„Severance“: tarp korporacinės svajonės ir asmeninio košmaro

Kone kiekvienas iš mūsų esame dirbę tokius darbus, kurie ilgainiui ima neigiamai veikti asmeninį gyvenimą. Kartais tai – nuobodūs ir bukinantys darbai, o kartais – pilni nuolatinės įtampos ir neapleidžiantys minčių net už darbo ribų. Vienaip ar kitaip riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo ima blukti, ir tampi pats sau juokingas, įstrigęs besikartojančiame cikle, kurio tikslas yra dirbti, kad įpirktum išgyvenimą, ir išgyventi tam, kad galėtum dirbti. Įsivaizduok, koks būtų gyvenimas padalijus savo sąmonę į dvi visiškai atskiras asmenybes – vieną sau ir vieną darbui.

Rekordus Apple TV+ mušantis serialas „Severance“ (angl. atskyrimas, padalijimas, išeitinė kompensacija) vaizduoja būtent tokį scenarijų. Lumon korporacija, sukūrusi asmenybės padalijimo technologiją, siekia ją parduoti kaip universalią paslaugą, efektyviai eliminuojančią visa, kas nemalonu. Iš pirmo žvilgsnio, tai – optimalus sprendimas tiems, kurie nekenčia savo darbo, bet yra nuo jo priklausomi, arba tiems, kas nenori kęsti skausmo ir mieliau perduotų estafetę atskirtai asmenybei. Savo ruožtu ši atskirtoji asmenybė yra tabula rasa, nežinanti jokios kitos realybės, tik darbą nuo devynių ryto iki penkių popiet, ir neturinti autonomijos, nes sprendimus jos vardu priima laisvoji asmenybės dalis. Seriale ši sprendimo teisę turinti asmenybė vadinami „outie“ (angl. Išorinė), o darbui skirtoji – „innie“ (angl. vidinė). Jos aktyvuojamos tarp Lumon korporacijos pirmo ir atskirtojo aukšto taip, kad vidinė asmenybė niekada negalėtų palikti darbo ar net perduoti žinutės savo išorinei asmenybei.

Nors „Severance“ yra mokslinės fantastikos trileris, jo korporacinė atmosfera yra nejaukiai artima. Iš dalies šį deja vu jausmą kuria lengvai atpažįstami minimalūs monochromiški interjerai (tarkim, Ikea ir baltos sienos). Iš dalies, visgi lengva atpažinti santykių hierarchiją darbe, kurios paviršius – politiškai korektiškas, bet po juo slypi galios žaidimai. Galiausiai atpažįsti save, nenoromis įstrigusį darbe, kur reikia atlikti sau svetimą vaidmenį. Kokią asmenybę formuoja tokia darbo aplinka? Apie tai šiame straipsnyje ir noriu kalbėti – apie padalintus gyvenimus, kurie atskiria žmogų ne tik nuo savęs paties, bet ir nuo kitų, nuo žmogiškosios prigimties ir nuo darbo esmės. „Severance“ čia pasitarnauja kaip neįtikėtinai įžvalgus mūsų laikų produktas, kurio centre – keistai distopiški santykiai su darbu.

Darbo diena Lumon korporacijoje

Helly R. (Britt Lower) atsibunda tuščiame belangiame konferencijų kambaryje ir pirmoji jos naujosios sąmonės patirtis yra darbo pokalbis su garsiakalbiu. Ji nežino nei kas esanti, nei kokios spalvos yra jos mamos akys. Niekas jai negali paaiškinti, kaip ir kodėl ji atsidūrė šiame kambaryje, todėl ji, vedama žmogiškų instinktų, vis nerimastingiau ima sukti ratus apie stalą ir ieškoti, kaip pabėgti – durys užrakintos ir ji bus išleista tik pasibaigus darbo pokalbiui. Asmeninė atmintis jai nepasiekiama; visa, kas likę po atskyrimo procedūros, yra bendros žinios. Tokia dalinė amnezija yra būtent tai, ko Lumon korporacija tikisi iš savo darbuotojų – asmeninis gyvenimas lieka išorinės asmenybės privilegija, nes mintys apie galimai egzistuojančią šeimą, draugus, svajones ir jausmus tik apsunkintų darbą, išblaškytų dėmesį ir sumažintų produktyvumą.

Teisingai atsakiusi į visus asmeninius klausimus „nežinau“, Helly R. supažindinama su savimi (iki tol ji neatsimena net savo vardo) ir savo darbu makro duomenų gryninimo skyriuje. Šis skyrius yra tik didelis kambarys baltomis sienomis, kurio viduryje stovi keturi gretimai sustatyti stalai su kompiuteriais. Įjungus kompiuterį, ekrane pasirodo iš pažiūros chaotiška skaičių lavina – tarp jų reikia surasti baisius skaičius ir juos kataloguoti. Šios užduoties tikslas neaiškus, bet darbuotojams užtenka žinoti, jog jų darbas yra „paslaptingas ir svarbus“, o visa kita jie tegali spėlioti. Sėkmingai užbaigę katalogus, jie gauna paskatinamuosius korporacijos prizus, pavyzdžiui, kanceliarinių priemonių, muzikos ir šokio patirčių, įdarytų kiaušinių bufetą ar vaflį – absurdiška, bet prizai atitinka darbą. Produktyviausias ir todėl daugiausiai tokių prizų surinkęs skyriaus darbuotojas yra Dylan G. (Zach Cherry). Jo kolegai Irving’ui B. (John Turturro) tuo tarpu atrodo vis sunkiau susikaupti darbui – jis vyriausias ir kartais užsnūsta ar ima matyti tirštą juodą skystį, lašantį ant jo klaviatūros. Mark S. (Adam Scott) yra ką tik skyriaus vedėjo pareigas pradėjęs eiti darbuotojas, kuris kaip išmanydamas bando sukurti pozityvią aplinką naujausiai skyriaus narei Helly R. Akivaizdu, kad ji nenori likti šiame kalėjimą primenančiame biure ir jau pirmąją darbo dieną ji bando ir pabėgti, ir mesti darbą. Išorinė jos asmenybė prašymą atmeta, leisdama suprasti, kad autonomija yra tik jai vienai skirta privilegija.

Psichologiškai kraupiausia yra tai, jog darbo asmenybė neturi jokios kitos realybės – tik tą, kurią gyvena atskirtajame Lumon korporacijos aukšte. Labirintą primenantys identiški koridoriai baltomis sienomis, fluorescencinis apšvietimas, monotoniškas interjeras, tušti biurai, minimalus interjeras ir stebėjimo kameros, sekančios kiekvieną darbuotojo judesį, yra visas atskirtos asmenybės pasaulis. Nė vienas iš darbuotojų makro duomenų gryninimo skyriuje nežino, koks yra jų gyvenimas už darbo ribų. Jie kalba korporaciniais terminais, iš atminties cituoja korporacijos įkūrėjo Kier Eagan’o žodžius it šventą raštą, ir atrodo bent jau paviršutiniškai prisitaikę prie savo ribotos tikrovės. Klaustrofobišką atmosferą sustiprina skyriaus prižiūrėtojo pono Milchik’o (Tramell Tillman) ir atskirtojo aukšto vadovės ponios Cobel (Patricia Arquette) atidus darbuotojų sekimas bei paviršutiniškai malonus tonas, po kuriuo – agresija ir siekis kontroliuoti bet kokia kaina. Negana to, Lumon korporacijoje vyrauja lyderio kultas, atstojantis religiją. Darbo kultūrą formuoja jo išlikę daugiatomiai raštai, ypač devyni esminiai principai, primenantys dešimt dievo įsakymų, ir korporacinis menas. Vos įžengus į pastatą, foje matomas tris aukštus siekiantis Kier Eagan’o profilis, o atskirtajame aukšte eksponuojami paveikslai, įkūnijantys korporacijos idealus. Vienas paveikiausių yra paveikslas, vaizduojantis dieviškos šviesos nutviekstą lyderį, užsimojusį bizūnu pažaboti keturis temperamentus, kurie sudaro žmogaus sielą: sielvartą, šėlsmą, baimę ir pagiežą. Temperamentų pažabojimas – tai žmogiškumo suvaldymas, kurio reikalauja viešpačiu tapęs Lumon’o įkūrėjas.

Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Šie žodžiai, priskiriami Frederic’ui Jameson’ui ir Slavoj’ui Žižek’ui, gan tiksliai nusako tai, ką matome seriale „Severance“. Kapitalistinė darbo kultūra kuria daugialypiškai susvetimėjusią būtį: darbuotojas tampa svetimas sau (jo sąmonė padalinta), savo kolegoms (už darbo ribų jie vienas kito neatpažįsta) ir savo žmogiškumui (moraliniai įsitikinimai, jausmai, svajonės ir siekiai yra griežtai laisvalaikio privilegijos). Mark’as Fisher’is tai vadina kapitalistiniu realizmu: „plačiai paplitusi jausena, kad kapitalizmas – vienintelė perspektyvi politinė bei ekonominė sistema ir kad nebeįmanoma netgi įsivaizduoti nuoseklios jo alternatyvos“. Vidinei darbuotojų asmenybei visas pasaulis yra valdomas korporacijos, o jų gyvenimas baigiasi tada, kai jie korporacijai nebenaudingi. Mokslinės fantastikos technologija, padalijanti žmogaus sąmonę, yra kapitalistinis atsakas į kapitalizmo sukurtą problemą: mikro implantas leidžia žmogui visiškai atskirti darbą nuo laisvalaikio, o korporacijai – visiškai valdyti nuo žmogiškumo atskirtą darbuotoją, nežinantį, kuo jis tiki ir gyvena. Korporacija suteikia prasmę indoktrinuodama darbuotoją lyderio kultu („Telaimina Kier’as“) ir darbo morale („Darbas yra paslaptingas ir svarbus“). Šis technologija ir socialine kontrole pagrįstas kompromisas leidžia visiems laikams atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo užuot siekus geresnių darbo sąlygų, nuo kurių nesinorėtų bent dalinės lobotomijos. Išorinė asmenybė tuo tarpu gyvena susvetimėjusią būtį – didžioji dalis jos produktyvumo ir žmogiškojo potencialo yra jai nepasiekiama.

Seriale atskleidžiama, kad atskyrimas bent daliai darbuotojų yra galutinis sprendimas, leidžiantis jiems išgyventi ir taip jau susvetimėjusią savo būtį. Tikėdami, kad nėra jokios alternatyvos, jie mano išsprendžiantys kapitalizmo sukurtą problemą to paties kapitalizmo pasiūlytu sprendimu. Ši situacija nėra taip toli nuo mūsų tikrovės, kaip galbūt norėtųsi įsivaizduoti. Pavyzdžiui, neseniai Kanadoje įteisinta eutanazija siekia padėti oriai mirti chroniškomis ligomis sergantiems žmonėms, kurių gyvenimo kokybė, prognozuojama, nebepagerės. Nepaisant to, eutanazija dažnai tampa paskutiniu pasirinkimu, kai žmogus nebegali gauti reikiamos socialinės ir klinikinės pagalbos, o jų galimybės gyventi žmogiškomis sąlygomis tampa neįperkamos. Oficialiais duomenimis, trečdalis eutanaziją 2022 metais pasirinkusių kanadiečių kaip priežastį nurodė nenorintys tapti našta artimiesiems. Vadinasi, užuot gavę adekvačią pagalbą iš savo bendruomenės, jie renkasi individualų sprendimą. Tai yra neginčijama neoliberalaus kapitalizmo išraiška, iliustruojanti šiurpia klasika tapusius Margaret Thatcher žodžius: „Nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Yra individualūs vyrai ir moterys, ir šeimos.“

Atskyrimas yra neabejotinai distopiškas, tačiau, kaip įprasta, distopija yra pravarti ir naudinga esantiems galios pozicijose. Niekam ne paslaptis, kad produktyvumas darbe yra didžiausia vertybė. Kiekviena konkurencinga darbovietė siekia išgauti iš darbuotojo, paversto žmogiškuoju ištekliu, kuo daugiau darbui naudingo produktyvumo. Kiek jo lieka už darbo ribų – nesvarbu. Penkių dienų darbo savaitė ir aštuonių valandų darbo diena vis aršiau puolama tokių nuo realybės atsiskyrusių individų kaip Elon’as Musk’as ir Sergey Brin’as. Pastarasis neseniai vidiniame Google korporacijos naujienlaiškyje ragino darbuotojus skirti darbui 60 valandų per savaitę. Pasak jo, tai – produktyvumo aukso viduriukas. Jo idealus darbuotojas yra daugiau nei aštuonias valandas per dieną be išeiginių dirbantis žmogus, kurio gyvenime nėra nieko daugiau, tik begalinis darbas korporacijai.

Kiek tokių savaičių žmogus gali iškęsti iki neišvengiamo perdegimo, yra netoleruotinas klausimas. Kita vertus, būtent tokie produktyvumo ideologijos lyderiai tiki patys dirbantys be išeiginių, mat jų neoliberalūs įsitikinimai neleidžia jiems matyti savo pasiekimų kaip šanso ir privilegijos pasekmės – jie aklai tiki kognityvine iliuzija, esą jų darbo moralė ir talentai yra išskirtiniai, užtat ir išskirtinai aukštai vertinami. Elon’as Musk’as, kurio turtų ir šlovės istorija prasideda būtent tokiu šansu gimti brangiųjų metalų kasyklos paveldėtoju Pietų Afrikos Respublikoje, yra groteskiškas kognityvinės iliuzijos pavyzdys. Neišrinktas į jokį valstybinį postą, jis eina neoficialias pagalbinio JAV prezidento pareigas ir viešai didžiuojasi išnaudojantis darbuotojų produktyvumą Baltųjų rūmų departamente, atsakingame už vyriausybės našumą, neįtikėtinu 120 valandų per savaitę darbu. Nematydami alternatyvos, darbuotojai, pasmerkti dirbti tokiomis sąlygomis, greičiausiai būtų suintriguoti pasiūlymo visiškai atskirti savo darbo sąmonę ir bent jau likusias kelias laisvas valandas per parą gyventi vien sau; galvoti apie darbuotojų tarpusavio solidarumą ir profesinę sąjungą lyg tyčia nebelieka nei jėgų, nei laiko.

Šūdmalos darbo kaina

Darbas Lumon’o makro duomenų gryninimo skyriuje, kurio tikslas – kasdien spoksoti į kompiuterio ekraną laukiant, kada pasirodys baisieji skaičiai, ir juos kataloguoti, bent iš pažiūros, yra beprasmis. Nežinodami, kokia jų kasdienio darbo prasmė, ir nenutuokdami jo potencialios žalos, darbuotojai iš esmės užsiima šūdmala. Šis David’o Graeber’io pasiūlytas terminas apibūdina tokį darbą, kurio jį atliekantis žmogus negali nei pateisinti, nei įprasminti. Bent trečdalis darbų, jo knygoje cituojamų apklausų duomenimis, galėtų būti priskirti šūdmalai, ir tai – augantis fenomenas. Užuot radę prasmingą ir naudingą veiklą, žmonės leidžia produktyviausias savo dienos valandas užsiimdami bereikšme veikla, už kurią jiems mokama.

Helly R., neturinti teisės palikti jos asmeniniu pragaru tapusio darbo, ilgainiui pasiduoda ir imasi ieškoti ekrane baisiųjų skaičių, tačiau pasitenkinimo sėkmingai kataloguodama skaičius ji nejaučia. Dylan G., matydamas jos kančią, prasitaria, jog ir jam norėtųsi mirti, jei negautų tų puikiųjų korporacinių prizų. Visi makro duomenų grynintojai dirba nenutuokdami kam – ne tik kokiam tikslui, bet ir kokiam gyvenimui, kuris išorinės asmenybės laukia už darbo ribų. Visų atskirtųjų darbuotojų atmintyje žioji aštuonių valandų juodoji atminties skylė. Išorinė asmenybė turi teisę mėgautis darbo nesuterštu laisvu laiku, tačiau jų vidinė asmenybė moka už tai nesuvokiama kančia. Kita vertus, nuo darbo atskirta sąmonė privalo rasti būdą įprasminti gyvenimą per jai likusias valandas. Pasiekti žmogiškąjį potencialą, kuris suteiktų prasmę ir pasitenkinimą, tampa sudėtinga, jei ne apskritai neįmanoma užduotimi. Užuot panaudojusi savo talentus tikslingai, nuo paslaptingų monotoniškų darbo užduočių pavargusi asmenybė turi šansą kūrybinei išraiškai ar kitai prasmingai veiklai tik kaip laisvalaikio užsiėmimui, kuriam tenka kelios pavargusios valandos per savaitę. Darbe praleistos produktyviausios valandos yra auka, reikalinga išgyventi, o ne potencialui pasiekti. David’as Graeber’is tikina, kad nuo šūdmalos išlaisvinti darbuotojai ir sau, ir visuomenei labiau pasitarnautų rašydami eilėraščius, grodami gitara ar užsiimdami bet kokia kita širdžiai miela veikla nei vykdydami beprasmes darbo užduotis. Tačiau tai – idėja geresniam pasauliui, o kol kas ne tik distopiniame pasaulyje įstrigę personažai, bet ir mes, nesąmoningai sekdami Margaret Thatcher žodžiais, gyvename pasaulyje be alternatyvų.

Totalitarinė darbo sistema

Vidinė Lumon’o darbuotojo asmenybė egzistuoja uždaroje erdvėje, iš kurios ji negali pabėgti, ir yra pavaldi totalitarinei sistemai. Iš esmės tai prilygsta kalėjimui, išskyrus tai, kad įsidarbinama savo noru, tai yra autonomijos atsisakoma savanoriškai. Helly R. negali iššokti pro langą (langų atskirtajame skyriuje nėra), bet ji bando pabėgti pro avarinį išėjimą, kuris niekur neveda – kiek bebandytų, ji vėl atsiduria tame pačiame koridoriuje, kurio gale – avarinis išėjimas. Kalbant iš asmeninės patirties, pabėgimas yra gundanti laisvės iliuzija, tačiau pabėgti iš kapitalistinio realizmo nelabai yra kur, tad, nelikus alternatyvų, tenka susitaikyti su korporaciniu totalitarizmu. Nors seriale gausu pašaipos korporacinei sistemai, ironija ir humoras yra savitikslis, nesiekiantis sistemos ginčyti ir keisti. Kita vertus, net ir autonomijos netekę darbuotojai vis dar turi žmogišką instinktą abejoti bei ieškoti nutrūkusio ryšio su išoriniu pasauliu – šis siužetas kulminuoja pirmojo sezono finalinėje serijoje ir yra toliau gvildenamas antrajame „Severance“ sezone. Nepaisant akylo stebėjimo ir kontrolės, atskirtieji darbuotojai pasirodo turį daug daugiau galios nei korporacija ar net jų išorinė asmenybė tiki juos turint.

Kaip Lumon’e, taip ir mums visiems pažįstamose darbo vietose vyrauja totalitarinė sistema. Noam’as Chomsky’s yra taikliai įvardijęs darbo kontraktą kaip parsidavimą į vergovę: darbe žmogus paklūsta totalitarinei sistemai, kuri reguliuoja kaip, kada, kur ir kokį darbą jis atlieka. Pasak Chomsk’io, žmogaus pasirinkimas redukuojamas iki paprastos alternatyvos: mirk iš bado arba parsiduok tironijai. Tad nepaisant troškimo išeiti ilgų atostogų ir iš jų nebegrįžti, absoliučiai daugumai mūsų, gyvenančių ne alternatyvioje mokslinės fantastikos visatoje, nėra kur pabėgti nuo savo finansinės priklausomybės darbui. Iškalbingas to pavyzdys yra gerovės valstybės griūtis, kurią, gyvendama Suomijoje, stebiu realiu laiku. Aštuntą kartą iš eilės išrinkta laimingiausia šalimi pasaulyje, Suomija su savo dešiniųjų pažiūrų daugumą turinčia vyriausybe vykdo neoliberalias reformas, nusitaikiusias į pažeidžiamiausias visuomenės grupes ir, be abejo, darbo santykius. Visa ko priežastis – taupymo politika ir diržų veržimasis, mat krizė, prasidėjusi 2008-aisiais, niekada nesibaigia, o taupymas gerovės kaina yra geriausia, ką gali sugalvoti valstybė, turinti septynis miljardierius. Trumpai tariant, blogėjančios darbo sąlygos pamažu įteisina totalią korporacijos galią, ypač kai tam nesipriešinama, o priešintis nesinori, kai korporacijos galia atrodo paslaptinga ir svarbi.

Disidentams vietos korporacijoje taip pat nėra – neturėdami distopiškos technologijos, padalijančios sąmonę perpus, mūsų realybėje gyvenantys darbuotojai privalo būti tariamos šeimos dalimi, kaip mėgstama sakyti korporacinėje aplinkoje. Tokia šeimos sistema yra pagrįsta absoliučiu paklusnumu hierarchijai, kuri tik paviršutiniškai toleruoja skirtumus ir iš esmės formuoja nuolankų, visa kam pritariantį ir niekam nesipriešinantį žmogų. Aišku, dažnai šias funkcijas iki įsiliejimo į darbo rinką jau būna atlikusi šeima ir mokykla; korporacinis totalitarizmas yra natūralus to tęsinys. Tuo tarpu demokratija – laisvos asmenybės privilegija – yra greičiau gražus idealas nei realybė. Tiksliau, atrodo, kad esama konsensuso, jog demokratija yra geras dalykas, kurio verta siekti, bet iš tikrųjų jis retai sutinkamas. Kur yra demokratija mūsų kasdieniuose gyvenimuose? Kur esame visi lygūs priimti reikšmingus sprendimus, lemiančius, kokioje aplinkoje gyvename? Tikrai ne darbe. Net ir demokratine save vadinančioje valstybėje ši galia yra ribota ir dažnam prieinama tik kas keletą metų, kai iš nedidelio sąrašo pasirenkama, už ką balsuoti. Atrodo, natūralu ir neišvengiama, kad mus valdo už mus pačius didesnės jėgos, ir dar natūraliau tampa su jomis susigyventi užuot priešinusis.

Prie GPB veiklos galite prisidėti čia 

Ačiū!

Summa summarum

Kaip Lumon’e, taip ir mūsų realybėje totalitarinė darbo aplinka formuoja sau naudingą žmogų. Idealus korporacijos darbuotojas yra lengvai valdomas, neturintis asmenybės ir asmeninio gyvenimo – darbas jam yra vienintelis produktyvus užsiėmimas. Produktyvumas savaime yra didžiausia žmogiškojo išteklio vertybė, ir jis išgaunamas bet kokia kaina (dažniausiai, be abejo, asmeninio gyvenimo kaina). Negana to, kad darbuotojo produktyviausios valandos tenka darbui, dažnai tas darbas yra visiška ar dalinė šūdmala, todėl talentų ir potencialo švaistymas tampa neišvengiama šūdmalos pasekme. Ir Lumon’ui, ir mūsų realybėje egzistuojančioms korporacijoms naudinga, kad jų esami ir potencialūs darbuotojai nemato alternatyvų – taip jie nejučiomis tampa totalitarinės sistemos įkaitais, priimančiais bet kokias darbo sąlygas, nes bet kas atrodo geriau nei mirti iš bado ar… tapti bedarbiu. Galiausiai, idealus kandidatas į mėnesio darbuotojo titulą turi puikiai atlikti savo vaidmenį korporacinėje šeimos sistemoje ir tuo pasitenkinti – korporacija yra scena ir visi jos darbuotojai – aktoriai. Tačiau ar kentėtume kognityvinį disonansą ir darbo totalitarizmą, jei būtų galima perduoti tą estafetę atskirtai darbo asmenybei? Juk suderinti šūdmalos persunktą darbą su asmeniniu gyvenimu yra maždaug taip pat lengva, kaip sustabdyti klimato kaitą popieriniais šiaudeliais. Vis dėlto, kol sąmonę padalijančios technologijos nėra, tenka išmokti dirbti taip, kad norėtųsi gyventi, ir gyventi taip, kad norėtųsi dirbti.