2025-ųjų metų gegužės 8 d. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) įvyko „Ilgalaikis dalyvaujamasis performansas „Užtvanka“. Organizatorių teigimu, siekta sukurti „kolektyvinę žmonių užtvanką, kuri užtvenks ir praturtins akademijos dirvožemį“, suburti tuos, „kuriems rūpi tarptautinė teisė ir kurie smerkia neteisingumą“. Nepaisant įmantrių žodžių, šį akademijos studentų išstojimą galima laikyti sit-in’u – protesto forma, kai žmonės užima kokią nors vietą (šiuo atveju Senųjų rūmų laiptinę), atsisėda ir atsisako išeiti, kol bus patenkinti jų reikalavimai. Kaip įprasta, šis protestas turėjo aiškią politinę motyvaciją – reikalauta, kad Vilniaus dailės akademija nutrauktų ryšius su Izraelio akademinėmis institucijomis ir aiškiai pasmerktų Izraelio veiksmus Palestinoje. Nors įvykis reikšmingų pasekmių neturėjo, jis įdomus pačia savo forma. Sit-in’ai, okupacijos ar kiti netipiškos formos protestai Lietuvoje nėra įprastas reginys, netgi tarp studentų. Dažniausiai matome studentų atstovybių rengiamas apolitiškas mokslo metų pradžios eisenas, krikštynas ir išgertuves, o iš pačių studentų tarpo veiksmo, o ypač politinio, pasitaiko gerokai rečiau. Būtent todėl šis sit-in’as, o taip pat ir kiti mažiau vieši išstojimai VDA, o vėliau ir Vilniaus Universitete, yra svarbūs kaip savarankiško studentų politinio veikimo pavyzdžiai, atsiradę greta oficialių akademinių struktūrų ir su jomis konfliktuojantys.
Visgi šis „dalyvaujamasis performansas“, nors ir įnešęs naujumo į mūsų nuosaikų ir rezignacišką akademinį lauką, nebuvo pirmasis tokio pobūdžio studentų pasirodymas. Nors retai prisimenama, 2008-ųjų gegužę studentų okupacijos vyko ir Vilniaus universitete, kai savo padėtimi nusivylę studentai nepasitenkimą išreiškė barikadų forma. Šios barikados, kuriomis buvo kovota dėl teisės į prieinamą mokslą, tapo ne tik vienu ryškiausių akademinio protesto epizodų nepriklausomos Lietuvos istorijoje, bet ir parodė, kad 1968-ųjų gegužės* dvasia po keturiasdešimties metų vis dar gali įgauti naujas formas. Šiandien, kai universitetuose vėl matome politiškai angažuotas studentų akcijas, verta atsigręžti į šį beveik pamirštą epizodą ir prisiminti, kokiomis formomis studentai reiškė savo politines pozicijas ir ko iš to galime pasimokyti.
Kalbant apie barikadą, iš pradžių svarbu aptarti anuometinį Lietuvos politinį kontekstą. Tai buvo 2008-ieji metai, kai ieškodama išeičių iš prastos ekonominės padėties, Vyriausybė svarstė apmokestinti aukštąjį mokslą. Iki tol aukštasis mokslas buvo nemokamas, tačiau įsigaliojus pakeitimams, studijos universitete galėjo kainuoti nuo 2000 iki 40 000 litų per metus. Dėl to studentai ir kiti neabejingi piliečiai būrėsi į iniciatyvą „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“, kuri tapo pagrindine organizuota opozicija šiai reformai.
Būtent iniciatyva „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ užvedė visą virtinę politinių pareiškimų, nuvilnijusių 2008-ųjų gegužę ir birželį. Iniciatyva vienijo skirtingų specializacijų bei politinių įsitikinimų žmones, daugiausiai studentus. Viena ryškesnių judėjimo dalių telkėsi aplink Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI) – studentai ir progresyvesni dėstytojai siūlė konkrečias idėjas, kaip tinkamai ir socialiai teisingai reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Kita reikšminga grupė buvo radikalesni studentai, pasiryžę ne nuosaikiai reformuoti sistemą, bet ją sudrebinti iki pat pamatų. Susibūrę iš įvairių tuo metu veikusių anarchistinių ir kairuoliškų ratelių, jie aukštojo mokslo krizę suvokė kaip progą ne tik priešintis konkretiems pokyčiams, bet ir kelti klausimą apie universitetinius „darbo“ santykius tarp biurokratų, dėstytojų ir studentų, apie universiteto vaidmenį visuomenėje, apie studento vaidmenį akademiniame lauke. Būtent pastarieji šioje situacijoje įžvelgė paralelių su 1968-ųjų gegužės studentų revoliucija. Ne tik tai, jog 2008-ųjų gegužę minėjo žymiųjų neramumų keturiasdešimtmetį – kaip ir anuomet Paryžiuje, Vilniuje studentai manė, jog ekonominiai, socialiniai ir politiniai visuomenės klausimai nėra nuo studentų gyvenimo atskirti dalykai. Kaip anuomet teigė vienas iš „radikalų“ Kasparas Pocius: „kapitalistinėmis sąlygomis žmogus yra išnaudojamas, jis tampa spektaklio visuomenės dalyviu, tampa užguitas bei pasiduoda. Žmogui paliekamos tik dvi alternatyvos: užuot tapęs laisvas, išmintingas, išsilavinęs jis turi parduoti savo intelektą arba valstybei, arba laisvosios rinkos institucijoms. Man atrodo, po 1968 metų tapo įmanoma sakyti, kad mes turime pradėti vaduotis iš spąstų, kuriuos laisvoji rinka ir šiuolaikinė valstybės mums spendžia. Mes turime vėl tapti nekontroliuojami ir reikalauti neįmanomo.“
Būtent todėl 2008-ųjų aukštojo mokslo krizė radikaliai angažuotam jaunimui pasirodė kaip proga kelti kur kas platesnius klausimus nei vien studijų kaina. Greta teisės į nemokamą mokslą šie reikalavo pertvarkyti pačius akademinius santykius bei universiteto biurokratinį aparatą. Šios idėjos atsispindėjo „Gegužės barikadų manifeste“, kuriame reikalauta: „Pertvarkyti visų fakultetų studentų atstovybes, kurios virto laisvą iniciatyvą stabdančiomis biurokratinės valdžios įstaigomis arba kvailas pramogas siūlančiais komerciniais laisvalaikio organizavimo centrais. Greta jų įkurti laikinąsias studentų tarybas, kurios užsiimtų ne pramogomis, o iš tikrųjų gintų studentų interesus visais mokslo kokybės ir socialiniais klausimais. Kartu su studentų savivalda įsteigti ir dėstytojų tarybas, kurios tiesiogiai bendrautų su studentų tarybomis universitetų asamblėjose, užtikrinčiose bendruomeniškus studentų ir dėstytojų ryšius. 1968 m. Paryžiaus universitetų pavyzdžiu tokios universitetų asamblėjos sudarinėtų kiekvienam dėstytojui ir studentui patrauklias studijų programas bei spręstų strateginius universitetų veiklos klausimus.“
Manifestą, kaip galima suprasti iš jo pavadinimo, netrukus papildė ir gegužės 9-ąją Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme iškilusi simbolinė barikada. Ji buvo sumanyta kaip performansas, „kovos už laisvę simbolis“, todėl pačių dalyvių įvardinta kaip „žaislinė“ (suprask, kuri iš tiesų menkai ką nors barikadavo). Iš dėžių ir kartono suręstą konstrukciją supo transparantai su skambiais šūkiais: „Barikadas uždrausti draudžiama“, „Meilę į barikadą“, „Biurokratai, nusirenkit“, „Laisvę arkliams ir vaizduotei“. Šalia stovėjo ir bulvių patranka – dar vienas žaismingas, tačiau kartu sąmoningai absurdiškas pasiruošimo „kovai“ atributas. Vartant archyvinį albumą, pastebime Kasparą Pocių, vaikštantį su juodai raudona vėliava, Darių Pocevičių, Redą Diržį – šie vėliau taps svarbiais Laisvojo universiteto ir Alytaus meno streiko bienalės (ir visų jos iteracijų) veikėjais. Fotografijose klausimų kelią paraudusi žmogaus fizionomija, kuria barikada yra apklijuota. Pasak vieno iš performanso iniciatorių Redo Diržio, tai jo jaunystės bičiulio L. R. nuotrauka, kuris „vėliau pamėgo high life žaidimus ir jo atvaizdai masiškai rodėsi visokiausiuose buržuazijos spaudos puslapiuose – aš tuos atvaizdus rinkdavau ir panaudodavau taip, kad jam skaudėtų“.
Pastebėtina, kad net ši „žaislinė“ barikada Vilniaus universiteto biurokratus išgąsdino: Filologijos fakulteto administracija, atsakinga už tvarką Sarbievijaus kieme, kategoriškai atsisakė duoti leidimą tokiai studentų akcijai. Pats leidimo statyti barikadą prašymas šiuo atveju yra reikšmingas. Kreipdamiesi į administraciją aktyvistai tarsi kvietė universitetą pripažinti jų politinę iniciatyvą ir suteikti jai erdvės – tai nebuvo protestas prieš šią akademinę instituciją per se. Vietoje to, universitetas, užuot tapęs studentų keliamų klausimų dalyviu, pasirinko ginti nusistovėjusią tvarką ir prisidėti prie studentų skurdinimo. Nepaisant to, barikada vis vien iškilo – be formalaus leidimo, tačiau su tuometinio dekano Antano Smetonos palaiminimu. Renginys buvo vainikuotas, kaip vėliau paaiškėjo, pranašiškais žodžiais: „Vilniaus universiteto valdžia, t.y. filologijos fakulteto taryba, leidimo šitai barikadai statyti nedavė. Uuu!.. Todėl mes jos ir nestatysime… didelės, mes ją pastatėme… mažą. Labai mažą barikadą, simbolinę barikadą. Universiteto valdžia leido suprasti, kad neduodama leidimo simbolinei barikadai, ji laukia tikrų barikadų. Tos tikros barikados, manau, ne už ilgo prasidės…“. Studentai ją įkurdino prie Sarbievijaus kiemo įėjimo, todėl barikada buvo matoma ir iš gatvės, nors, tiesa, įėjimo tiesiogiai neblokavo. Dalyvių teigimu, susirinko apie dvidešimt žmonių, performanso metu buvo sudainuotas Internacionalas, o po jo – Gaudeamus igitur, tradicinis studentų himnas lotynų kalba. Tarp akcijos dalyvių išsiskyrė ir tuometinis Sorbonos universiteto teisės doktorantas, vėliau išgarsėsiąs savo politinėmis ir teisinėmis provokacijomis, Stanislovas Tomas, apsirengęs marškinėliais su anarchijos simboliu ir per megafoną agitavęs susirinkusiuosius. Jis atliks svarbų vaidmenį tolimesnėje įvykių eigoje.
„Žaislinė“ barikada, kaip ir galima tikėtis, jokio reikšmingo poveikio aukštojo mokslo situacijai Lietuvoje nepadarė. Performansas baigėsi, dalyviai išsiskirstė, tačiau neilgam, kadangi už poros savaičių, 2008-ųjų gegužės 22 dieną buvo suplanuotas mitingas prie Seimo, kuriuo siekta priversti valdžios atstovus permąstyti aukštojo mokslo reformos poveikį ir mastą. Laikotarpis tarp barikados ir mitingo nebuvo iššvaistytas veltui – būtent tuo metu buvo įkurtas projektas „Kirtis“. „Kirtis“ veikė kaip internetinis portalas, skirtas „akademinei bendruomenei, siekiančiai aukštojo mokslo pokyčių […], skatinantis studentus nustoti verkšlenti ir sukilti prieš esamą priespaudą“. Po pirmosios barikados ėmus ryškėti nesutarimams tarp organizatorių, atsirado poreikis atsiskirti, todėl „Kirtis” tapo užuovėja radikaliau nusiteikusiems studentams.
Pirmasis ryškus „Kirčio“ pasirodymas įvyko gegužės 22-ąją, didžiajame studentų mitinge prie Seimo. O didysis mitingas tikrai buvo, kadangi prie Seimo susirinko keli šimtai studentų ir kitų susirūpinusiųjų. Mitingo proga buvo paskelbtas dar vienas manifestas (tuo metu jau bene penktas), jame iškelti aiškūs reikalavimai valdžios atstovams: panaikinti konstitucinio teismo nutarimą dėl mokamo studijų įvedimo kiekvienam studentui, sumažinti bakalauro studijų trukmę iki trejų metų, atnaujinti studijų programas, į jas įtraukiant daugiau praktinių žinių ir kritinio mąstymo, įteisinti studentų referendumą. Vis dėlto šįkart svarbus buvo ne tik pats mitingo mastas ar iškelti reikalavimai. Po ankstesnės simbolinės barikados studentų protestas ėmė įgauti kur kas konkretesnę ir kovingesnę formą.
Po skambios ir masiškos demonstracijos sekė neoficiali eisena Gedimino prospektu iki pat Universiteto centrinių rūmų. Būtent šis momentas žymėjo antrojo dramos akto pradžią. Priėjus rūmus, dalis studentų pasuko link įėjimo į biblioteką ir visa minia įsiveržė į vidų. Vedami vieno iš „Kirčio“ iniciatorių Stanislovo Tomo, susiagitavę studentai iš stalų ir suolų skubiai surentė tvirtą barikadą ir ja užblokavo įėjimus. Šįkart barikada turėjo jau ne simbolinę, o labai konkrečią funkciją – fiziškai užblokuoti universiteto erdvę ir sutrikdyti įprastą jos veikimą. Ši barikadų statymo patirtis vėliau nugulė S. Tomo publikuotame gide, kuriame aiškinta, kaip barikadą statyti kuo efektyviau: „Kokios vietos geriausiai tinka vidinei barikadai? Pagrindinis barikados tikslas – užblokuoti eismą ir paralyžiuoti pastato strateginį sparną. Geriausia rinktis sparną, kuriame langai išeina į centrinę gatvę – bus galima iškelti vėliavą arba plakatą. Jeigu planuojama ilgalaikė pastato okupacija, geriau, kad šitame sparne būtų tualetas ir internetas. Blokuoti koridorius reikia prie durų. Jeigu užimamas viršutinis pastato aukštas, barikadą patartina konstruoti ant laiptų, kadangi tokiu atveju ji nugrius ant priešininko, kuris keliasi iš žemesnio aukšto. Taip jam ir reikia. Kaip galima statyti pačią barikadą? Jeigu stalas apverčiamas vertikaliai, geriau, kad jis būtų nukreiptas kojomis į priešą. Tokiu atveju, pirma, priešininkui bus sunkiau prisiartinti. Antra, barikada grius ant priešininko. Gerai išeina, kada ant vertikaliai pastatyto stalo horizontaliai kojomis į viršų uždedamas kitas stalas. Spintas irgi geriau statyti smailiu kampu į priešininką. Labai svarbu išmokti daryti baldų mazgus – pinti baldus tokiu būdu, kad, priešininkui barbariškai besiveržiant per barikadą, baldai lūžtų. Kėdes geriau dėti ant stalo ar spintos viršūnės. Ten pat vertėtų dėti ir šiukšlių kibirus. Geriau juos prieš tai pripilti vandens arba kokio nors kito naudingo skysčio“.
Užsibarikadavus stalais ir suolais, kalbos ir kitos linksmybės tęsėsi apie penkioliką minučių. Apsaugos darbuotojams pabūgus patiems imtis kelių dešimčių studentų grupės, į Universitetą buvo iškviesta policija. Svarbu tai, kad pareigūnus iškvietė patys iniciatyvinės grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ nariai. Nuosaikesniems studentams tokia radikali ir, jų akimis, nekultūringa protesto forma atrodė netinkama politinė priemonė studentų reikalavimams reikšti. Jie dar okupacijos metu bandė situaciją sušvelninti – vienas iš organizatorių susirinkusiems teigė: „Šitas dalykas net nebuvo planuotas, čia Stanislovas truputį įsijautė. Taisant padėtį, aš siūlau visiems gražiai paimti ir išeiti“. Vėlesniuose mitinguose iniciatyvinė grupė už prieinamą mokslą nuo radikaliojo „Kirčio“ atsiribojo.
Kadangi įėjimai buvo užbarikaduoti, atvykusi policija barikadą ėmė laužti iš lauko pusės. Išardę barikadą, pareigūnai iškart sulaikė ir į komisariatą išsivežė pagrindinius akcijos agitatorius Stanislovą Tomą ir Richardą Dilių. Sulaikytųjų palaikymui netrukus susibūrė „Gegužės 22-osios studentų barikadų palaikymo grupė“, siekusi „apsaugoti sulaikytus studentus nuo kaltinimų universiteto turto žalojimu, piniginių baudų ir kitokių represijų“.
Kol prie įėjimo į biblioteką vyko konfrontacija su policija, dalis „okupantų“ nuėjo tęsti akcijos į antrąjį Centrinių rūmų aukštą. Ten dalyvavęs Kasparas Pocius pasakojo: „Mes nuėjom į antrą aukštą, raudoną Senato koridorių. Kažką ir ten pasistatėm, užsibarikadavom gal septyniese ar aštuoniese, nedaug mūsų. Esmė buvo tokia, kad ten jau nieko nebuvo, nei kabinetuose, niekur, todėl šita mūsų antro aukšto „okupacija“ buvo juokinga. Net policija, beje, mūsų neieškojo. Mes prabuvom antrame aukšte visai ilgai, gal kokią valandą, ir mūsų niekas ten nerado. Tai ir išėjom paskui tiesiog“. Ši, jau trečioji, barikada savo mastu ir reikšme nublanko prieš vestibiulyje vykusią konfrontaciją, tačiau jos atsiradimas svarbus kaip dar vienas radikaliųjų studentų nusiteikimo ženklas. Jie buvo pasirengę tęsti okupaciją ir atsilaikyti net policijai jau pradėjus ardyti pagrindinę barikadą. Po kelių dienų K. Pociui dėl dalyvavimo šiuose įvykiuose teko aiškintis Istorijos fakultete, kuriame šis tuo metu studijavo.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia:
Taip, vos po keliolikos minučių, baigėsi didžioji Vilniaus universiteto okupacija. Kaip vėliau prisiminė vienas iš barikados dalyvių: „Viskas, bent kokias penkiolika minučių, buvo panašu į tai, kas vyksta visur, kaip ir toje pačioje Prancūzijoje. Niekuo mes čia labai stipriai nenusileidom“. Šis palyginimas, nors ir hiperbolizuotas, gerai atspindi anuomet vyravusią nuotaiką – studentai neapsiribojo peticijomis ar simboliniais pareiškimais, bet fiziškai perėmė universiteto erdvę, statė barikadas, konfliktavo su administracija ir policija, mėgino universitetą paversti ne tik studijų, bet ir politinės kovos vieta. Barikada buvo išardyta, studentai sulaikyti, o Universitetas netrukus grįžo į įprastą tvarką. Visgi, šis įvykis parodė, kad net ir depolitizuotoje Lietuvos akademinėje aplinkoje egzistavo žmonių, pasirengusių peržengti įprastas pilietinio protesto formas ir dėl savo politinių įsitikinimų bei socialinio teisingumo siekio rizikuoti galimomis pasekmėmis.
Nors ryškiausias gegužės neramumų įvykis buvo sparčiai suvaldytas, karnavališki 2008-ųjų metų studentų išstojimai tuo nesibaigė. Vėlesnis, birželio 5 dieną vykęs mitingas už teisingą švietimo reformą jau buvo organizuojamas atsiribojant nuo „Kirčio“ kompanijos – tai atsispindėjo ir oficialiame kvietime. Vis dėlto pastariesiems savo trigrašį įkišti pavyko. Koks gi buvo kirtiečių indėlis į mitingą? Ogi ketvirtoji barikada! Tiksliau – performansas, kurio metu Seimo kanceliarijai įteiktas ironiškas prašymas leisti pastatyti barikadą. Šį kartą barikaduojamas būtų ne Universitetas, bet Seimo restoranas, siekiant „neįleisti Seimo narių į restoraną tam, kad jie badautų taip, kaip badaus studentai, jeigu bus priimtas Vyriausybės, Tėvynės sąjungos ir Liberalų sąjūdžio brukamas Aukštojo mokslo įstatymas, kuris faktiškai įveda Lietuvoje mokamą mokslą net gerai besimokantiems studentams, priverčia juos imti banko paskolas studijų finansavimui ir padaro iš universiteto arba kolegijos pelno siekiančią UAB“.
Kaip ir galima nuspėti, ketvirtajai barikadai leidimas suteiktas nebuvo – nors, tiesą sakant, leidimo nebuvo gavusi nė viena iš ankstesniųjų. Po to buvo dar keli veiksmai po organizacijos „Studentų pasipriešinimas“ skėčiu – ji pakeitė „Kirtį“ ir tęsė radikalesnę studentų aktyvizmo liniją. Išleista brošiūra „Universitetų okupacija Lietuvoje. Aktyvaus studento ABC“, dėl kurios Vilniaus universitetas sustiprino senamiestyje esančių pastatų apsaugą; surengtas performatyvus ironiškas milžiniškos peticijos pasirašymo aktas, kuriuo reikalauta ne tik panaikinti nemokamą mokslą, bet ir drastiškai padidinti Seimo narių atlyginimus bei protestuotojus šaudyti kovinėmis kulkomis; vyko ir vienas kitas mitingas. Laikui bėgant, studentiškasis karnavalas pamažu išsikvėpė, vis aiškiau ryškėjo klausimas, ką daryti toliau, kai, atrodo, visos protesto galimybės jau išsemtos nepasiekus jokių ryškių pergalių.
Koks buvo tolesnis studentų judėjimo likimas? Nusivylę lietuviško akademinio lauko būkle ir politinėmis struktūromis, radikalieji nusprendė ne griauti, o kurti. Kaip teigė K. Pocius:, „rimtoji barikada parodė, kad aukštasis mokslas, Universitetas kaip institucija ir tos institucijos ideologija yra nereformuojama. Ji nebent gali tapti lanksti tam, kad atliktų galios užsakymą. Mes supratome, kad arba tu kuri kažką autonomiško, arba turi ką turi“. Būtent iš šio nusivylimo ir užsidegimo galiausiai iškilo Laisvasis universitetas (LUNI), kuriuo siekta kurti alternatyvios savišvietos tinklą. Pirmoji LUNI paskaita įvyko 2008-ųjų metų rugsėjo 11-ąją ir buvo ne mažiau skandalinga nei barikadų įvykiai – būtent šio susitikimo metu prieš susirinkusiuosius buvo įvykdyta liūdnai pagarsėjusi skystų išmatų ataka. Simboliška, jog išpuolius vykdę LUNI iniciatoriai šįkart patys tapo išpuolio aukomis. Tuo baigėsi neramioji 2008-ųjų metų studentų vasara.
Nors nei „Kirtis“, nei „Studentų pasipriešinimas“, nei Laisvasis universitetas šiandien nebėra aktyvūs, jų paliktas pėdsakas Lietuvos akademinėje kultūroje neišnyko. 2008-ųjų įvykiai parodė, kad studentų politinis veikimas gali įgauti labai skirtingų formų – nuo manifestų ir mitingų iki universiteto erdvių okupavimo, barikadų statymo ir savarankiškų iniciatyvų kūrimo. Tiesioginiai šių veiksmų politiniai rezultatai buvo riboti, tačiau pati patirtis tapo svarbiu precedentu, parodžiusiu, kad universitetas gali būti ne tik mokymosi, bet ir politinio veiksmo bei solidarumo erdve. Šiandien tai primena ir studentų Palestinos palaikymo akcijos, kuriose vėl keliami klausimai apie universiteto atsakomybę ir studentų vaidmenį jame.
* 1968 metų gegužės įvykiai Paryžiuje prasidėjo kaip radikalūs studentų protestai Sorbonos universitete prieš pasenusią švietimo sistemą ir bendresnes galios dinamikas visuomenėje. Judėjimui greitai peraugus į aršius susirėmimus su policija ir gatvių barikadas, prie studentų prisijungė šalies darbininkai, paskelbę visuotinį streiką. Šie bendri studentų ir darbininkų veiksmai paralyžiavo Prancūzijos ekonomiką ir sukėlė gilią politinę krizę, privertusią prezidentą Charles’į de Gaulle’į paleisti parlamentą. Nors laikui bėgant išblėsę, 68-ųjų gegužės įvykiai turėjo ryškų poveikį šalies kultūrai, akademiniam laukui, požiūriui į tradiciją, todėl tam tikruose ratuose yra laikoma ne šiais neramumais, bei visaverte studentų revoliucija. Svarbu pastebėti, kad 68-ųjų neramumų fenomenas nuvilnijo ir kitose Vakarų pasaulio vietose – Italijoje, Ispanijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje – taip pat Čekoslovakijoje bei Kinijoje. Visgi, kalbinti VU studentai kaIp ryškiausią įtaką padariusius įvardina būtent Prancūzijos įvykius.