Ištrauka iš Huey P. Newtono „Revoliucinio interkomunalizmo” (1977)

Šio nacionalizmo atgimimo akivaizdoje neturėtų pasirodyti keista, kad rašydamas įžangą Huey P. Newtono straipsniui „Revoliucinis Interkomunalizmas“, vargau ne vieną mėnesį. Vertimas jau daugiau kaip prieš metus turėjo būti išpublikuotas platformoje Palestina.lt, tačiau dėl redakcijos dvejonių publikacija buvo neribotam laikui atidėta. Kurį laiką, labai suprantamai, visas dėmesys buvo nukreiptas į naują bangą nuožmių atakų prieš Gazos ruožą. Vėliau susirūpinimą kelti pradėjo Juodųjų Panterų partija, kurios lyderiu buvo Newtonas – esą, šioji, su savo ginkluoto smurto propagavimu, Lietuvos publikai tiesiog per daug radikali.

Mano nuomone, straipsnis galų gale buvo atmestas dėl jame išsakomos itin anachronistiškos kritikos nacionalistinei politikai. Kaip matysite jei tik nuspręsite skaityti toliau, Newtono požiūriu, bet kokį pagrindą tiek socialistiniam, tiek buržuaziniam nacionalizmui išstūmė naujos formos imperializmas. Šis dominuoja visame pasaulyje per tarpteritorinius tinklus, kontroliuojančius „visas žemes ir tautas (peoples)“. Šioje paradigmoje skirtumas tarp kolonijos ir tautinės valstybės iš esmės išnyksta – kaip paaiškina Newton’as, visas pasaulis tampa „neokolonija“. „Dekolonizacija“, kaip ją nusako Newton’as ir kaip ji populiariai suprantama, žada išsivadavimą per tautos (a people) sau atsiimamą teritoriją ir suverenios tautinės valstybės įsteigimą. Tuo tarpu neokolonialumas bet kokį nepriklausomybės siekį visiškai pakerta. Šiuo atžvilgiu revoliucinį interkomunalizmą, kaip kad daro Vasquez, galima laikyti tam tikru Negri ir Hardto „Imperijos“ pirmtaku.

Panašu, kad, prieštaraudama tiek Newtono tezei, tiek Negri ir Hardto daugybių idėjai, didelė kairės politinio spektro dalis šiandien sugrįžo prie manymo, kad tauta gali būti atsakymu. Jei dauguma mūsų šiandien gintų tautinę valstybę kaip esminę priemonę kovoje prieš imperializmą, tai galime klausti, kokios buvo Newtono 1973 m. analizės klaidos. Taip pat galbūt galime neigti platesnį jos pritaikomumą ir matyti ją kaip reikšmingą tik specifiškai Amerikos juodaodžių – ištremtų vergų, neturinčių žemės, į kurią galėtų sugrįžti – situacijai. Galima prisiminti, kad Newtonas savo tekstą rašė itin bjauraus juodaodžių amerikiečių nacionalizmo populiarėjimo metu. Kaip savo straipsnyje „Neišnykusi juodaodžių sionizmo grėsmė“ teigia William C. Andersonas, Newtono amžininkas Marcus Garvey tuo metu vadovavo „sugrįžimą į Afriką“ propagavusiam judėjimui, atkartojusiam sionistinę strategiją savideterminacijos siekti per kolonizaciją. Garvey nesibodėjo netgi atvirai paploti etnonacionalistinei Europos fašizmo tradicijai.

Andersono politinė linija, besiremianti Newtono idėjomis – geriausias, kokį tik galėčiau pateikti, argumentas, kodėl reikėtų skirti dėmesio revoliuciniam interkomunalizmui. Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad minėtame straipsnyje Andersono naudojamas perspėjantis tonas jam kalbant apie Palestiniečių pasipriešinimą kartais skamba patronizuojančiai. Čia pasirodo tam tikra nuostata, tarsi teigianti, kad „mes visa tai jau perėjome ir įgijome išminties, kuri gali nuvesti jūsų išsivadavimo kovą teisingu keliu“. Pvz., vienoje vietoje Andersonas Palestiniečių pasipriešinimą netiesiogiai įspėja:

Manymas, kad tapatybė, savideterminacija ir tautinė valstybė yra tai, kas gali žmones išlaisvinti, privedė prie ne vieno etninio valymo, genocido ir nelaimių, po kurių pasaulis iki šiol neatsigavęs. Tai pripažinti nereiškia pasiduoti imperialistinei propagandai. Priešingai – tai suteikia mums pajėgumą išvystyti naujus radikalizmus anapus Vakarų struktūrų ir mąstymo, užtvindžiusio mus aspiracijomis į kolonijinę valstybę.

Šiandieninei situacijai revoliucinis interkomunalizmas negali pateikti jokių sprendimų. Vis dėlto manau, kad jame galima rasti šviežių įžvalgų apie tai, kodėl iš pradžių save kaip „tautą“ (a „people“) apibūdinusi socialinė formacija vėliau ėmė nusakyti save kaip egzilišką bendruomenių konfederaciją, kurios politika liečia visų žemių, kuriose gyvena bendruomenės, likimą. Taip pat galima pastebėti, kad tokia politinė orientacija turi gilių sąskambių su antisionistine žydų tradicija, išplėtojusia įvairias internacionalistines perspektyvas be jokių teritorinių žymeklių, nurodančių teisę egzistuoti šioje planetoje.

Galų gale, reikėtų atkreipti dėmesį į konkretų istorinį įvykį, pastūmėjusį Newtoną išvystyti Interkomunalizmo konceptą. Šį paskatino netikėta eilinių partijos narių reakcija į jos sprendimą pasiūlyti karių Pietų Vietnamo Išsavadavimo Frontui. Jų pasipiktinimas sulaukus kvietimo prisijungti prie kovos, kuri jų, esą, „neliečia“, Newtonui pademonstravo nacionalizmo ribotumą kalbant apie iš tikrųjų internacionalistinį įsipareigojimą bendruomenių kovoms prieš imperiją visame pasaulyje.

Taigi, kodėl šiandien turėtume skaityti Newtono straipsnį? Todėl, kad skubiai reikia konceptų, kurie kurie galėtų pasitarnauti kaip vedliai vystant revoliucinio judėjimo strategiją, siekiančią daugiau nei tik „tautinio suverenumo“ atsikovojimo. Newtonas šiame reikale – tik vienas iš pagalbininkų. Pradėti galima ir nuo revoliucinio bevalstybiškumo formuluočių pačių Palestiniečių revoliucinėje tradicijoje.

Visą Newtono straipsnį galite rasti čia.

Huey P. Newton, “Revolutionary Intercommunalism” (1977)

Kai pradėjome 1966 metų spalį, buvome tai, ką būtų galima pavadinti juodaodžių nacionalistais (black nationalists). Suvokėme prieštaravimus visuomenėje ir konkrečiai spaudimą juodaodžiams, ir matėme, kad praeityje dauguma žmonių išsprendė dalį savo problemų suformuodami tautas. Tad teigėme, kad yra racionalu ir logiška tikėti, jog mūsų kaip tautos kančia baigsis, mums įkūrus mūsų pačių tautą, sudarytą iš mūsų žmonių.

Bet po kurio laiko pastebėjome, kad kažkas yra blogai su šitokiu problemos sprendimu. Praeityje buvimas tauta buvo gana lengvai pasiekiamas dalykas. Tačiau, jei apsidairome šiandien, matome, kad pasaulis – žemių erdvė, mums žinomos, gyventi tinkamos vietos – kaip ir apgyvendintas. Tad suvokėme, kad, norėdami sukurti naują tautą, turėtume tapti dominuojančia frakcija šitoje, ir visgi faktas, jog neturime galios, ir buvo prieštaravimas, pastūmėjęs mus siekti buvimo tauta. Matote, tai – nesibaigiantis ciklas: kad pasiektume buvimą tauta, turėjome tapti dominuojančia jėga; bet kad taptume dominuojančia jėga, turėjome būti tauta.

Tad, po gilesnės analizės nustatėme, kad tam, jog taptume dominuojančia jėga, turime bent jau būti skaitlingi. Iš paprastų nacionalistų ar nacionalistų-separatistų išsivystėme į revoliucinius nacionalistus. Pasakėme, kad jungiamės prie visų kitų tautų pasaulyje, kovojančių už dekolonizaciją ir buvimą tauta, ir pavadinome save „išsibarsčiusia kolonija“, nes neturėjome tokios geografinės koncentracijos, kaip kitos vadinamosios kolonijos. Bet mes turėjome juodaodžių bendruomenes visoje šalyje – San Franciske, Los Andžele, Niuheivene – ir esama daug panašumų tarp šių bendruomenių ir tradicinio tipo kolonijų. Mes taip pat manėme, kad jei taptume tų kitų kolonijų sąjungininkais, turėtume didesnį skaičių, didesnį šansą, didesnę galią – ir būtent to mums ir reikėjo, nes tik galia išlaikė mus kolonizuotos tautos būklėje.

Matėme, kad mums naudinga ne tik būti revoliuciniais nacionalistais, bet ir išreikšti solidarumą su tais draugais, kurie kentėjo nuo daugelio to paties pobūdžio spaudimo formų, nuo kurių kentėjome ir mes. Todėl mes pakeitėme savo savęs apibrėžimus. Pasakėme, kad esame ne tik revoliuciniai nacionalistai – t. y. nacionalistai, norintys revoliucinių pasikeitimų visame kame, įskaitant ekonominę sistemą, mums primestą prispaudėjo, – bet ir individai, giliai susirūpinę kitomis pasaulio tautomis ir jų revoliucijos troškimu. Tam, kad parodytume šį solidarumą, nusprendėme vadintis internacionalistais.

Pradžioje, kaip minėjau, mes manėme, kad žmonės gali išspręsti daugelį savo problemų, tapdami tautomis, tačiau ši išvada rodė, kad mūsų pasaulio dialektinio vystymosi supratimas buvo nepakankamas. Mūsų klaida buvo manyti, jog sąlygos, kurioms esant žmonės praeityje tapdavo tautomis, vis dar egzistavo. Tam, kad būtum tauta, turi atitikti tam tikrus esminius reikalavimus, ir jei šie dalykai neegzistuoja ar jų neįmanoma sukurti, tai buvimas tauta yra neįmanomas.

Praeityje, nacionalinės valstybės paprastai būdavo apgyvendintos iš tam tikros etninės ar religinės grupės kilusios tautos. Juos nuo kitų žmonių skyrė arba vanduo, arba dideli negyvenami žemės plotai. Šis gamtinis atskyrimas suteikė tautos dominuojančiai klasei, ir liaudžiai apskritai, tam tikrą kontrolės laipsnį tam, kokio tipo politines, ekonomines ir socialines institucijas jie kūrė. Tai suteikė jiems tam tikrą kontrolės laipsnį savo likimui ir teritorijai. Jie buvo saugūs bent tiek, kiek jiems negrėsė būti užpultiems ar nuskriaustiems kitos tautos, gyvenančios už dešimties tūkstančių mylių, kadangi priemonės perkelti kariuomenei taip toli neegzistavo. Ši situacija, tiesa, negalėjo tęstis. Technologijos vystėsi iki to, kai įvyko galutinė kokybinė santykių tautų viduje ir tarp tautų transformacija.

Žinome, kad negali pakeisti visumos dalies, nekeisdamas visumos, ir atvirkščiai. Vystantis technologijoms ir išaugus kariniams pajėgumams bei keliavimo ir komunikacijos galimybėms, tautos ėmė kontroliuoti kitas teritorijas, esančias toli nuo jų. Dažniausiai jie kontroliuodavo šias kitas žemes, siųsdami administratorius ir kolonistus, kurie galėtų išgauti darbo jėgą iš žmonių arba resursus iš žemės – arba abu. Tai – fenomenas, kurį vadiname kolonializmu.

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisimesti galite 

Ačiū!

Kolonistų kontrolė užgrobtai žemei ir žmonėms išaugo iki tokio laipsnio, kad kolonistui net nebereikėjo būti vietoje, jog išlaikytų sistemą. Jis grįžo namo. Žmonės buvo tiek susilieję su agresoriumi, kad jų žemė daugiau nebeatrodė kaip kolonija. Bet kadangi jų žemė neatrodė ir kaip laisva valstybė, kai kurie teoretikai ėmė tas žemes vadinti „neokolonijomis“. Prasidėjo ginčai dėl šių darinių tikslių apibrėžimų. Ar tai – kolonijos, ar ne? O jeigu ne, kas jie yra? Teoretikai žinojo, kad kažkas įvyko, bet jie nežinojo, kas tiksliai tai buvo.

Naudodamiesi dialektinio materializmo metodu mes, Juodųjų panterų partijoje, pamatėme, kad Jungtinės Valstijos daugiau nebebuvo tauta. Jos buvo kažkas kita; tai buvo daugiau nei tauta. Jos ne tik išplėtė savo teritorines ribas, bet taip pat išplėtė savo kontrolę. Mes tai pavadinome imperija. Taigi, kartą pasaulis turėjo imperiją, kurioje valdymo sąlygos buvo kitokios – Romos imperiją. Skirtumas tarp Romos ir Amerikos imperijų yra tame, kad kitos tautos galėjo egzistuoti Romos imperijos išorėje ir nepriklausomai nuo jos, nes romėnų atradimo, užkariavimo ir kontrolės priemonės visos buvo sąlyginai ribotos.

Bet kai sakome „imperija“ šiandien, turime omeny būtent tai, ką ir sakome. Imperija yra nacionalinė valstybė, save transformavusi į galią, kontroliuojančią visas žemes ir tautas (people).

Mūsų įsitikinimu, daugiau nėra nei kolonijų, nei neokolonijų. Jei tauta yra kolonizuota, turi būti įmanoma jai dekolonizuotis ir tapti tuo, kuo ji buvo anksčiau. Bet kas nutinka, kai resursai yra išgaunami ir darbo jėga yra išnaudojama teritorijoje, išsibarsčiusioje po visą Žemės rutulį? Kai visos Žemės turtai yra sekinami ir naudojami gigantiškos industrinės mašinos, esančios imperialisto namuose, maitinimui? Tada žmonės ir ekonomika yra tiek integruotos į imperialisto imperiją, kad yra neįmanoma „dekolonizuotis“, grįžti prie buvusių egzistavimo sąlygų.

Jei kolonijos negali „dekolonizuotis“ ir grįžti prie savo pirminės egzistencijos kaip tautos, tai tautos daugiau nebeegzistuoja. Ir kadangi tautos turi egzistuoti tam, jog revoliucinis nacionalizmas ar internacionalizmas būtų prasmingi, nusprendėme, kad turėsime pasivadinti kitaip.

Sakome, kad pasaulis šiandien yra išsibarstęs bendruomenių rinkinys. Bendruomenė skiriasi nuo tautos. Bendruomenė yra mažas vienetas su pilnu institucijų, egzistuojančių, kad tarnautų mažai žmonių grupei, rinkinys. Ir toliau mes teigiame, kad pasaulyje vykstanti kova yra tarp mažo ratelio, administruojančio Jungtinių Valstijų imperiją ir besipelnančio iš jos, ir pasaulio tautų, norinčių spręsti savo pačių likimą.

Šitą situaciją vadiname interkomunalizmu. Šiuo metu esame reakcingojo interkomunalizmo eroje, kuomet valdantysis ratelis, maža žmonių grupė, kontroliuoja visus likusius žmones, naudodamasis savo technologijomis.

Tuo pat metu, sakome, kad šios technologijos gali išspręsti daugumą materialinių prieštaravimų, su kuriais žmonės susiduria; kad egzistuoja materialinės sąlygos, kurios galėtų leisti pasaulio žmonėms išvystyti grynai žmonišką kultūrą, skatinančią tuos dalykus, kurie leistų žmonėms spręsti prieštaravimus mums visiems vieniems kitų neišžudant. Tokios kultūros vystymas būtų revoliucinis interkomunalizmas.

Įžangos autorius: Korah Kremer. Iš anglų kalbos vertė Mykolas Baranauskas.

Tekstą iš anglų kalbos vertė Robertas Krisikaitis

Viršelio nuotrauka: Wikimedia Commons/Richardo Aoki kolekcija