China Mieville „October: The Story of the Russian Revolution”

Viktor Serž, anarchistams prijautęs bolševikas, Spalio revoliucijos dalyvis – 1939 m., straipsnis JAV žurnalui „New International”

Knygą galite rasti Socialiniame centre „Emma“, Mickevičiaus g. 35, Kaunas

Tęsiame labai nereguliarią knygų iš „Emmos” bibliotekos rekomendacijų-recenzijų seriją. Šįkart – apie pernai išleistą China Mieville knygą „October: The Story of the Russian Revolution”

Prieš šimtą metų ir kelis mėnesius, 1917 m. lapkričio 7 dieną (pagal senąjį kalendorių – spalio 25), bolševikų ir Vladimiro Lenino vedamas sukilimas Rusijoje nuvertė laikinąją liberalią (pagal senąją kalbą – buržuazinę) vyriausybę, netrukus pasitraukė iš Pirmojo Pasaulinio karo ir įsteigė pirmąją pasaulyje atvirai socialistinę valstybę – Rusijos Tarybinę Federacinę Socialistinę Respubliką.

Užsienyje – beje, ne pačioje Rusijoje, kurios valdžia, kaip autoritarams ir priklauso, nelabai norėjo per daug minėti „revoliuciją” – šiam reikalui paminėti vyko konferencijos, eitynės, diskusijos ir šventės. Lietuvoje jos nevyko. Iš dalies todėl, kad užgožė pasiruošimas nepriklausomybės šimtmečiui – kuris, beje, istoriškai labai artimai susijęs su Spalio revoliucija ir apskritai keistas, nes sudėję 21 su 28 niekaip negauname šimto. Bet labiausiai, aišku, dėl to, kaip istorijos vadovėliuose ir oficialiame diskurse ši revoliucija yra matoma. Leistini, priimtini, nejaukios tylos padorioje kompanijoje nekeliantys variantai yra keli. Jų skalė – maždaug nuo apokaliptinės „pabaigos pradžios”, „be kurios laisva smetoninė (!) Lietuva būtų vysčiusis ir vysčiusis, anglam bekoną pardavinėjus ir dabar gyventų kaip Danija” iki daugmaž „nu taip, daugelio troškimas buvo autentiškas, ir problemų buvo, bet jei būtų kas žinojęs, kas nutiks po to, tai kažin ar būtų ėmęsi – tas socializmas taigi tik ant popieriaus veikia”.

Grįžkim prie klausimo – ar tai protinga? Nelabai. Pirmiausia labai neprotinga yra tokį masyvų įvykį ir ilgamečius jo padarinius sutraukti į sakinį, pastraipą ar tvarkingą „istorinės tiesos” lentynėlę. Rusijos revoliucija juk ne tik spalio 25-oji, jos chronologija sudėtinga ir priklauso nuo autoriaus: kai kas ima periodą nuo pat 1905 m. revoliucijos iki dviejų revoliucijų (Vasario ir Spalio) 1917-aisiais, kiti teigia, kad ji tęsėsi iki 1922 metų, kai pagaliau baigėsi kovos su „baltaisiais” ir buvo įkurta Sovietų Sąjunga, o tame tarpe dar prasidėjo ir prieštaringiausiai vertinama Naujoji ekonominė politika (NEP). Dar neprotingiau tokią plačią politinę ir socialinę revoliuciją vertinti „objektyviai”, kaip kokią ant lentelės išmėsinėtą varlę, nekreipti dėmesio į laiko ir erdvės faktorius, į tuos autentiškus troškimus ir problemas, į visą masinį judesį, kurio niekuomet neįmanoma iki galo sumanipuliuoti „iš tyro oro”, ir be kurio palaikymo žlunga bet kuris leninas.

Aiškaus ir išsamaus vienpusio vaizdinio, o kas visgi nutiko Rusijoje 1917 metais, susidaryti nepavyks. Bet jei norisi pažiūrėti į šį reikalą iš kitos, oficialaus diskurso nemėgiamos pusės, kuri, be abejo, patenka į kairiosios ideologijos lauką ir nėra „objektyvi”, „Emmos” bibliotekoje tam yra bent kelios knygos (klauskite vietinių). Viena iš jų – pernai išleista britų socialisto, marksisto, žymaus „weird fiction” (jei ką, čia toks žanras, kurio tikriausiai geriausiai žinomas atstovas yra H. P. Lovecraftas) rašytojo China Miéville knyga „October”.

Į „October” telpa visi epitetai prie autoriaus vardo, visas jo CV. Lyg naujai atsivėrusioj marksistinėj fantasy visatoj, Rusijos revoliucija skleidžiasi kaip epas, su savais herojais (pvz. Leninas), blogiečiais (pvz. kontrrevoliucinį sukilimą rengęs generolas Kornilovas), nevykėliais (pvz. vienas laikinosios vyriausybės lyderių Kerenskis) ir šen bei ten lakstančiais orkų ar elfų būriais (pvz. sukilę darbininkai). Taip pat traktuojamas ir laiko supratimas: per vieną skyrių peršokama beveik du šimtus metų nuo Petro I iki Rasputino, o devyniems mėnesiams nuo vasario iki spalio skiriama didžioji knygos dalis. Nesupraskit neteisingai: tai nereiškia, kad Miéville pasakoja nebūtus dalykus, veikiau atvirkščiai – būti dalykai atrinkti ir papasakoti taip, kad jie būtų ir svarbūs, ir įdomūs, knyga įtraukia ir prieš pradedant ją skaityti gerai yra žinoti, kad kitą dieną nereiks į darbą, mokyklą ar universitetą.

Prikibti galima nebent prie tų orkų ar elfų – kadangi negrožinis istorinis romanas (yra toks stilius? tikriausiai yra) rašomas užsieniečio ir iš „erelio skrydžio”, su mikroistorija užsiimama nedaug. Darbininkai ir jų draugai, kurie, pagal mane, buvo svarbiausi šios istorijos dalyviai, pasirodo epizodiškai ir kartais kaip neprognozuojami, nežinia iš kur atsiradę, nežinia kodėl vienaip ar kitaip besielgiantys, lyg iš iracionalaus prado, pasąmonės išlindę velniai. Daugiausia dėmesio skiriama partijoms, ypač bolševikams, ir santykiams tarp partijų ir lyderių. Nuošalyje lieka kitos politinės bendruomenės, tarkim, pakankamai tuo metu gausūs Petrogrado (dabar Sankt Peterburgo, tuometinės sostinės) anarchokomunistai, vaizduojami naiviais idealistais ir oportunistais, besitikinčiais, kad „gatvė visus suorganizuos”. (Spoiler alert: gatvė visų nesuorganizavo.) Kai kurios pernelyg gražios istorijos apie Leniną irgi atrodo kiek pernelyg gražios, kad nebūtų sukurptos ar pakoreguotos jau gerokai po revoliucijos ir su tam tikra dogmatine norma priešakyje.

Kita vertus, visa tai suprantama ir priimtina tiems ir toms, kurios skaito knygas kritiškai ir nesitiki „tiesos, vien tiesos ir nieko daugiau nei tiesos”. Tai, kad revoliucija nebuvo „vienos tautos, vienos partijos, vieno lyderio” reikalas, Miéville parodo per gausybę kitų detalių: plačią revoliucijos geografiją (tarp miestų, kuriuose prasidėjo streikai, yra Tbilisis, Kievas, Odesa, Baku, o Latvijos „raudonųjų šaulių” būriai buvo labai svarbūs revoliucijos eigai), į darbotvarkes įtrauktus moterų, tautinių ir seksualinių (homoseksualumas Rusijoje buvo legalizuotas būtent 1917 m. – nepamirškim Aleksandros Kolontai!) mažumų emancipacijos klausimus, ir be šūvio, vien kareivių perkalbėjimu sustabdytą kontrrevoliucinį sukilimą.

Paskutinis skyrius, kaip ir priklauso knygai apie revoliuciją, labai liūdnas ir šiek tiek įkvepiantis – tai kas visgi nutiko, kad neilgai trukus po revoliucijos prasidėjo masinės žudynės, valymai, badmečiai ir gulagai? Kodėl tokia tamsi šito realiai fantastinio epo po-istorė? Ar todėl, kad revoliucija buvo apsupta priešų ir pirmą pasaulinį karą pakeitė pilietinis? O gal dėl tos „stalinizmo bacilos”, po Lenino mirties išlindusios gryniausiu savo pavidalu? Ar tai cenzūra, bolševikų nenoras eiti į koalicijas pakišo koją? Mieville palieka mus su „sumerki”, sutemomis iš eilėraščio, kurios, kaip ir visos sutemos, labai dviprasmiškos – „tai, kas po trumpų laisvės sutemų turėjo būti saulėtekis, pasirodė besąs saulėlydis”.

Taip palikti tokį svarbų, tikriausiai net svarbesnį nei pati revoliucija porevoliucinį laikotarpį atrodo kiek per poetiška, per lyriška, kad būtų patenkinama – tuo labiau, kas jei ne kairė, ypač jos „netankistinės” srovės, turėtų imtis aiškintis, kas gi iš tikrųjų „buvo negerai”? Apie tai yra kalnai kitų knygų, bet va panašiu stiliumi ir pagaulumu parašytos kol kas nematėm – visai neprieštarautumėm, jei ir šituo reikalu užsiimtų China Miéville.