Duobkasys disidentas ir pusiau iškasta kapo duobė

Oi ta profsąjungos darbuotojo kasdienybė – kaip angliškai sakoma, nebūna dviejų vienodų dienų. Štai neseniai pasiekė naujienos, kad žymioji Rebazo kebabinė Saulėtekyje užsidarė, tikriausiai ir vėl bankrutavo. Gali būti, kad G1PS protestai prie jos turėjo tam įtakos. Bet šiandien ne apie tai, apie tai gal kažkada vėliau, nes istorija irgi išskirtinė.

Duobkasys Eduardas ir Rusijos kalėjimų sistema

Šiandien – apie tai, kaip į mūsų profsąjungą kreipėsi duobkasys Eduardas. Dar iki neseniai duobkasys Eduardas dirbo UAB „Kupina“, kuri prižiūri žymias ir senas Šv. Eufrosinijos stačiatikių kapines Vilniuje, Liepkalnio gatvėje. Dirbo iki šio balandžio, kol jį atleido. Ir atleido ne bet kaip, o pagal piktąjį 58-ąjį Darbo kodekso straipsnį „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės“. Paties Eduardo – ir mūsų, kaip profsąjungos – nuomone, atleido neteisėtai ir nepagrįstai.

Eduardas – vienas nepėstesnių mūsų profsąjungos narių. Lietuvoje jis gyvena jau septinti metai, turi politinio pabėgėlio statusą. Iš gimtosios Rusijos pabėgo todėl, kad ten jį persekiojo valstybinės jėgos struktūros, ypač – policija ir kalėjimų tarnyba. 

Gimtojoje Rusijoje už disidentinę veiklą Eduardas sėdėjo net keliuose kalėjimuose, įvairiausio griežtumo, visuose gynė savo ir kitų kalinių teises, viešino juodus žymiosios Rusijos kalėjimų sistemos darbelius, ėjo per teismus, nedavė mentams ramiai gyventi. Čia, beje, pasiaiškinsiu – nu soriuka, bet jau Rusijoje tai tikrai mentai, o ne pareigūnai, todėl taip ir vadinu.

Galiausiai Eduardą apkaltino mentų mašinos padegimu. Už tokį nusikaltimą galima buvo ir iki gyvos galvos gauti, tuo labiau – kaip „recidyvui“. Eduardas mane ilgai tikino, kad jokios mašinos jis nedegė, pasakojo, kaip buvo klastojami įkalčiai prieš jį. Aš, tiesą pasakius, jo apie tai ir neklausiau, ir tik rankomis sumuščiau, jei ir būtų jis tą mašiną padegęs, molodec. Bet Eduardas man viską detaliai supasakojo.

Eduardas pratęs detaliai viską pasakoti, su dienomis, valandomis ir smulkmenomis. Viena vertus, matyt, tokia asmenybė. Kita vertus – visai suprantama, kad Rusijos kalėjimų sistemą išgyvenęs žmogus pasakoja viską taip, kad tiesiai į bylą galėtum rašyti. Ir kad papasakoti turi daug ką. Vėliau tas gal kiek ir kišo koją Darbo ginčų komisijos posėdyje, kuris užsitęsė net tris valandas. Bet gal ir nekišo, gal kaip tik skonio pridavė.

Giluminis konfliktas

Bendra Eduardo ir UAB „Kupina“ istorija – tokia prie jautresnių. Pirmiausia todėl, kad ji apie darbo santykius, o darbo santykiai visada labai jautrūs. Bet dar ji ir apie religiją ir politiką. O kai prie viso to dar pridedi ir kapines, laidotuves, žodžiu, visus su mirtimi ir gedulu susijusius dalykus… Nu tiesiog sluoksnis po sluoksnio.

UAB „Kupina“ artimai susijusi su Šv. Eufrosinijos cerkve ir jos parapija, kurios priklauso Maskvos patriarchatui. O Eduardą, kuris nekalba lietuviškai, neturi išmaniojo telefono ir iki neseniai dar ir el. pašto neturėjo, į susitikimą su manimi atlydėjo stačiatikių diakonas Egidijus. 

Apie pastarojo meto nesutarimus tarp Lietuvos stačiatikių jau buvau šį bei tą girdėjęs, tai tiesiai ir paklausiau – jūs čia prie tų, kurie su Konstantinopoliu? Ne, atsakė diakonas Egidijus – jie prie tų, kurie nenori nei Maskvos, nei Konstantinopolio, o nori savos, nei nuo vienų, nei nuo kitų nepriklausomos Baltijos šalių stačiatikių cerkvės. Žodžiu, „trečiakelininkai“.

Daugiau apie stačiatikių bendruomenės gyvenimą, konfliktus ir jų sprendimo būdus neišmanau, tai ir nekomentuosiu. Bet viskas aišku – konfliktas kur kas gilesnis ir įdomesnis, nei vien byla dėl galimai neteisėto atleidimo. Diakonas Egidijus, be to, dar ir buvęs UAB „Kupina“ direktorius, kuris Eduardą prieš trejus metus ir priėmė į darbą. Žodžiu, kuo toliau, tuo įdomiau – buvęs direktorius dar nė vieno darbuotojo pas mus nėra atlydėjęs (nebent kažko nepamenu).

Kol Eduardas dar nebuvo duobkasys, Šv. Eufrosinijos kapinėse jis dirbdavo savanoriškais pagrindais – prižiūrėdavo ir restauruodavo senus ir pamirštus kapus. Jei kertat rusiškai, tai šitame vaizdo įraše pats Eduardas pasakoja, kaip ten viskas prasidėjo ir ką jis ten veikė. Jei nekertat – tai tiesiog pamatė seną antkapį ir ėmė jį valyti, o paskui vis kitą ir kitą, paskui ir popas pastebėjo, sutarė, kad atsiklaus artimųjų, jei tokių yra, o jei nėra – galės ir savo priežiūron paimti pamirštas kapavietes. Apskritai Eduardas tapo kapinių žinovu, istorijų pasakotoju. O paskui – ir oficialiai įsidarbino duobkasiu.

Kasė duobę ar nekasė, mojavo kumščiais ar nemojavo

Paskui vyko jau minėti stačiatikių bendruomenės konfliktai, keitėsi įmonės valdžia, iškilo ir konfliktas, kurio vienoje pusėje – įmonės vadovybė, kitoje – duobkasys Eduardas.

Vadovybė Eduardą kaltina, kad jis iš žmonių, palaidojusių savo artimuosius, reikalaująs papildomai sumokėti. Eduardas vadovybę kaltina, kad jie juodais ima už laidojimą ir įformina kaip paramą cerkvei. Vadovybė Eduardą – kad jis kapo apdailą sugadinęs. Eduardas vadovybę – kad jie karstus pernaudoja, t. y., prieš deginant ar laidojant apkeičia artimųjų nupirktą karstą į pigesnį, o tą buvusį vėl parduoda.

Vadovybė teigia, kad Eduardas prieš juos naudoja psichologinį smurtą, keikiasi necenzūriniais žodžiais, šantažuoja juos, kumščiais mosuoja prieš viršininką. Eduardas skundžiasi, kad vadovybė jį šmeižia, kaltina nebūtais dalykais, dėl to net į policiją kreipėsi. Ikiteisminis tyrimas liko nepradėtas, nes nepakako įrodymų.

Vadovybė Eduardą kaltina, kad jis po apklausos policijoje dėl šmeižto per vėlai grįžo į darbą. Eduardas rodo šaukimo šaknelę ir nesupranta, kaip vadovybė nesupranta, kur jis užtrukęs, be to, apie viską jis viršininkus informavęs. Žinodamas, kaip Eduardas mėgsta pakalbėti, visai numanau, kad iš tikrųjų jis policijoje ir užtruko.

Vadovybė Eduardą kaltina, kad jie su porininku neiškasę kapo duobės net du kartus, o jau artėjo laidotuvės. Vieną kartą neva tekę pačiam viršininkui duobę kasti, kitą – samdyti kitą įmonę šitam darbui. Eduardas sako, kad vieną duobę jie su porininku tikrai iškasę. Kitą kartą, tiesa, iškasę tik pusę nurodyto gylio, nes… atsimušę į ten jau buvusį karstą. Liesti palaikų duobkasiai negali – tai jau būtų ekshumacija, čia jau ir dievo, ir žmonių įstatymai atskiri.

Vadovybė Eduardui išrašiusi penkis tarnybinius įspėjimus, tris dėl paprastų darbo tvarkos pažeidimų, du – dėl šiurkščių, tokių, už kuriuos būtų galima iš karto pagal 58 straipsnį atleisti. Eduardas po visais parašęs, kad ne tik nesutinka, bet ir išversti jie jam nebuvo, o lietuviškai jis nesupranta. Be to, atleidus Eduardą, duobkasių įmonėje iš viso neliko – jau kitą dieną šiems darbams atlikti buvo sudaryta sutartis su kita įmone.

Aš, kaip profsąjungietis, žinoma, esu šališkas ir esu toje pusėje, kurioje man ir priklauso būti – darbuotojo. Bet ir plika, nors ir šiek tiek patyrusia, akimi iš karto matau – na ne, ne viskas daryta pagal darbo teisę ir abipusiškumo principą. Tikrai labai keista, kai per trumpą laiką darbuotojui išrašomi penki tarnybiniai įspėjimai. Tai rodo, kad vyksta gilesnis konfliktas, kurį išspręsti darbuotojo atleidimu nebus teisinga, o ir 58 straipsnis ne konfliktams spręsti skirtas.

Trūksta byloje ir įrodymų apie pažeidimus, ir nesuinteresuotų tų pažeidimų liudininkų. Eduardas neva kumščiais mojavęs įmonės teritorijoje, ten, kur kameros filmuoja – bet įrašo nėra. Eduardas teigia, kad vienas įspėjimas jam surašytas iš anksto – surašytas balandžio 1 d., o jame įrašyta, kad pažeidimas padarytas balandžio 2-ąją. Ir aš matau, kad pagrindo Eduardu tikėti yra: pati įmonė atsiuntė pokalbio su Eduardu įrašą, užvadintą „balandžio 2“, o Darbo ginčų komisijai sakė, kad jis – iš balandžio 1-osios. Tas faktas, kad įmonėje labai staigiai neliko duobkasių ir pasamdyta kita įmonė šioms paslaugoms, irgi nekelia pasitikėjimo.

Va taip mes, kartu su Eduardu, įmonės atstovais, vertėja ir Klaipėdos IV-ąja darbo ginčų komisija ir prasėdėjome posėdyje tris valandas, aiškindamiesi detales ir klausydami labai smulkmeniškų tiek Eduardo, tiek įmonės atstovų pasakojimų. Kodėl Klaipėdos? Todėl, kad dabar viskas vyksta nuotoliu, per „Teams“, o Darbo ginčų komisijos užsiėmę, todėl bylos joms paskirstomos pagal galimybes.

Trys valandos, beje, yra labai labai ilgas laikas DGK posėdžiui. Paprastai jie trunka apie valandą, komisijos mėgsta kalbėti tiksliai ir trumpai. Bet šį kartą viskas sukrito taip, kad tik sėdėk ir kantrybės turėk. Pirma, ir ieškovas, ir atsakovės atstovai labai kalbūs. Antra, konfliktas labai daugiasluoksnis ir detalių jame nors vežimu vežk. Trečia, Eduardas šneka tik rusiškai, todėl reikėjo didvyriškų vertėjos paslaugų.

Pasitarusi Klaipėdos IV-oji nutarė Eduardo prašymą tenkinti iš dalies. Darbo teisės ir profsąjungų žargone tokia formuluotė leidžia sugniaužt kumštuką ir sakyt „jėj, laimėjom!“ Nes pilnai tenkinama tik labai nedaug ir labai akivaizdžių prašymų. O be to, dalis Eduardo prašymo, dėl neapmokėtų viršvalandžių, iš tikrųjų buvo daug silpnesnė – ir „senatis“ tiems reikalams buvo suėjusi, ir įrodymų bemaž nebuvo.

Kaip ten bus tiksliai – laukiam DGK el. laiško su visu nuosprendžio tekstu. Kai tik gausim, pranešiu ir jums – tiek, kiek teisiškai ir žmogiškai bus korektiška pranešti.

Viršelio nuotraukoje – duobkasys Eduardas tada, kai dar nebuvo duobkasys. Stop kadras iš YouTube