiauriai protinga, čia matosi iš tavo bio, tavo anglų kalba labai gera, ir šiaip iš to, kokias temas vystai, labai intellectual girl, tipo, tu tai kitokia.“ Ir aš sakau: „Bet ar tikrai kitokia, ir jei čia taip žiauriai ok, ką aš darau, tai ar būtų ok, jei tavo dukra tuo užsiimtų?“ Ir tada jie jau biškį pradeda klaidžioti, kad „a-aa, gal neee“.

Yra daug merginų, kurios, kaip aš, per caminimą susimoka už studijas. Tai dažnai sušvelnina norą teisti, nes va, ji parduoda savo kūną, bet mokslui (juokiasi). Aišku, kita vertus, galima galvoti, kad aha, mokslui, bet ne tai, kad dirbtų sunkiai padavėja ar dar kažką, bet vis tiek pasirenka tą lengvesnį, amoralesnį būdą… Tačiau, manau, tas požiūris po truputį keisis ir camint taps „normaliau“.

O dėl artimųjų tai mažai kas žino, kad caminu – tik kai kurie rinktiniai draugai. Tik kartą susidūriau su nemaloniu vertinimu, kai žmogus manė, kad kažkas yra blogai, kad „patekau“ į caminimą, kad aš blogai ten jaučiuos. Ir mane tai žiauriai nervina, nes taip nėra. Žinoma, aš pasiskundžiu, kad dabar dažniau einu ne tiek dėl psichologinio poreikio pasidalinti ar dar ko, o labiau kaip į darbą, ir kad tai užknisa. Bet čia kaip su bet kokiu darbu. Yra tos debiliškos citatos, kad jei darai, kas patinka, tai niekada neturėsi dirbti nė dienos. Tai netiesa. Daug žmonių myli savo darbus ir tie darbai vis tiek užpisa. Nėra taip, kad mylėčiau šitą darbą, bet matau jame daug vertės ir prasmės. Tai sunku išaiškinti, bet ne visada ir noriu aiškinti ir įrodinėti kitiems, kad aš kažką iš to pasiimu.

Pagarba seksualinėms darbuotojoms ir darbo sąlygos

B: Vieno didžiausių pasaulyje pornografijos puslapių Pornhub statistika rodo, kad pornografijos visi vartoja labai daug ir kasmet vis daugiau. 2019-aisiais puslapis sulaukė 42 milijardų apsilankymų, vidutiniškai trukusių po šiek tiek ilgiau nei 10 minučių – tikriausiai tiek, kiek daugeliui užtenka pasiekti orgazmą. Akivaizdu, kad dauguma žmonių žiūri porno, daugelis masturbuojasi ir tada man labai keista, kad seksualinis darbas vis dar toks stigmatizuojamas. Kažkam tai neatrodo darbas, kažkam atrodo nemoralu, seksualinės darbuotojos dažnai neturi normalios darbo apsaugos ir teisių. Kaip tu manai, iš kur ateina toks didžiulis kontrastas tarp to, kiek žmonės vartoja seksualinio turinio ir to, kaip visuomenė žiūri į to turinio kūrėjas?

I: Klausydama tavo klausimo, spėjau pagalvoti, kad kas per velnias, iš viso nesąmonė, kodėl taip turėtų būti, bet… Turbūt tai atsiremia į nesuderinamumą tarp žmonių viešai išpažįstamų moralės standartų ir privataus gyvenimo, kurį stengiamasi išlaikyti už uždarų durų. Kiti galbūt žiūri į seksualinį darbą iš aukšto, nes mano, kad jam nereikia kvalifikacijos, kad tai yra lengvas darbas, kad bet kas taip gali – čia panašiai kaip su menininkais (juokiasi). Ir tarsi tai neneša kažkokios visuomeninės naudos. Tarkim, gatvės šlavėjo darbas gali būti laikomas nekvalifikuotu, bet jis turi labai aiškų padarinį, kad va, gražina mūsų aplinką, dėl to mes galime šį žmogų gerbti ir džiaugtis. O čia, „o, pasidžiaukim, privertei šitą bičą apsišaudyt“ (juokiasi). Jaučiu, visi šitie dalykai.

Kas pagerintų darbo sąlygas

B: Galui, žinoma, norisi paklausti apie teises darbe. Suprantu, kad jų nėra daug ir kad camgirls dirba iš esmės kaip kurjeriai – kaip „verslo partnerės“ ar apskritai be statuso, o ne pilnos darbuotojos. Kokie teisiniai ar kiti, galbūt ir socialiniai-kultūriniai pokyčiai palengvintų tavo darbą? Kokia camgirls darbo ateitis?

I: Tai žinai, būtų idealu, jeigu camwork išvis pirmiausia būtų suvokiamas kaip darbas. Tada galbūt galėtų bent jau megztis kažkokia kalba apie socialinės apsaugos dalykus, pavyzdžiui, sveikatos draudimą. Jau ir įprastų profesijų freelanceriai, kurių darbas suvokiamas kaip darbas, turi problemų su šituo, tai ką kalbėt apie camwork, kuris dar nesuvokiamas kaip darbas. Tipo tos camgirls dar nori pas dantistą nueit ar ką? Čia praktiškai utopiškai skamba… Daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, tai apskritai pirma reikia dekriminalizacijos. Yra daug veidmainiškumo ir žalos, kai seksualinis darbas ir toks paplitęs, ir baudžiamas. Kriminalizacija labai apsunkina situaciją tiek toms, kas užsiima seksualiniu darbu savo noru, tiek toms, kurios įstumiamos į tokio pobūdžio darbą prieš savo valią.

Jei konkrečiai apie caminimą, tai pirmiausiai norėtųsi didesnės savo turinio kontrolės. Camgirls video masiškai kopijuojami ir skleidžiami kituose puslapiuose be jų sutikimo, kas turi neigiamų finansinių pasekmių, pažeidžiamos autorinės teisės. Tikrai ne visos nori, kad jų video įrašai būtų randami kitur. Šiuo metu su autorinių teisių apsauga šiuo atžvilgiu tikrai prastai. Egzistuoja firmos, kurios siūlo nupiratautų video šalinimo paslaugas, bet daugeliui tai neįkandama. Piratavimas iškreipia patį caminimo principą, kad viskas vyksta gyvai.

O kitas aspektas – tai kad kamerų platformos sau pasiima mažiausiai 50 procentų tavo surenkamų pajamų. Tai yra žiauriai daug ir žmonės dažnai ieško kitų būdų gauti tuos pinigus per aplink, kuponais ar dar kitaip, kas yra nesaugu. Camgirls už darbą tikrai nusipelno daugiau, negu platformos, kurios nieko dėl jų nedaro, neskaitant bazinės erdvės suteikimo.

---

Žodynėlis:

appsas – programėlė arba kitos programos įskiepis

baneris – reklaminis skydelis internete

botas – be priežiūros, automatiškai veikianti kompiuterio programa

camgirl („kameros mergina“) – caminimu užsiimanti mergina

caminti (nuo angl. camera) – filmuoti save ir gyvai transliuoti internetu, dažniausiai erotiniais tikslais, dažnai už pinigus

camwork („kameros darbas“) – bendras terminas caminimo darbams

Chaturbate (nuo chat, „pokalbių svetainė“ + masturbate, „masturbuotis“) – 2011 m. įkurtas caminimo tinklapis. Žiūrėti į caminančiuosius lankytojai gali nemokamai, mokama tik tipsais (arbatpinigiais).

cosplayer (nuo costume play, „žaidimas su kostiumais“) – popkultūros (animacinių filmų, video žaidimų, komiksų, serialų ir t. t.) personažų kostiumus dėvintis ir juos vaidinantis atlikėjas

gigas – tradiciškai taip vadinta chaltūra, darbas „papildomam uždarbiui“; šiais laikais tokie darbai (pvz., laisvai samdomo taksisto, kurjerio, korepetitoriaus) vis dažniau būna pagrindinis pragyvenimo šaltinis; tokia situacija žinoma kaip gig economy

horny – lytiškai susijaudinusi(-ęs)

influencerė(-is) – interneto socialinių tinklų įžymybė, iš rodymosi internete pinigus uždirbantis žmogus

nerdinti (nuo nerd, „moksliukas“) – dirbti prie techninių, nišinių klausimų, gilintis į nepopuliarias (ar tokiomis laikomas) sritis

seksualinis darbas – bendras terminas visiems darbams, kai už pinigus teikiamos lytinio pobūdžio paslaugos, nuo sekso telefonu ar striptizo iki mokamo sekso

Snapchat – populiari žinučių programėlė, kurioje daugiausiai keičiamasi nuotraukomis ir vaizdo įrašais

streamas („srautas“) – gyvai internetu transliuojamas, srautu perduodamas turinys

tipinti, tipsai – palikti arbatpinigių, arbatpinigiai

wishlistas – norų, pageidaujamų dovanų sąrašas

---

Pagrindinė iliustracija iš twitter.com.