Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
2021-aisiais mūsų aktyvisčių komanda Klaipėdoje vykdė projektą „Šiltnamis“, kurio metu bandėme – kartais sėkmingai, o kartais nelabai – vietines bendruomenes supažindinti su energetinio nepritekliaus problema ir kartu ieškoti sprendimo būdų. Bendraudamos su žmonėmis supratome, kad miesto, apstatyto kiaurais sovietiniais pastatais, gyventojai su problema susiduria, bet nežino kaip ją pavadinti ir įveikti.
Klaipėda – pailgas miestas, išsidėstęs palei uostu apstatytą marių pakrantę. Įsėdus į autobusą industriniuose pietuose galima per centrą nuvažiuoti iki pat šiaurinio galo, kur miestą užbaigia miškas ir jūra. Kelionės metu turgūs mainosi su butikais, o čeburėkines keičia neapolietiška pica. Nesikeičia tik uosto kranai, kvapai ir nuo šiaurės iki pietų besidriekiantys sovietiniai namai. Vienas mūsų kalbintas klaipėdietis, gyvenantis nerenovuotame daugiabutyje pasakojo, kaip namų stovis ir vietinis kontekstas veikia jo sveikatą. Vasaromis butas įkaista daugiau nei gali pakelti jo ligota širdis. Bet atsidarius devinto aukšto langą nuo uosto į butą pradeda skverbtis industrinė smarvė. Kiti klaipėdiečiai dalinosi, kaip istorijos apie nekokybišką renovaciją sukiršino visą rajoną – suskirstė jį į renovacijos palaikytojus ir priešus. Vieni prie laiptinių kabina brošiūras apie renovacijos naudą, kiti jas drasko.
Valdo Jenciaus nuotr.
Projekto metu kalbinome daug klaipėdiečių, gyvenančių įvairiuose miesto rajonuose – mėnesiams bėgant pradėjo ryškėti vietinės energetinio nepritekliaus dimensijos. Perkaitusių, nevėdinamų, nerenovuotų butų langai žiemomis atsiveria ir skleidžia šilumą į lauką, tiesiogiai šildydami orą. Renovacija gąsdina paskolomis, nepasitikėjimo debesis apgaubęs biurokratinius labirintus link lengvatų. Elektros privatizacija kelia daugiau klausimų nei kas pasiruošęs atsakyti, o kylančios dujų kainos infliacijos akivaizdoje tik dar labiau stumia į sušalusį, apipelijusį kampą. Pandemijos metu daug mūsų prarado darbus, kitas karantinas pripratino prie naujos rutinos dirbti iš brangiai apšildomų namų – kasdien susiduriant su šita nepatogia buitimi, energetinis nepriteklius tampa tik dar aktualesnis.
Mūsų labai konkretus kontekstas
„Čia su renovacijom nieko bendro, mes esam sovietmečiu nusivylę,“ – klaipėdietis.
Praėjusiame straipsnyje rašėme apie tai, kad Lietuvoje šiuo metu trūksta energetinio nepritekliaus apibrėžimo ir tai stabdo progresą ieškant efektyvių problemos sprendimo būdų. Kitose valstybėse skaičiuojama, kiek procentų pajamų yra išleidžiama komunalinių sąskaitoms padengti, vertinama ar aukštos sąskaitos neriboja žmonių galimybės pakankamai valgyti, ar energetiškai neefektyvūs namai nekenkia gyventojų sveikatai. Tikslus apibrėžimas leidžia išskirti parametrus, kuriuos matuojant atskleidžiamas problemos mastas, kuriamos priemonės, skirtos būtent šitai problemai spręsti.
Britiški ar prancūziški energetinio nepritekliaus apibrėžimai lietuviškam kontekstui netinka, nes mes gyvename kitokiuose namuose. Sovietiniai pastatai, kuriuose nemažai mūsų apsistoję, nėra energetiškai tvarūs dėl konkrečių istorinių priežasčių.
Nors sovietiniai daugiabučiai gali kartais pasirodyti vienodi, istorija nėra tokia nuobodi. Virginijus Gerdvilis monografijoje „Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje“ („Technika“, 2012 m.) aprašė, kaip gyvenamosios erdvės išplanavimas per okupacijos dešimtmečius kito.
Labai trumpai: 1950–1951 m. buvo didžiausias sovietinės planinės ekonomikos pakilimas. Tada miestuose nusidriekė platūs prospektai ir alėjos maršams, namai irgi buvo statomi gana įspūdingi. Visgi erdvė per daug brangiai kainuoja, todėl antrojo (mažesnio) ekonominio pakilimo metu 1954–1956 m. butų erdvė susitraukė.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
„[B]uto dydis – vos 16 kv. m, mažytė virtuvė, vonios kampas ir tualetas; langas žvelgia į priešais stovintį tokį patį daugiabutį, o kelias namo – ypač painus.“ Siauros laiptinės ir mažos virtuvės nebuvo kuriamos socializavimuisi, nes tam buvo skirtos viešos erdvės: pavalgyti galima valgyklose, o bendrauti, priklausomai nuo amžiaus – darželiuose ar kultūros centruose. Šitie butai buvo statomi su prielaida, kad namie neužsibūsi. „Tokia nuosekliai vykdoma politika keičia požiūrį ir gyvenimo būdą, ciklus, kaip žmogus naudojasi savo gyvenamuoju būstu.“
Aišku, viskas nebuvo taip vienoda. Architektas Algimantas Nasvytis 1992 m. interviu su Dr. John V. Maciuika („Lapas“, 2020 m.) pasakojo, kaip projektuodami Lazdynus Vilniuje architektai rėmėsi prancūzišku modeliu ir sukūrė „humanistiškesnį“ rajoną su erdvėmis pėstiesiems, kurie galėjo nueiti iki darželių, mokyklų ir kitų jiems kasdienybėje reikalingų objektų. Architektai laikėsi principo, „(…) kad ne žmogus yra sudėtinė stambios mašinos dalis, bet ta struktūra gyvena truputį dėl žmogaus“.
Iki Chruščiovo atėjimo į valdžią 1958 m. statybos pramonė Sovietų Sąjungoje nebuvo radikaliai kitokia nei Vakarų Europoje, bet nuo šeštojo dešimtmečio sovietų statybos sistema buvo standartizuota. Ne taip kaip kapitalistinėse valstybėse, čia valstybė valdė tiek pastatų pasiūlą, tiek paklausą. Vadinamos „chruščiovkės“ visoje Sovietų Sąjungoje statytos tokios pačios – dėl skirtingų klimato juostų skyrėsi tik statybinės medžiagos. Centralizuotoje sistemoje statybas kontroliavo Maskva, kol skirtingos gamyklos rūpinosi medžiagų ir blokų gamyba.
Nasvytis tame pačiame interviu pasakojo apie tai, kaip architektai Lietuvoje sovietmečiu vis tiek bandė rasti būdų pasipriešinti, prisitaikyti prie vietinio konteksto. „Ir visą laiką buvo toks tikslas, kad visi tie norminiai reikalavimai, kurie mums būdavo primetami iš Maskvos, kad mes juos kaip nors švelnintume, jeigu mums atrodo reikalinga. Arba suvaidintume, kad mes jais naudojamės, o iš tikrųjų darom taip, kaip mums atrodo įmanoma pagal galimybes.“
Kaip ten bebūtų, Nasvytis pripažįsta, kad „[a]išku, buvo milžiniški trūkumai, kuriuos dabar ypač pajutome. Tai energija, energijos sąnauda, statybinių medžiagų gamyba, konstrukcijų gamyba ir namų normatyvai. (…) O dabar mes atsidūrėm visai kitoj būklėj. Žinoma, [dabar] mes turime milžiniškų problemų, tiesiog katastrofinių. Mūsų namai šalti. Termoenergetikos požiūriu, jie labai blogi. Praktiškai visą gyvenamąjį fondą, kurį mes pastatėme per pokarinį laiką, reikia renovuoti, apšiltinti.“
Sovietmečiu pagal nacionalinį šabloną statyti daugiabučiai nebuvo statomi patvarūs ir ilgalaikiai, todėl nieko keisto, kad dešimtmečių bėgyje jie tapo šalti, nepatogūs ar net pavojingi.
Dabarties sąlygos
„Mano vyrui reikėjo išvažiuoti į kažkokį suvažiavimą Birštone. Jis išeina pro duris apsirengęs su kostiumu 6 ryto, gal pusę 6. Ir jis sugrįžta, sako: neišeina išeiti iš laiptinės. Įsivaizduokit gaisrinę situaciją! Neveikė durų mygtukas. Jisai šoko per pirmo aukšto langą, aš jam padaviau kaip kokia meilužė batus, ir jisai su kostiumu nubėgo į kitą pusę, kad atidarytų kaimynui duris. Jis jau irgi vėlavo į darbą, nes buvo neįmanoma išeiti. Ir tai buvo ne pirmas kartas,“ – klaipėdietė.
Po Nepriklausomybės atgavimo visi šitie netvarūs daugiabučiai buvo privatizuoti. Jų gyventojai, nebe valstybė, nuo šiol yra pastatų savininkai. Problema ta, kad privatizacijos metu teisinė sistema, kuri užtikrintų namų administravimą, techninę priežiūrą ir remonto darbus dar neegzistavo, todėl daugiabučių administravimas šiandien gana chaotiškas. Planinės ekonomikos akivaizdoje pastatyti nekokybiški daugiabučiai po Nepriklausomybės atgavimo gana greitai tapo privačių įmonių taikiniu, todėl gyvenimo kokybė juose auga lėtai ir netolygiai.
Daugiabučius reikia prižiūrėti. Laiptines tvarkyti, skaitliukus pakeisti, laukujes duris sutaisyti arba viską renovuoti – daug darbų, kuriems gyventojai ne visada turi laiko, motyvacijos ar kompetencijos. Bet jei jų nedarysi, namas sugrius, todėl Civiliniame kodekse yra nurodyti keli būdai, kaip tuo pasirūpinti. Pirma, daugiabučio gyventojai gali kurti bendriją arba sudaryti jungtinę veiklos sutartį – abejais atvejais nesiekiama jokio pelno, ir gyventojai demokratiškai priiminėja nuobodžius sprendimus, kaip išlaikyti stogą virš galvos. Bet jei savininkai nesirenka nei vieno iš šių būdų, savivaldybė pateikia jiems sąrašą įmonių kurios mokamai administruoja būstus – rinkitės mėgstamiausią.
Rimos Razminienės (Klaipėdos Universitetas, 2021m.) tyrimo duomenimis, kai administratorius paskiriamas, daugiabučio gyventojai praranda daug savarankiškumo. Jie ne visada gali pasirinkti, kam bus skiriami jų mokami pinigai. Administruojančios įmonės gauna pajamas iš gyventojų mokamų komunalinių, administravimo išlaidų ir namų eksploatacijos, remonto. Jie nebeturi galimybės patys priimti sprendimus dėl savo namų, ne visada yra informuojami, kur jų pinigai yra išleidžiami ir neturi tiesioginio ryšio su renovacijos rangovais, elektrikais ir t.t. Šita paslauga yra brangi (nes reikia iš kažko padengti administratorių algas) ir nėra konkrečių būdų nubausti administratorių už aplaidų darbą.
Vėl pora skaičių, kad išlaikytume jūsų dėmesį: Klaipėdoje (ten buvo vykdomas Razminienės tyrimas apie daugiabučių namų administravimą ir modernizavimą) 1340 daugiabučių (68%) yra administruojami savivaldybės paskirtų administratorių, iš jų daugiausiai (474 namai), vienos įmonės.
Geriausias iki šiol sugalvotas energetinio nepritekliaus sprendimas yra renovacijos. Visgi daug žmonių bijo pradėti šį procesą. Neoliberaliame rojuje mes gyvename patys sau, ne bendruomenėmis, net jei po tuo pačiu stogu. Deklaracijų formose įrėmintas bendravimas neleidžia mums paskambinti elektrikei, gyvenančiai anapus gatvės, jei prieš tai neatsiklausiame privataus administratoriaus specialisto, į mūsų emailus vangiai atsakinėjančio iš kito miesto.
Intersekcionalios problemos
Projekto „Šiltnamis“ metu daug kalbame su žmonėmis apie renovacijas, šitą nuobodų kompleksinės problemos sprendimo būdą. Pokalbiuose pasikartoja tie patys sentimentai. Pensininkai nenori renovacijos, nes jų pensijos vos užtenka iš dalies kompensuojamų vaistų kainoms padengti. O ir šiaip, kam jie paliktų tą butą? Nuomininkai gal ir nori renovacijos, bet nieko dėl to negali padaryti. Kas mėnesį moki išpūstą nuomą ir dar nori turėti balsą spręsdama apie savo gyvenimo kokybę? Trečia grupė žmonių girdėjo istorijų apie brokuotą pusbrolio buvusio vaikino močiutės gyvenamą daugiabutį ir niekada šiaip nepasitikės kažkokiais administratoriais ar šita valdžia, kurie tik vagia iš jau ir tai tuščių kišenių.
Nors pensininkai galėtų renovuotis (vos ne) nemokamai, jie to dažnai nežino, nes dauguma naudingos informacijos šiandien yra pasiekiama tik internetu. Nuomininkai neturi teisės, nes jų dar laukia ilga kova, apie kurią nėra šis straipsnis. Tuo tarpu žmonės, kurie niekuo nepasitiki, turi tam pagrindo, kuris ne visada paremtas mitais.
Dėl informacijos trūkumo renovacijos vyksta lėtai, o žmonės, susiduriantys su energetiniu nepritekliumi, nežino kur kreiptis pagalbos. Tą galėtų išspręsti informaciniai taškai savivaldybėse, kur žmonėms būtų teikiamos konsultacijos apie renovacijas, pašalpų sistemas, vartotojų teises, energijos tiekėjus. Kažkas panašaus jau vyksta – šį rudenį Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) įsteigė kompetencijų centrą, skirtą „vieno langelio“ principu daryti viską nuo renovacijos priemonių administravimo iki konsultacijos teikimo.
Dar praėjo per mažai laiko, kad galėtume vertinti „vieną langelį“ ir jo efektyvumą. (Ir išvis, kur jį rasti? Ar tai ta lentelė su naudinga informacija, kuri iššoka atsidarius APVA puslapį?) Jei jis sėkmingas – bravo! Bet tai nėra galutinis sprendimo būdas. Net jei daugiau žmonių žinos apie renovacijų naudą ir pasiryš kurį laiką pagyventi tarp pastolių dėl pigesnės, sveikesnės ateities, tai nenutrauks energetinio nepritekliaus ir su juo susijusių problemų.
Kokybiškai renovuotuose namuose naudotume mažiau energijos ir galėtume lengviau pereiti nuo iškastinio kuro prie bendruomenių valdomų, subsidijuotų atsinaujinančių šaltinių. APVA duomenimis, šiandien Lietuvoje yra apie 660 tūkst. pastatų, kuriems reikia renovacijos, 64% iš šitų namų yra D ar žemesnės efektyvumo klasės. Šiuo metu iš viso renovuota tik apie 10% neefektyvių namų ir per kitą dešimtmetį planuojama renovuoti dar iki 5 tūkst. pastatų. Taip vangiai atliekant renovacijos programas ir tuo pačiu kylant energijos kainoms, dar daugiau šeimų atsidurs energetinio nepritekliaus rizikoje. Todėl renovacijos privalo vykti sparčiau.
Renovacijų finansinė našta neturėtų kristi ant nepasiturinčių gyventojų pečių, todėl reikia, kad tokios programos gautų daugiau finansavimo valstybės ir ES lygmenyse. Šiuo metu pilna renovacijos subsidija yra siūloma tik gaunantiems socialinę pašalpą, bet ir kitoms gyventojoms renovacijos gali būti prabangus malonumas, gąsdinantis ilgu paskolos apmokėjimo laikotarpiu. Jei renovacijai būtų skirta didesnė parama, tikėtina, kad daugiau žmonių sutiktų eiti tuo keliu. Galų gale, tai apsimoka ir valstybei, nes atliktos kokybiškai, renovacijos sumažintų pašalpų, skiriamų susimokėti už aukštas komunalines paslaugas skaičių ir dalinai išspręstų tokias ilgalaikes problemas kaip klimato kaita ar spaudimas sveikatos sistemai. Jei atliktos lokaliai, tokios renovacijos dar ir sukurtų naujų darbo vietų.
Renovacijų kokybės kontrolė taip pat būtina jų programoms spartinti. Bekalbėdamos su klaipėdiečiais, mes supratome, kad gyventojai nepasitiki renovacijomis. Sklando daug istorijų apie nekokybiškai atliktą darbą, sunkumus bandant susisiekti su renovaciją vykdančiomis įmonėmis. Kokybės kontrolė yra tampriai susijusi su žmogaus teisėmis, kaip įrodė žudikiškas 2017 m. Londone vykęs Grenfell Tower daugiabučio gaisras. Nors ir sveikintina, kad nuo 2014 m. Lietuvoje veikia valstybinės institucijos, kurios turi užtikrinti renovacijų kokybės kontrolę (tai nebe tik būsto administratorių atsakomybė), daug gyventojų nežino į ką kreiptis nekokybiškos renovacijos atveju. Informacijos trūkumas nekelia pasitikėjimo nei institucijomis, nei rangovais, o sklindanti dezinformacija skatina bendruomenes atsisakyti renovacijos.
Wikipedia nuotr.
Gyvenimas saugiuose namuose turi būti pripažintas kaip žmogaus teisė – niekas neturėtų rinktis tarp progos pavalgyti ar šiltai apsirengti, apsilankyti pas artimuosius ar pas gydytoją, turėti akimirką dienoje atsipalaiduoti savo pačių erdvėje ir galimybės padengti augančias sąskaitas. Gyvenimas tarp kiaurų sienų, pelėsių, perkaitusių arba neįšilusių radiatorių nėra sveikas ar kokybiškas. Pralaidžios sienos ir žiemomis atidaryti langai, leidžiantys plieskiančią šilumą lauk tik spartina klimato kaitą, grėsmę mūsų visų gyvenimams. Todėl energetinio nepritekliaus sprendimo būdai privalo būti sisteminiai, o ne laikinas problemos maskavimas.
O kam pagalbos reikia šiandien, nemokamos konsultacijos teikiamos šiais numeriais:
Vartotojų Aljansas: 8 670 000 66
APVA: 8 800 200 12