Prisipažinsiu: specialiai pavadinime nerašiau nieko apie jokias profsąjungas. Kodėl? Todėl, kad jau seniai esu pastebėjęs, kokios šypsenėlės iškreipia kai kuriuos veidus, kai tik paminiu šitą žodį. Ne visus, ir nieko tokio, jei ir iškreipia – žinant Lietuvos istoriją, visai natūralu, kad žodis „profsąjunga“ kai kam atsiduoda naftalinu. Nei čia to žmogaus problema, nei profsąjungų – kartais taip būna, ir tiek.
Tad kaip kitaip galėtume kalbėti apie profsąjungas, taip, kad mūsų kalbos pasiektų tuos, kuriems, gali būti, tų profsąjungų labiausiai reikia? Pvz., biuruose (ofisuose) dirbančius 20–50 metų miestiečius, kurie dažnai ir įsivaizduoja, kad profsąjungos – tai sovietmečio atgyvena?
Manau, galime pasimokyti iš priešininkų: rinkodaros ir brendingo (prekių ženklų) specialistų beigi visokiausių superpardavėjų, na, tokių, kurie nelaukę leidimo kreipiasi į tave vardu ir bando būtinai įkišti kokį nors ten dietos planą arba naujausią dulkių siurblį. Ir pasiūlyti ne (tik) narystę profsąjungoje, o, tarkim… draudimą nuo nesąmonių darbe?
Spauskite „Leisti“ („Play“) ir pusvalandukui patogiai įsitaisykite. Arba pradėkite tvarkytis namus ar ruošti vakarienę. Aš jums per tą laiką fone viską detaliai papasakosiu.
Ačiū Kotrynai už filmavimo darbus, Tadui už montavimą, o Mantautui ir „Sienos grupei“ – už galimybę filmuotis „Migryčioje“!
Taip pat skaitykite
-
Buvom gatvėse, Seime ir Vyriausybėje
-
Kam mums apskritai reikalinga Gegužės 1-oji?
-
„Kaip gerasis Benkunskas mums pusvalanduką grąžino“, arba apie Vilniaus viešojo transporto kainas plačiąja prasme
-
„Still Wakes the Deep“: prakaitu ir nafta atsiduodantis škotiškas siaubas
-
Latviškas animacinis filmas apie tamsiai pilką katę