Vienos radikalios bibliotekos istorija

„Emmos“ bibliotekoje galima rasti knygų įvairiausiomis temomis: praktinių gidų organizuojant profsąjungas, socialinius judėjimus ar revoliuciją, tekstų apie ekologinę katastrofą ir alternatyvius kasdienio gyvenimo būdus, klampios literatūros bei kino teorijos, palestiniečių, kurdų pasipriešinimo istorijos ar mokyklinės grožinės literatūros. Bibliotekai nesvetimi tokie vardai kaip Naomi Klein, Guy Debord’as, Ernesto Che Guevara, Rosa Luxemburg ar Friedrichas Engelsas, šalia daugelio kitų. Knygų čia net keli šimtai, tad kauniečiai gali pasigirti didžiausia kairuoliška biblioteka Lietuvoje. Atspindint knygų turinį ir vietos dvasią, biblioteka kuruojama gana anarchistiškai ir nenuobodžiai – nors knygos sudėtos tvarkingai, čia nerasite skirstymo žanrais ar temomis. Dėl to naršymas lentynose kas kartą yra nuotykis, pažeriantis krūvą siurprizų ir netikėtumų.

Įdomu, jog kraustymasis į naujas patalpas šioms knygoms tikrai nebuvo pirmasis – dalis jų jau pabuvojo net penkiose kitose vietose ir buvo skaitytos (ar bent čiupinėtos) ne vienos Lietuvos kairiųjų kartos. Apie šias keliones ir patirtus nuotykius byloja ant knygų nugarėlių randami lipdukai bei štampai ir kontaktai pirmuosiuose puslapiuose. Iš tiesų, dažnam atvykėliui šie atributai gali kelti klausimų. Ką gi reiškia šie keisti elektroninio pašto adresai: labdariai@riseup.net, pavasaris@hardcore.lt? Kas gi yra tas Saulius Užpelkis, kurio vardiniai apsitrynę antspaudai yra pažymėję ne vieną bibliotekos knygą? Kuo ši progresyvi literatūra susijusi su nindzėmis?

„Emmos“ bibliotekos istorija prasideda nuo dviejų atsidavusių asmenų – Arnoldo Stramsko-nindzės ir Sauliaus Užpelkio – kurių pastangos užaugino nemažą dalį Lietuvos kairiųjų. Nors tiek nindzė, tiek Saulius yra verti atskirų ilgų tekstų, bet bibliotekos kontekste jų abiejų istorija prasideda emigracijoje. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose nindzė rinko ir kaupė radikalios leftistinės lektūros archyvus – kaupė, kad galėtų juos siųsti į Vilnių, į ten veikusius socialinius centrus, kurie anuomet vadindavosi infošopais. Juose, kaip ir „Emmoje“, įprastai veikdavo biblioteka, virtuvė, buvo organizuojami skaitymai, filmų peržiūros ir kiti renginiai, puoselėjamas bendraminčių kolektyvas. 

Nors veiklų būdavo daug, biblioteka visada užimdavo pagrindinį vaidmenį, tapdavo pretekstu užeiti, susipažinti, įsitraukti. Iš pradžių knygos nukeliavo į Vilniaus „Pavasario“ infošopą (iš čia ir pavasaris@hardcore.lt adresas, randamas knygose). Apie tai man pasakojo jo organizatorius Denisas: „Arnoldas tuo metu studijavo Amerikoje ir iš ten tiesiog dėžėmis siųsdavo knygas – atrinkdavo ir siųsdavo vieną dėžę, antrą dėžę, ir taip atsirado čia daug įdomių ir kitokių knygų, kurių Lietuvoje negalima gauti, ir todėl šita vieta įgavo daug didesnį pagreitį. Nebūtų infošopas be nindzės tikrai, tokiu pavidalu, su tiek daug knygų, kaip rimtesnė biblioteka“. 

Panaši istorija slypi ir už a. a. Sauliaus Užpelkio antspaudo. Saulius tuo metu rezidavo Londone, kur taip pat surinko nemenką biblioteką įdomybių – alternatyvaus meno, literatūros teorijos bei anarchistinių tekstų. Kai atėjo metas iš Londono kraustytis į Barseloną, jis nusprendė pasilengvinti mantą ir dalį savo sukauptų archyvų parvežė į Lietuvą, perdavė Vilniuje veikusiems infošopams, kur šie reikšmingai papildė jau surinktą kolekciją. Šios knygos yra pažymėtos juodu vardiniu antspaudu – vietomis nusitrynusiu, išsiliejusiu ir sunkiai perskaitomu, tačiau vis tiek liudijančiu apie šį puikų žmogų ir jo indėlį į lietuviškų socialinių judėjimų istoriją net jam iškeliavus anapilin. 

Be Sauliaus darbo bibliotekoje nebūtų ir trijų žurnalo „Juodraštis“ numerių. Vyresni kairuoliai prisimins, jog „Juodraštis“ buvo neįtikėtinos kokybės ir radikalumo „nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros“ leidinys, kurio redaktoriumi, vertėju bei tekstų autoriumi buvo Užpelkis. Čia publikuoti įvairūs užsienio aktyvistų ir revoliucionierių (tarp jų Piotro Kropotkino, Ulrikės Meinhof, Stewarto Home’o) tekstų vertimai, vietinių autorių pamąstymai apie 2008-ųjų metų krizę, išnaudojimą, švietimą ir t. t. 

Norint suprasti šių knygų reikšmę, verta trumpai atsigręžti į platesnį to meto istorinį kontekstą. Dabar didesnėse bibliotekose ar netinkliniuose knygynuose galime nesunkiai rasti pavyzdžiui, Slavojaus Žižeko, Marko Fisherio ar Davido Graeberio, gana radikalių ir antisisteminių autorių, knygas. Tačiau kalbant apie 2007-uosius metus, Lietuva dar buvo stipriai veikiama Atviros Lietuvos knygos projekto (tai Atviros Lietuvos fondo projektas, skirtas „supažindinti skaitytojus su šiuolaikiniais humanitarinių ir socialinių mokslų veikalais“) ir jo skleistos liberalios demokratijos bei tuo metu dar kiek egzotiškai skambėjusių „vakarietiškų“ vertybių. 

Turint tai omenyje, net galva ima svaigti – kokios šviežios ir radikalios  buvo infošopuose surinktos knygos, kaip stipriai jos anuomet sukrėtė suvokimą apie  pasaulio tvarką, kasdienybę, lyčių roles, kultūrą ar darbo dieną. Infošopo bibliotekoje randami anarchistinių teoretikų ir praktikų, pokolonijinės kritikos atstovų, antikapitalistinių pažiūrų ekonomistų ar radikalių feminisčių tekstai siūlė visiškai kitokias mąstymo perspektyvas nei tuo metu Lietuvoje dominavęs akademinis diskursas. Tai tapo pagrindu naujosios kartos švietimui, net jei ir namų sąlygomis (tiesiogine to žodžio prasme, kadangi Denisas infošope gyveno): „Žmonės, kurie rašydavo darbus, ateidavo čia paimti knygų, nes kitur nebuvo <..> vis grįždavo tų knygų ir taip per šitą vietą tikrai susipažinau su nemažai žmonių, kurių gal kitaip nebūčiau pažinęs“. 

Laikui bėgant, o bibliotekai augant, kilo idėjų burti platesnę savišvietos iniciatyvą, kurioje mokslas būtų nehierarchiškas ir paliestų ne tokias patogias temas: „Buvo bandymai daryti skaitymo grupes įvairiomis temomis, buvo ir visokios paskaitos. Kiek įmanoma įvairiais būdais norėjosi užsiimti anarchistinių ir autonomistinių idėjų sklaida, visa tai normalizuoti. Reikia nuolatinės savišvietos, kad tos temos kažkaip natūralizuotųsi, kad tai taptų kasdienybe“. Vėliau ši ambicija alternatyviai edukacijai išsivystė į Laisvąjį universitetą (LUNI), alternatyvaus bei nesisteminio mokymosi iniciatyvą, kuriai infošopai tapdavo laikinais namais. 

Apie 2009-uosius „Pavasario“ infošopui iš Mindaugo gatvės teko išsikraustyti į Labdarių. Naujasis infošopas perėmė gatvės pavadinimą, todėl pasikeitė ir kontaktinis el. paštas – nuo tada knygų nugarėlėse atsirado lipdukai su kontaktiniu adresu labdariai@riseup.net. Vieta Labdarių gatvėje ėjo ta pačia vaga: ten veikė neformali valgykla, biblioteka, vyko vieši renginiai, sklido kairuoliškos idėjos. Po kelių metų kolektyvas su visa manta persikėlė dar kartą, šįkart į Klaipėdos gatvę. Nors knygos keliavo kartu, šis pokytis jose nebuvo pažymėtas. 

Klaipėdos infošopas aktyviai veikė iki pat 2014-ųjų, o išsikraustyti paskatino ne būsto šeimininkai, kaip buvo ankstesniais atvejais, bet suskilęs kolektyvas. Pasak nindzės, dėl įvairių priežasčių dalis kolektyvo emigravo, o dalis perėjo prie kitokių veiklų. Kad neliktų neprižiūrėtos, knygos buvo perduotos į draugų organizuojamą infocentrą „Taškas“ netoli Lukiškių kalėjimo. Nindzė prisimena: „2012-ais išvažiavau į Kauną, o Klaipėdos infošopas apsileido, tapo vieta išgerti ir galiausiai užsilenkė. Vienu metu nebeliko nieko atsakingo, aš tiesiog surinkau visus tuos archyvus ir išvežiau pas Noah ir Agnę. Lukiškių gatvėje jie turėjo savo bute tokią erdvę, kur iš esmės panašiais reikalais užsiiminėjo“. 

Netruko, kol knygos galiausiai atvyko į Kauną. Čia, po „Gyvenimas per brangus“ protestų prieš darbo kodekso liberalizavimą ir po „Žalio namo“ skvoto iškraustymo, kilo poreikis naujai erdvei. Aktyvistų priviso, o erdvės jiems rinktis, organizuotis ir bendrauti nebuvo, tad reikėjo tai kuo sparčiau pakeisti. Suradę vietą mielo medinuko antrame aukšte, kauniečiai kelis mėnesius ją ruošė, kol galiausiai 2016-ųjų gruodžio 27 d. įvyko grandiozinis atidarymas. Pakrikštyta „Emma“, iš Kauno kilusios anarchistės ir feministės Emmos Goldman garbei, ši erdvė tapo prieš ją veikusių infošopų judėjimo tąsa, nors priėmė lenviau suprantamą socialinio centro etiketę. Būtent čia galiausiai sugulė nindzės ir Užpelkio archyvai, pabuvoję jau keturiose vietose – „Pavasaryje“, „Labdariuose“, „Klaipėdoje“ ir „Taške“. 

Visgi, natūralu, kad medinuką A. Mickevičiaus gatvėje pasiekė ne viskas. Per tiek metų ir kraustymųsi dalis knygų buvo pamestos, pavogtos, ar dingo kitais paslaptingais būdais. Kaip pasakoja Denisas, dingo ne visiems laikams ir kartas nuo karto vis pasirodo: „Juokinga, kad iki šiol šiaip random žmonės prieina, sako „žiūrėk, va aš čia turiu kompaktą iš infošopo, ar man grąžint jį, ar ne?“ Nu jeigu jau turi, tai turėk. Kažkas turi kasečių, kažkas kompaktų, kažkas knygų. Iki šiol dar būna iš kažkur išnyra tos knygos, pavyzdžiui „Juodam šuny“ [naudotų knygų knygynas Vilniuje – R. L.]. Buvau ten kažkada, žiūriu, o, šita iš infošopo“.

Atkeliavusi biblioteka „Emmoje“ nusėdo dešimtmečiui, per metus buvo pamažu pildoma ir plečiama. Galiausiai naujų knygų skaičius aplenkė senąsias žymėtas. Prie to prisidėjo draugiškos vietinės leidyklos, kiti knygomis apsikrovę ir jomis atsikratyti norėję „Emmos“ bičiuliai. Komunalinė biblioteka tapo bendruomenei reikšminga vieta, kurią norisi puoselėti ir saugoti, o kambarys, kur knygos sudėtos, savaime tapo „tyliuoju“ kambariu, kur ateinama ramiai padirbti, pasimokyti. Šios knygos per metus padėjo parašyti ne vieną akademinį darbą (šio teksto autoriui taip pat), formavo naujas asmenybes, mokė gyventi kitaip. Būtent ši neformali edukacinė funkcija ilgainiui tapo viena svarbiausių „Emmos“ dalių. 

Kaip pasakoja „Emmos“ senbuvė Agnė (anksčiau organizavusi „Taško“ infošopą): „Net ir kalbant apie rūkymą balkone, kur pastovūs mūsų kolektyvo nariai eina rūkyti su atėjusiais iš kitur – ten oho kokių diskusijų nuolat vyksta, kone iki aršių ginčų… Visa tai vyksta visiškai neformaliai, bet ne tik. Svarbi ir ta pati biblioteka, kuri nuolat šiek tiek atsinaujina ir kurioje susiformuoja tam tikras knygų spektras bei kontekstas. Žmogus, kuris gal nieko nežino apie tokius centrus, apie kairiąją politiką ar nori pasidomėti anarchizmu, pamato knygą, ją pasiima. Taip pat visokios kartu organizuojamos diskusijos, paskaitos, filmų peržiūros ir pokalbiai po jų“. Tai primena, jog ne tik iš įvairiausių vietų surinkta biblioteka, bet ir pats socialinis centras visų pirma yra kartu susibūrusių žmonių pastangų rezultatas, atsiradęs iš jų bendro darbo ir įsitraukimo, ir jų toliau palaikomas.

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇🏼👇🏼👇🏼

Naujojoje „Emmoje“, kur knygos atsikraustė dar visai neseniai, buvo pasirinktas kitoks modelis – čia biblioteka įsikūrė kambaryje, kuris taip pat tarnauja kaip virtuvė ir valgomasis. Nors „tyliojo“ kambario nebeliko, šįkart bibliotekai atsiveria kitos galimybės, čia ji bus labiau matoma ir gal paskatins knygą į rankas paimti dažniau. O galiausiai, apie kokią tylą ir ramybę galima kalbėti, kai lentynose guli tekstai, kviečiantys griauti nusistovėjusias tvarkas, kelti nepatogius klausimus ir ginčytis iki paryčių? Kita vertus, ne mažiau teisūs ir tie, kurie nuogąstauja, kad savo atskiros erdvės neturinčios knygos virtuvėje gali prasmirsti svogūnais, būti aptaškytos ir greičiau susidėvėti.

Teko girdėti, kad bibliotekos klausimas besikraustant tarp aktyvistų sukėlė daugiausia ginčų. Laikau tai geru ženklu – aršūs ginčai kyla, kadangi bendruomenėje biblioteka ir toliau išlieka svarbi. Svarbi ne tik kaip knygų rinkinys, bet ir kaip bendras atminties, patirčių ir idėjų mazgas, aplink kurį formuojasi bendruomenė. Tikiu, kad knygomis ir toliau bus rūpinamasi, biblioteka ir toliau plėsis ir švies dar ne vieną kairuolių kartą.

„Emmos“ biblioteka išlieka svarbia bendruomenės vertybe, kurią aplankyti verta, net jei nesate į šią bendruomenę įsilieję. Tebūnie tai būna pretekstas ten užsukti, pasikalbėti, įsitraukti. Kviečiu ir jus panaršyti po lentynas, paieškoti istorinių atspaudų, lipdukų ir užrašų, o kartu ir į knygų turinį užmesti akį – nors metai jau nebe 2007-ieji, jos vis dar turi parako ir gali nemenkai sukrėsti jūsų pasaulėžiūrą!

Viršelio nuotrauka: Aušra Bacevičiūtė (@aushra.graphy)