Kam mums apskritai reikalinga Gegužės 1-oji?

Apskritai apsispręsti, ką švenčiam ir ko nešvenčiam – ne valstybės ir ne visos visuomenės reikalas, o atskirų žmonių ir bendruomenių, toje visuomenėje gyvenančių. „Laisva šalis“, kaip mėgsta sakyti žmonės (aš irgi mėgstu). Galiausiai paskutinis žodis juk paties žmogaus – nenori pirkti kalėdinių dovanėlių, tai neperka. Nemėgsta maudytis, tai nesimaudo. Nenori eiti Gegužės 1-ąją į eitynes, tai neina.

Bet, kad jau artėja ta Gegužės 1-oji, ir kad kasmet dėl jos valstybinės šventės ir nedarbo dienos statuso kyla vis tos pačios diskusijos, tai pakalbėkim apie ją.

Profsąjungų Kalėdos

Pirmiausia – vien tai, kad tos diskusijos vis kyla ir kyla, yra įdomus dalykas, jau pats savaime šį bei tą sakantis. Kažkaip dėl Žolinės, antros Velykų dienos arba Mindauginių šitas klausimas metai iš metų nekyla.

Pasakykit man, ranką prie širdies pridėję – kas švenčiat Žolinę? Ir ne, žvairelio daužymas nesiskaito, nors pavadinimas ir labai tinkamas. Na, jei esat labai tikintis katalikas, tai tikriausiai švenčiat, ir garbė jums už atsidavimą savo tikėjimui. Bet kiek tokių mūsuose esama? Katalikų pagal surašymą tai apie 75 procentus, bet tokių katalikų, kad Žolinę švęstų – tai, čiuju, apie 15.

Tai, žinokit, apie 15 procentų susidarytų Lietuvoje ir iš profsąjungų narių, kairiųjų, jų draugų ir šeimynykščių. O Gegužės 1-oji – tai, kaip mes tarpusavyje, industrijoje juokaujam, profsąjungų Kalėdos! Iš tiesų, kaip per veseilią ar pagrabą, visus pamatai, lyg senus giminaičius, išeini į gatves kartu pašūkaut, pasirodyt, kad toks egzistuoji, pasidemonstruot.

Nenuslopusio konflikto šventė

Kitas dalykas apie Gegužės 1-ąją: tai vienintelė šventinė diena mūsuose, skirta protestui, konfliktui, visuomenėje užkoduotai įtampai. Visos kitos šventės skirtos santarvei, vienybei, bendrumui. O šita – ne. Ir aš galvą galiu paguldyt tvirtinamas, kad konfliktą ir protestą švęsti reikia: visuomenė, kuri nesugeba konfliktuoti, ginčytis ir protestuoti, niekad negali ir būti iš tikrųjų vieninga.

Kai kas, dažniausiai – liberalai iš Seimo, bando įteigti, kad, neva, konfliktas jau nebe toks, kaip šventei atsiradus, XIX amžiuje, ir jau minėti mums jo nebereikia. Jau, neva, nebėra tokio nesutarimo tarp darbdavių ir darbuotojų, kurio gera valia, bendras reikalas ir laisva rinka neišspręstų.

Bent Lietuvoje tokio konflikto, kaip XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje, tai tikrai nebėra, sutinku. Caro žandarai nebešaudo į darbininkų demonstracijas, smetoniniai policininkai neina bananais daužyti Šančių fabrikuose užsibarikadavusių streikuotojų.

Bet jei atrodo, kad aršaus konflikto čia nebeliko, tai aš jums mūsų pašto dėžutę galiu parodyti: kas savaitę gaunam dešimtis laiškų ir skambučių apie konfliktus visokiausiose darbovietėse ir tarp visokiausių žmonių. Ir į darbo ginčų komisijos posėdį pakviesti galiu, kad pamatytumėt, kokios santabarbaros ten kartais vyksta tarp darbuotojo ir darbdavio.

Vienos draugės teisės dėstytoja jai yra sakiusi: į darbo teisės bylas nė nosies nekišu, nes ten aistros liepsnoja karščiau, nei šeimos teisės bylose. Kažkas, matyt, yra tame santykyje, kai vienas dirba, o kitas jam vadovauja, kad užverda žmonėms kraujas akimirksniu – o dar jei neteisybės jausmas į tai įsipainioja…

Jei konflikto nesimato, tai irgi, akis prasikrapščius, galima prisiminti, kad per pastaruosius kelerius metus streikavo Lietuvoje mokytojai, Vilniaus viešojo transporto vairuotojai ir „Achemos“ darbuotojai. O kiek dar buvo mažesnių ar neformalių streikų, apie kuriuos gal ir žiniasklaida nepaskelbė. Ir tai – tokioje teisinėje situacijoje, kurioje surengti teisėtą streiką yra didžiulis darbas ir šokinėjimas per vis naujus barjerus.

Tai jau tik nepasakokit jūs mums apie nuslopusius konfliktus.

Darbo diena, bet nedarbo

Aha, šitas labai juokingas ir visai nenuvalkiotas bajeris – tai kad Tarptautinė darbo diena yra nedarbo diena. Būtų galima ir ranka numoti, bet kad atsiranda gudruolių, šituo bajeriu grindžiančių rimtas politines nuomones.

Kitas dalykas – kad iš dalies jam galima pritarti, šitam juokeliui. Nes šventė tai iš tikrųjų turėtų būti skirta ne darbui, o jį dirbančiam žmogui. Čia, matyt, kitose kalbose, pvz., anglų, tai aiškiau: Gegužės 1-oji yra labour day, o šiaip darbo diena – working day. „Labour“ – tai darbo jėga, dirbantieji, jų organizacijos. O „work“ – tai pats darbas, jo procesas.

Todėl ir man labiau patinka vadinti Gegužės 1-ąją Tarptautine darbuotojų, dirbančiųjų, darbuotojų solidarumo ar darbo klasės diena. Tada ir aiškiau, ką švenčiame. Švenčiame tai, ką mums daugeliui tėvai skiepijo nuo pat mažumės: kad pyragas pats neišsikepa, indai nesusiplauna, gatvės neišsiasfaltuoja, barzda nenusiskuta, namas nepasistato, paveikslas nenusitapo, programėlė nesusiprogramuoja ir tinklaraščio įrašas nepasirašo.

Švenčiame vienas kitą, nes kartu savo darbu kuriame pasaulį, kuriame visi gyvename. Tai būtent Darbo dieną labiausiai ir reikia nedarbo dienos – kad truputį nustotume dirbti ir pašvęstume. Ar bent jau, kaip Darbo kodeksas numato, gautume dvigubą atlygį už darbą per šventes.

Sovietinė šventė

Taip, sovietmečiu Gegužės 1-osios demonstracijos buvo „laisvai privalomos“ (arba tiesiog privalomos) ir jose šlovinta vienintelė teisinga Partija ir jos gensekas, ir dar visokiausi balvonai. Ir vykdavo jos kiekviename mieste ir miestelyje.

Mes, aišku, jau seniai negyvename laikais, kai šventės būtų kam nors privalomos ar „laisvai privalomos“. Na, nebent koks Sausio 13-osios minėjimas mokiniams. Arba koks darbo vakarėlis ar teambuildingas ten su visu ofisu. Ar Kalėdos su šeima. Ar menkai tepažinoto dėdės laidotuvės. Ar…

Gerai, o jei rimtai – taip, privalomos šventės, tuo labiau demonstracijos, yra groteskas ir nesąmonė. Ir Gegužės 1-ajai tą šleifą tenka vilkti, ir nieko su juo nepadarysi, belieka tik jį pripažinti. Ir visiškai suprantama, kad kam nors, kas į Gegužės 1-ąją prieš 40 metų buvo varomas varu, tikrai nuo jos likęs nekoks atskonis burnoje.

Bet šventė nebuvo sugalvota Sovietų Sąjungoje. Jos ištakoms – susirėmimui tarp protestuojančių darbuotojų ir policijos Čikagoje – kitąmet jau bus 140 metų. O oficialiai ji švenčiama nuo 1904-ųjų. Ir Lietuvos istorijoje ji švęsta ne tik taip, kaip sovietmečiu. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, kaip jau minėjau, tai buvo gera proga Vilniaus, Kauno, Šiaulių darbininkų machankėms su caro žandarais. Pirmosios Respublikos laikais ji jau buvo pilnai išsivysčiusi būtent to konflikto, kurį irgi jau minėjau, šventė.

Trinti viską, kas susiję su darbo klase, socializmu, socialinės lygybės siekiu todėl, kad tokius tikslus deklaravo Sovietų Sąjunga – pavojingas reikalas net didžiausiems patriotams. Nes, pvz., ar žinote, kodėl Lietuvos himne neminimas Dievas, nors daugelio šalių himnuose apie jį bent užsimenama? Toks protmūšiškas klausimėlis, į kurį atsakyti padės kitas klausimas: ar žinote, už ką 1885 m. iš Varšuvos universiteto išmestas ir kurį laiką kalintas Vincas Kudirka?

Dar toks faktelis: šiuo metu, jei neapsiskaičiuoju, Gegužės 1-oji kaip Tarptautinė dirbančiųjų diena yra šventinė nedarbo diena 157 pasaulio valstybėse. Tarp jų – tokios įvairios ir skirtingos šalys kaip Vatikanas, Ukraina, Pakistanas, Peru, Ruanda ir Vokietija, jei taip paėmus tiesiog įvairius pasaulio kampelius ir šalių istorijas. Kitose, kaip Estijoje, Suomijoje ar Kazachstane, gegužės 1-oji yra šventinė diena, tik kitu pavadinimu. Dar kitose, kaip Airija ir Jungtinė Karalystė, laisvas pirmas gegužės pirmadienis. O, pvz., JAV, Naujojoje Zelandijoje, Jamaikoje ar Japonijoje darbuotojų diena kaip laisvadienis švenčiama apskritai kitą metų dieną.

Čia, aišku, nereikia daryti loginės klaidos, neva tai, ką daro visi ar beveik visi, dėl to yra teisinga. Bet ką tai rodo – tai rodo, kad darbo judėjimai egzistavo, egzistuoja ir egzistuos visame pasaulyje. Įskaitant ir tas šalis ar regionus, kurie jokio kontakto, išskyrus nebent diplomatinį, su Sovietų Sąjunga neturėjo. Ir visur jiems atiduodama tam tikra pagarba, įskaitant ir Gegužės 1-ąją ar kitą darbo judėjimams skirtą laisvą dieną.

Manau, lieka pagrindinis klausimas: ar sugebame šventę, kuri daug kam, deja, vis dar asocijuojasi su Brežnevu, perdirbti taip, kad nebesiasocijuotų? Kaip vienas iš aktyvesnių perdirbėjų, aš, žinoma, jums tvirtinsiu, kad sugebam. O jei norite patys tuo įsitikinti – kviečiu į Gegužės 1-osios eitynes, kurios šiemet bus ne tik Vilniuje, bet ir Palangoje.

Vilniuje ir Palangoje!

Vilniuje šiemet Gegužės 1-osios eitynes ir diskusijas bei šašlykinimą po jų organizuojam mes, Gegužės 1-osios profesinė sąjunga, ir Kairiųjų Aljansas (KArtu). Pasirinkom šūkį „Už demokratiją darbe ir pasaulyje!“ Kodėl? Todėl, kad ko labiausiai trūksta, to ir reikalaujam, duh. Pradedam nuo Prancūzparkio, einam iki to paties Kudirkos aikštės, o po visko – į „Downtown Forest“. Ten aš moderuosiu diskusiją apie migraciją ir migrantų darbą, dar bus ir diskusija apie demokratiją darbe. Bus griliai ir bus ką grilint. Feisbuko eventas čia.

Naujiena šiemet – tai trijų didžiųjų profsąjungų centrų organizuojamos eitynės Palangoje. Organizuoja jas LPSK, „Solidarumas“ ir RJPS. Žinau, žinau, ta meilė akronimams tai kaip pas kokius medikus. Kadangi savaitgalis bus superilgasis (nu kas jau ten tą penktadienį dirbs), tai sugalvojo profsąjungos – jei žmonės važiuos prie jūros ir neis į eitynes, tai gal gali eitynės ateiti pas juos? Bus dar ir puiki proga priminti, kodėl apskritai egzistuoja savaitgaliai, ir pasvarstyti, ar neturėtų jie visi būti truputį ilgesni (4 dienų darbo savaitė). Jų feisbuko eventas va čia.

Ai ir beje, kad jau iki čia priskaitėt: ar jau deklaravot pajamas? Paskyrėt GPM paramas? Žinot, kad galima iš viso 2,4% paskirstyt GPM paramos? 1,2% nevyriausybinei organizacijai, 0,6% – profsąjungai ir dar 0,6% – politinei partijai.

Jei patinka, ką rašau, arba patinka, ką G1PS veikia, arba norite paremti mūsų naują padalinį, kuris kovoja už woltistų ir boltistų pripažinimą normaliais darbuotojais ir normalias darbo sąlygas jiems, tai skirkit 0,6% Lietuvos platformų darbuotojų profesinei sąjungai (LPDPS), įmonės kodas 307134122. Čia tuos 0,6%, kuriuos profsąjungoms galima paskirti.

O jei nežinot nvoškės ar partijos, kurioms gerai būtų skirti 1,2% ir 0,6% atitinkamai, tai labai rekomenduoju asociaciją „GPB medija“ ir Lietuvos žaliųjų partiją.

Viršelio nuotrauka – „Darbo triumfas“: skulptūra Čenajuje, Indijoje. Vikipedijos vartotojo Rasnaboy nuotr.