Kodėl Lietuvos didmiesčiai tapo NT aferomis?

2015 m., savivaldos rinkimuose leidus dalyvauti rinkimų komitetams, trijuose didžiuosiuose miestuose įsitvirtino būtent tokia politinė saviorganizacijos forma. Visi tokie komitetai buvo kuriami aplink lyderių asmenybes, kurios stipriai skyrėsi, bet rinkimų komitetai didmiesčiuose turėjo ir kai ką bendro. Tai buvo vietos ekonominių ir profesinių elitų sąjunga prieš nacionalines politines partijas. Taip pat – ant visų jų durų visada puikavęsis ir tebesipuikuojantis užrašas „parduodama“. Asmeniniu mero žavesiu grįstos politinės mašinos laimėjo prieš labai neskaidrų politinį turgų. „Vagia, bet daro“ laimėjo prieš anksčiau susiklosčiusius neformalių ryšių ir susitarimų santykius. 

Lietuvos didmiesčių gyventojai iš tiesų labai daug emocijų yra investavę į tiesiogiai renkamus merus. Prieš tiesioginių merų rinkimų įvedimą buvusi situacija netenkino nieko. Daugelio manymu, meras yra tas veidas, kuris simbolizuoja visas nuasmenintas miesto institucijas. Tad turime gana platų palaikymą stipriai mero vykdomajai valdžiai ir mero kaip miesto šeimininko įvaizdžiui. 

Tačiau, pakėlę miesto mašinos kapotą, Vilniuje ir Kaune mes aptiksime kiek kitokį miesto valdžios vaidmenį. Pamatysime sudūlėjusią socialinę infrastruktūrą (ne, kelius, ne asfaltą, bet žmogiškas institucijas, kurios sprendžia kasdienes miestiečių problemas) ir masinį visų viešojo sektoriaus darbuotojų, kurių darbdavys yra savivaldybė, trūkumą – nuo socialinių darbuotojų ir valdininkų iki pedagogų. Kai kurios viešojo sektoriaus dalys jau yra ant griūties ribos. Tačiau visi trūkiai, visos sulūžusios dalys, visos neužimtos darbo vietos padengtos storu dažų sluoksniu, o ant viršaus pakabinta lentelė – „miestas tvarkosi“.

 

Miestas kaip afera

Lietuvoje pastaruoju metu vyksta praktinis ginčas apie tai, kas yra ir kas nėra miestas. Ar miestas yra nekilnojamojo turto sankaupa, ar miestas yra žmonės, gyvenantys jame. Vilniaus ir Kauno merams atrodo, kad miesto savivalda yra nekilnojamojo turto afera.

Aferos turinys gana aiškus – teritorijų pervystymas, kuriant naujus aukštesnės klasės ir kainos gyvenamuosius kompleksus ir verslo centrus. Iki pervystymo tie miesto rajonai būna specialiai apleidžiami, netvarkomos gatvės ir viešosios erdvės, juose neteikiamos socialinės paslaugos, ten neatsiranda vietos kultūrinėms veikloms. Tačiau vos tik prasideda rajono pervystymas, viešieji pinigai ir investicijos pasipila į naujai kuriamas erdves aukštesniajai viduriniajai klasei. Taigi, remiamasi nežinomo JAV kariuomenės majoro ištara apie Vietnamo karą: „Mes turėjome sunaikinti šį miestą, kad jį išgelbėtume“.

Visą pagrindinę žalą patiria gyventojai, kurių būstai ir gyvenamosios erdvės stovi savivaldos buldozerio kelyje. Taigi, žvelgiant iš šių merų pozicijos, tam, kad miestas ar jo atskiri rajonai klestėtų, ten turi gyventi kiti žmonės. Studentai ar jaunos šeimos, kurios sunkiai gali sukaupti pradinius įnašus būstui, žmonės su negalia, vieni vaikus auginantys tėvai ar mamos tokiame mieste nepageidaujami.

Ne paslaptis, kad Kauno Šančių rajone vykstantys konfliktai dėl žaliųjų erdvių pervystymo yra tiesiogiai susiję su artimiausios mero Visvaldo Matijošaičio aplinkos galimai vystomais nekilnojamojo turto projektais. 

Ne paslaptis, kad aplinkos ar istorinio paveldo apsaugos reikalavimai Vilniuje tampa daug atlaidesni, o savivaldybės institucijos tampa daug sukalbamesnės, jei NT projekto vystytojai yra artimi Vilniaus merui Remigijui Šimašiui ar valdančiajai partijai.

Nieko nenustebins ir teiginys, kad tolesnis Kauno Nemuno salos vystymas, tiltais salą sujungiant su Aleksotu, yra proga kitam pervystymui jau kitoje Nemuno pusėje, buvusioje „Kauno Grūdų“ teritorijoje. Pagrindinė problema – nors viskas daroma už savivaldybės finansus, daugiausia naudos pajus privatūs asmenys, dažniausiai – nekilnojamojo turto vystytojai. Tuo pat metu jūsų tipiniame daugiaaukščių namų rajone niekas nesiruošia leisti milijonų viešųjų erdvių puoselėjimui.

 

Šokis su oligarchais

Tai, kas vyksta Lietuvos didmiesčiuose, nėra labai naujas fenomenas. Nuo savivaldos institucijų susikūrimo ar formalizavimo XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje (1) Lietuvos miestai išgyveno laipsnišką transformaciją nuo savivaldos kaip miesto bendruomenės problemų sprendimo į miesto administravimą be jokios savivaldos. 

Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis nuteikė labai teigiamai. Energingi burmistrai darė viską – nuo funikulierių statybos iki bandymų sukurti darbo vietas skurdžiausiems miesto gyventojams per viešuosius darbus, socialinės rūpybos bei socialinio būsto užuomazgų. Jau vėlyvuoju smetonmečiu prasidėjo centrinės valdžios vis didesnė administracinė kontrolė, o sovietmečiu savivaldos fenomenas apskritai nustojo egzistuoti.

Po sovietmečio išnirusi Lietuva jau turėjo visiškai kitokias socialines institucijas. Jau 30 metų vyksta nesibaigiantis ginčas dėl savivaldai skiriamų finansinių išteklių ir kompetencijų. Galimybė savivaldai užsiimti daugelio kasdienių problemų sprendimu atsirado, bet finansinis pagrindas tam, ką savivalda norėtų veikti, nebuvo sukurtas. Savivaldybėms pikčiausia, kad centrinė valdžia dažnai nėra perdavusi laisvos valstybinės žemės, kurią savivalda galėtų naudoti plėtrai ar vystymui.

Savo ruožtu, įvairios „taupymu“ (angl. austerity) grįstos reformos leido savivaldai, pvz., gauti lėšų, jas perskirstant iš, pvz., socialinės srities, pašalpų ir pažeidžiamiausių žmonių sąskaita.

Nors nemažai savivaldybių perskirsto šias lėšas kitoms socialinėms reikmėms, didmiesčiuose siekiama viską, ką daro savivalda, paversti išlaidomis statyboms. Kiekvienas euras, išleistas statybose, gali turėti korupcinės grąžos ir, matant kaip formuojami viešieji pirkimai, būti išleistas ne miestiečių labui, o savo draugams paremti.

 

Ar galime geriau?

Tai, kas skiria mūsų miestus nuo senosios Europos miestų, yra mūsų neorganizuotumas. NT vystytojų ir merų sąjungas labai lengvai atremia organizuotos bendruomenės. Teigiamų pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Kauno Šančių gyventojai apsigynė nuo buldozeriu stumto krantinės pervystymo projekto, Vilniaus Pelesos gatvės gyventojai sugebėjo apginti savo erdvę nuo per Vilniaus autobusų stoties remontą rengtų planų jų gatvę užkišti visu Vilniaus transportu. Tačiau dažnai tai yra reaktyvios priemonės bandant gintis nuo įvairių vystytojų permetamų kaštų miestiečiams. 

Dažnai toks pasipriešinimas viešojoje erdvėje parodomas kaip bet kokių inovacijų ir pokyčių vengimas, nors toks toli gražu nėra. Miestas – tai konfliktas. Būdai, kuriais tariamės dėl mums priimtinų dalykų, yra tai, kas paverčia miestą gyvenamu. Nesipriešinimas ir nesitarimas miestą paverčia mirusiu, nes jame arba nebeįmanoma gyventi, arba nebeįmanoma išgyventi.  

Charizmatinių merų metas irgi eina į pabaigą. Tie dideli tušti čekiai, kuriuos jiems kadaise įteikė rinkėjai, dabar jau prirašyti nešvankių žodžių. Jau užbaigtų NT aferų gyventojai pradeda norėti to paties, ko ir kiti miestiečiai – viešojo transporto, prieinamų paslaugų, vietos vaikų darželyje ir mokykloje, kuri nekainuotų inksto. Galiausiai visa politika, pagrįsta atidarymo juostelių kirpimu, prarūgo, miestams tapus nebegyvenamomis nesibaigiančių statybų aikštelėmis.

Rinkimine prasme tą patį kelią, kurį nutiesė miestų ekonominių ir profesinių elitų atstovai, dabar gali kartoti, kas tik nori. Bet kas bus tie, kurie miestą nustos matyti kaip nekilnojamojo turto sankaupą, ir pradės jį traktuoti kaip miesto bendruomenių sumą? 

---

1. Savivaldos institucijų kūrimasis Lietuvoje 1918-1920 metų laikotarpiu yra itin įdomi tema. Krizės, pokario chaoso laikotarpiu savivaldos institucijos kūrėsi paraleliai, anksčiau ir dažnai nepriklausomai nuo centrinės valdžios institucijų. Plačiau: Lazauskienė, Aistė, Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918-1920 m. : mokslo monografija, 2007.

Laurynas Šedvydis yra istorikas, VDU dėstytojas, Lietuvos socialdemokratų partijos narys.