Ko mes norim? Visko! (Nr. 4)

Parsisiųsti numerį galite paspaudę čia.

Redakcinis 4-ojo numerio straipsnis:

Belaukiant šio numerio įsidarbinau indų plovėju į vieną iš naujai atsidariusių restoranų Kaune. Už prabangaus fasado, perdėtai besišypsančių ir paslaugių jaunų padavėjų, draugiškai laikraščiuose žvelgiančio restorano boso, tradiciškai, slepiasi išnaudojimas be jokių darbuotojų teisių: netiksliai apskaičiuojamos darbo valandos, kiekvienos dienos gale „nurašant” po pusvalandį ar 15 minučių, jokių reguliarių pertraukų, išskyrus kelias minutes  per 4-ias valandas parūkymui, jokių papildomų pinigų už viršvalandžius, nors darbo valandos gerokai viršija 40 val. per savaitę, sutartys sudaromos pusei etato, nors dirbama pilnu.

Panašios darbo sąlygos, deja, nėra išimtis, o taisyklė. Šiame numeryje rasite Artūro, dirbančio statybų sektoriuje, istoriją. Jis paskambino į solidarumo tinklą dėl neišmokėto atlyginimo, kurį bandome kartu išsikovoti. Toli gražu ne pirmas kartas kuomet darbdaviai su juo neatsiskaito, kaip jis pats sakė: „jei visi sąžiningai grąžintų man, kiek žadėjo mokėti, tai galėčiau sau metus nedirbti, o gal ir ilgiau“.

Anksčiau publikavome parduotuvių tinklų, skambučių centrų, restoranų darbuotojų istorijas. Kiekvienoje iš jų tikriausiai atrasi kažką panašaus ir į savo patirtį darbe. Jei bandytume įvardinti vienijančias problemas, reikėtų išskirti teisių neturėjimą ir negalėjimą pasipriešinti savo bosams.

Mūsų teisės, darbo sąlygos ir atlyginimai yra labiausiai priklausomi nuo gebėjimo susiorganizuoti su kitais žmonėmis darbe ar už jo ribų. Jeigu aš vienas kreipčiausi į savo bosą prašydamas pakelti atlyginimą ar suteikti reguliarias pertraukas, jis tikriausiai mane išmestų ar nekreiptų dėmesio. Bet jei tai padarytų didžioji dalis darbuotojų, grasindami nedirbti, jam tektų derėtis. O jei mūsų reikalavimus palaikytų ir dalis į restoraną ateinančių žmonių, grasindami boikotuoti šią vietą, tuomet jam nebebūtų kur trauktis. Tačiau panašu, kad jau ilgą laiką labiau trauktis tenka mums, darbuotojams, o ne bosams.

Pagrindine darbuotojų organizavimosi ir atstovavimo forma yra laikomos profsąjungos, kurios, esą, turėtų spausti darbdavius bei politikus perskirstyti turtą visuomenėje. Bet jei kažkada profsąjungos ir galėjo suorganizuoti plataus masto judėjimus, tai šią kovą jos pralaimėjo ir dabar praktiškai neturi įtakos nei valstybės politikai nei ekonomikai. Kaip organizacijos jos yra tarsi užstrigusios laike, tarsi dar vienas nebeveikiančios gerovės valstybės reliktų. Jos gyvuoja kai kuriuose valstybiniuose ir išlikusiuose stambios pramonės sektoriuose, bet negeba, o kartais atrodo, kad net ir nenori, vienytis su žmonėmis, kurie dirba nepastoviomis, nestabiliomis ar trumpalaikėmis sąlygomis, dažniausiai be jokių garantijų ir apsaugų. O tokiomis prekariatiškomis sąlygomis dirba masė žmonių ir ji nuolatos didėja.

Tokia situacija nėra tik nukrypimas nuo „tvarkingų“ darbuotojo ir darbdavio santykių, bet ir tam tikras potencialas pokyčiui, kuriam, kaip bandysiu įrodyti, profsąjungos labiau trukdė, nei padėjo. Verta pasižiūrėti į Italiją 60-aisiais ir 70-aisiais, norint suprasti esmines problemas kylančias tarp darbuotojų judėjimų ir profsąjungų. Tuo laikotarpiu Italijoj vyko milžiniški streikai, studentų protestai, kurie galiausiai virsdavo plataus masto sukilimais visoje šalyje, lydimais susirėmimų su policija ir kariuomene. Darbuotojai ir studentai reikalavo didesnių atlyginimų, ilgesnių atostogų, nemokamo mokslo, lygaus darbo užmokesčio Šiaurės ir Pietų Italijos darbuotojams, nes pastariems atlyginimas už tą patį darbą galėjo būti 3 kartus mažesnis nei kolegoms iš Šiaurės. Ir tai tik keletas pavyzdžių iš daugybės.

1968 m. Liepos 3-iają Italijoje buvo paskelbtas visuotinis streikas. Šią dieną Turine tūkstančiai darbuotojų išėjo į gatves, šaukdami: „Ko mes norim? Visko!“. Šalia darbuotojų taip pat ėjo profsąjungų atstovai, nešantys plakatus su prašymais (!) valdžiai sumažinti gyvenimo kainas. Kontrastas tarp profsąjungų atstovų ir darbuotojų buvo akivaizdus ir tai virsdavo tikru susipriešinimu, kuomet žmonės atsisukdavo prieš pačias profsąjungas, pavyzdžiui, apmėtant jų pastatus akmenimis.

Profsąjungos išsiskyrė kaip institucija, kuri siekė slopinti ir kontroliuoti darbuotojus. Tokį profsąjungų vaidmenį galima rasti ir praeityje. Prancūzijoje pirminė profsąjungų forma atsirado 1917-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo metu, kai tuometinis Gynybos ministras socialistas Albert Thomas paskyrė gamyklos atstovus tam, kad būtų palengvinti „santykiai tarp pramonininkų ir jų personalo, idant būtų išvengta incidentų – tai pasiekiama darbininkams suteikiant priemones reguliariai išreikšti savo reikalavimus.“ Kitaip tariant, pati valdžia įkūrė atstovų sistemą tam, kad užtikrintų sklandesnį išnaudojimo funkcionavimą. 1936-aisiais, kai visa Prancūzija buvo paralyžiuota streikų, bosai patys išreiškė pageidavimą atstovų sistemą pritaikyti visiems nacionalizuotiems pramonės sektoriams (privačiose įmonėse tiesioginis profsąjungų dalyvavimas įmonės valdyme buvo įteisintas prieš porą metų). Profsąjungų pozicija streikų atžvilgiu nekėlė jokių abejonių. Tuometinis CGT (Confédération générale du travail – didžiausia Prancūzijos profsąjunga) vadas, Benoît Frachon, pareiškė: „Suprantame, jog daugybė bosų nesilaiko nei visuomenės įstatymų, nei kolektyvinių susitarimų. Suprantu jūsų nepasitenkinimą šiais trūkumais. Tačiau nepaisant visko mes jūsų prašome neužiminėti gamyklų ir kiek įmanoma vengti streikų.“

Taigi, valdžia ir bosai profsąjungas suprato kaip mechanizmą, kuris padėtų sukontroliuoti darbuotojų priešinimąsi išnaudojimui. Įsteigiant atstovavimo sistemą, iš darbuotojų yra atimamas tiesioginis savo teisių atstovavimas ir siekiama juos padaryti priklausomus nuo hierarchizuotai veikiančios biurokratinės sistemos ir jų vadovų. Galiausiai, yra sukuriama „dialogo“ tarp darbuotojų ir darbdavių iliuzija, galbūt panašiai egzistavusi ir sovietmečiu, kuomet visi turėjo patikėti, kad darbuotojų teises atstovauja valdžia. Tačiau tikroji siunčiama žinia yra: dirbkit ir niekuo nesirūpinkit, nes viskas apgalvota jūsų šefų.

Šiais laikais daugelis jau tikriausiai neturim iliuzijos, kad profsąjungos gali atstovauti mūsų teises. Bet tuo pačiu metu išgyvenam politinę, ekonominę ir socialinę krizę, kuriai, atrodo, sunku atrasti alternatyvas, išskyrus svajonę apie grįžimą atgal į gerovės valstybės laikus, su stabiliu darbu ir užtikrinta pensija.

Platesnės vizijos socialiniam pokyčiui gali gimti pradedant nuo pasipriešinimo išnaudojimui savo darbe, mokykloje, universitete. Suvokdami, kad mes esam bejėgiai pasipriešinti vieni, turime ieškoti būdų jungtis ir taip kovoti užsavo teises. Tai, kad valstybinės institucijos mūsų nesaugo, verčia mus imtis patiems veiksmų, t. y. kurti alternatyvias organizacijas biurokratijai ir hierarchiškoms struktūroms.

Šiame kontekste solidarumo tinklai gali šiek tiek nušviesti alternatyvą. Viena vertus mes padedame vieni kitiems kovoti prieš išnaudojimą. Tuo pačiu metu siekiame kurti organizavimosi formą, kuri neperleistų sprendimų ir mūsų teisių keliems vadovams, bet išlaikytų atsakomybę ir iniciatyvą patiems darbuotojams. Mes nesam organizacija, kuri teikia paslaugas. Taip pat neprašom jokio atlygio už pagalbą. Tačiau kiekvienas žmogus ieškantis pagalbos turi pats dalyvauti veiksmuose ir sprendimuose. Mes ne atstovaujam žmones, bet siekiam įgalinimo veikti ir kovoti už savo teises patiems. Daugiau apie solidarumo tinklus – kitame šio numerio straipsnyje.