Laiminčios profsąjungos su autoritarizmu flirtuojančioje Vengrijoje

Kodėl protestų banga Vengrijoje kilo 2019 m.? Vienas iš atsakymų – demografija. Per pastaruosius metus daugiau nei 350000 Vengrijos darbininkų (8 proc. visų šalies dirbančiųjų) pasitraukė į Vakarus. Tai sukėlė kvalifikuotos darbo jėgos stygių. Jau 2018 m. Eurostato duomenimis 86.6 proc. šalies pramonės darbdavių jautė kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Nedarbas Vengrijoje vienas mažiausių, atlyginimai pastoviai kyla, tačiau jie vis tiek išlieka žemesni nei darbo užmokestis, kuris yra mokamas, tarkime, Slovakijoje. Šis skirtumas sukėlė darbuotojų pasipiktinimą, kurį dar labiau sustiprino darbuotojų suvokimas, kad jie šalyje yra trūkstamas gėris. Vengrijos Profesinių sąjungų konfederacijos (MASZSZ) vadovas Laszlo Kordasas [Laslo Kordašas] piktinosi, „kodėl Volkswagen Group darbuotojui Slovakijoje turėtų būti mokama daugiau negu jo kolegai Vengrijoje, dirbančiam tą patį darbą, naudojantis ta pačia technologija?“, o Vengrijoje įsikūrusios Hankook gamyklos darbuotojų profsąjungos lyderis Gaboras Szabo [Gaboras Sabo] po paskelbto streiko žurnalistams teigė: „žinojome, kad mūsų neatleis, nes dirbti daugiau nėra kam.“

Tačiau prieš šiuos streikus buvo dar taip vadinamas „vergo įstatymas“. 2018 m. gruodžio 12 d. Vengrijos valdžia priėmė įstatymą, leidusį korporacijoms reikalauti 400 viršvalandžių per metus (palyginti su prieš tai buvusia 250 viršvalandžių per metus riba) ir tuo pat metu turėti galimybę atidėti atsiskaitymus su darbuotojais iki trijų metų. Įstatymas buvo priimtas nesikonsultuojant su profesinėmis sąjungomis. Pastarųjų vadovai įtarė, kad įstatymas gimė iš užkulisinių susitarimų tarp vyriausybės ir Vokietijos automobilių gamintojų, spaudusių Vengrijos valstybę tokiu būdu spręsti darbuotojų stygiaus problemą. Nepaisant šalies premjero V. Orbano pareiškimų, kad įstatymas suteiks galimybę šalies darbuotojams papildomai užsidirbti, bendras visuomenės požiūris į įstatymą buvo neigiamas – vienos apklausos duomenimis 83 proc. darbingo amžiaus žmonių nepritarė tokiam įstatymui.

Tad jau paskutinės 2018 m. dienos buvo pažymėtos visuotiniu pasipiktinimu vyriausybės vykdoma darbo politika. Tada atėjo 2019-ieji, kai protestai išplito nelyg ugnis sausros metu. Sausį streiką paskelbė vakarų Vengrijos mieste Győryje [Djoryje] esančios Audi variklių gamyklos darbuotojai. Po savaitę trukusio streiko, darbuotojams buvo pakeltos algos. Panaši situacija pasikartojo dar keliose Vokietijos ir Azijos kapitalo automobilių gamyklose – Bosch, Continental ir Suzuki. Po to sekė streikai didžiausiuose šalies prekybos tinkluose – Tesco ir Spar. Netylėjo ir Budapešto transporto kompanijos ir šalies policijos darbuotojai. Praėjusių metų vasario 6 d. anglakalbė vietos žiniasklaida pranešė, kad „Beveik 17500 „Tesco“ darbuotojų negaus atlyginimų už sausį, nes antradienį uždaromo darbo užmokesčio biuro Győryje specialistai paskelbė streiką, kuris gali paralyžiuoti prekybos centrų tinklo vidaus veiklą.“

2019 m. kovo 12 d. darbo įrankius sudėjo maždaug 1700 darbuotojų minėtoje Pietų Korėjos kapitalo Hankook Tire padangų gamykloje. Iš pradžių kompanijos vadovai atsisakė derėtis dėl atlyginimų pakėlimo. Tačiau vėliau žiniasklaida skelbė, kad „116 metų skaičiuojančios Vengrijos chemijos pramonės darbuotojų federacijos (VADs) istorijoje ilgiausiai trukęs streikas Hankook Tire gamykloje baigėsi kovo 21 dienos vakarą. […] federacija išsiderėjo eilę darbuotojams palankių pokyčių, po to kai 17 tūkstančių darbuotojų streikas gamyklos produkcijos apimtis sumažino 75 %. Darbuotojų finansinė padėtis po derybų vidutiniškai pagerėjo 18.5 % kiekvienam darbuotojui.” Tą patį mėnesį maždaug 7500 viešojo sektoriaus darbuotojų įsijungė į nacionalinį „Viešojo sektoriaus darbuotojų“ streiką, kvietusį valdžios atstovus atkreipti dėmesį į tai, kad bazinė viešojo sektoriaus tarnautojų alga nekilo 11 metų.

Tačiau streikų atžvilgiu situacija viešajame sektoriuje skiriasi. Nors po valdančiosios Fidesz partijos priimtų pataisų Vengrijos konstitucija teigia, kad „šalies ekonomika yra grindžiama vertę kuriančių darbu ir verslo laisve“, tačiau Fidesz vadovavimo metu teisės streikuoti šalyje buvo itin smarkiai apribotos. Paradoksalu, tačiau šios dienos Vengrijoje lengviau yra kovoti prieš darbdavius privačiame sektoriuje nei prieš savo pačių valstybę. Kita didelė problema, žinoma, yra pačios profesinės sąjungos.

Apie šią problemą kalbėjausi su Balázsu Dvorácskó [Balažu Dvoračko] – mokytojų profsąjungos (Pedagógusok Szakszervezete – PSZ) jaunimo komiteto pirmininku. Praėjusių metų gruodį Balázsas taip pat prisijungė prie Vengrijos Profesinių sąjungų kooperacijos forumo (SZEF) – nacionalinės profesinių sąjungų konfederacijos, vienijančios švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų, kultūros ir meno institucijų, centrinės ir vietos administracijos, teisėsaugos, viešosios tvarkos ir saugumo darbuotojų interesus ginančias organizacijas. SZEF yra viena didžiausių šalies sąjungų konfederacijų. 2015 m. ji apėmė 13 profesinių sąjungų, iš viso turinčių apie 70000 narių. Su Balázsu kalbėjome apie jo patirtį profesinėse sąjungose, dabartinę darbo jėgos judėjimo padėtį Vengrijoje ir profesinių sąjungų vaidmenį visuomenės demokratizavimo procese.

Balázsai, gal galėtum trumpai papasakoti kaip įsitraukei į profesinių sąjungų veiklą? Kas tave atvedė į jas?

2015 m. pradėjau dirbti visuomenės švietimo srityje ir gavau kvietimą įstoti į savo darbovietėje veikusią profesinę sąjungą. Ilgai nesvarsčiau, nes esu kilęs profsąjungų veikloje dalyvaujančios šeimos, o darbo judėjimų palaikymas yra mano politinių įsitikinimų dalis. Taip pat mėgstu diskutuoti apie politiką, dalintis savo nuomone, su kitais aptarinėti švietimo ir apskritai politikos reikalus. Buvau eiliniu nariu savo mokyklos mokytojų profesinės sąjungos skyriuje, kuris buvo labai mažas. Tada manęs paprašė padėti į mūsų sąjungos grupę įtraukti daugiau žmonių. Su bendradarbiais diskutavome apie narystę profesinėje sąjungoje ir netrukus nuo 6 narių mūsų skyrius išaugo iki 24, kas reiškė, kad kas antras mūsų pradinės mokyklos bendradarbis buvo sąjungos narys. Vėliau buvau išrinktas savo profsąjungos grupės lyderiu. Atlikau keletą pakeitimų mūsų komunikacijoje – kelių skirtingų skaitmeninių platformų įdiegimas padarė mūsų komunikaciją greitesnę ir efektyvesnę. Susitikdavome kas 2–3 mėnesius, šių susitikimų metu surinkome daug informacijos apie mūsų kolegų poreikius ir pradėjome teisines bylas, kurias vėliau pavyko laimėti. Padėjau pritraukti daugiau švietimo darbuotojų mūsų mokyklų apygardoje, nes norėjome sudaryti kolektyvinę sutartį tarp profsąjungos ir mokyklų apygardos. Po keletą mėnesių trukusio „turo po mokyklas“ tikslą pavyko pasiekti – susitarimas buvo sudarytas, tačiau svarbiausia, kad darbuotojai susitiko su sąjungos aktyvistais popietėmis ir ankstyvais vakarais sudalyvauti 1,5–2 valandas trukusiuose pokalbiuose. Kai kurie įsirašė į mūsų gretas, kiti ne, tačiau tai – niekada nesibaigiantis projektas.

Gal staigmena, o gal ne, bet dauguma profsąjungos narių yra vyresni nei 50 metų. Mano noras buvo, kad jaunieji švietimo darbuotojai taptų labiau matomi profsąjungos veikloje, todėl pirmiausia pradėjau organizuoti jaunimo komitetą Budapešte. Tai truko ilgai. Kai pagaliau Budapešte buvo įkurtas jaunimo komitetas, pasistūmėjome į priekį ir įsteigėme visos šalies jaunimo komitetą. Profsąjungoje trūksta jaunų žmonių, o vadovybė nepalaiko naujokų, kad jie užimtų kokias nors pareigas. Mokykloje visą darbo dieną dirbau kaip specialiųjų poreikių pedagogas, t. y. pradinėje mokykloje dirbau su specialiųjų poreikių vaikais (turinčiais tokius sutrikimus kaip autizmas, dėmesio sutrikimas ir hiperaktyvumas, disgrafija ir pan.). Po daug diskusijų, susitikimų ir kampanijų buvau paprašytas prisijungti prie SZEF, o nuo gruodžio 16 d. esu nuolatinis profsąjungos narys, atsakingas už SZEF veiklos koordinavimą.

Kokia profesinių sąjungų padėtis šiandieninėje Vengrijoje? Kaip ji susiklostė ir kaip Vengrijos profsąjungos tapo tokiomis, ko jos yra šiandien?

Pradėkime nuo to, kas vyko po 1989 m. Visas profsąjungų judėjimas buvo sujauktas: egzistavo senosios profsąjungos – senosios valstybės šešėlis – ir naujosios, remiamos demokratinių partijų ir užsienio NVO. Profsąjungas skaldė partinė politika ir iš seniau paveldėtas profesinių sąjungų turtas, kurį 90-aisiais dalijosi naujos profesinės sąjungos ir kuris vis dar palaiko merdinčių ir disfunkcinių profsąjungų gyvybę ir verčia jas kovoti už save. Per pastaruosius 30 metų profsąjungos pramiegojo viską. Akivaizdu, kad pasauliniu mastu žmonių įsitraukimas į profsąjungų veiklą mažėja, tačiau Vengrijoje tik kelios sąjungos įsisąmonino naujų veikimo būdų svarbą. Profesinės sąjungos nesimokė veikti ir nekreipė dėmesio į gerųjų praktikų įgyvendinimą.

Viskas kardinaliai pasikeitė, kai 2010 m. FIDESZ laimėjo daugumą parlamente. Darbuotojai jiems nieko nereiškia, todėl jie pakeitė darbo santykius reglamentuojančius įstatymus vyriausybės ir tarptautinių kompanijų naudai. Legaliai organizuojami streikai viešajame sektoriuje tapo beveik neįmanomi, o kai kuriose srityse – draudžiami. Egzistuoja spaudimas iš viršaus nedalyvauti darbo organizacijose. Esama daugybės taip vadinamų, „geltonųjų“ profsąjungų, kurios yra nupirktos. Jų vadovai „uždirba“ pakankamai, kad užtektų jiems patiems ir visai organizacijai, siekiant išlaikyti užčiauptas žmonių burnas. Daugelis smulkesnių profsąjungų bando išlikti, tačiau neturi žinių ir galios įtraukti žmones, tad per ateinančius 10 metų jos garantuotai išnyks. Kai kurios senesnės ir tradiciškesnės profsąjungos tęsia kovą, tačiau senoji profsąjungų vadovybė dažnai nenusiteikusi suteikti erdvės naujokams ir jų radikaliems veiksmams. Šiuo metu galime stebėti vilties teikiančius veiksmus mokytojų profsąjungos viduje, siekiant pertvarkyti organizacijas ir pirmiausia pagerinti joje demokratijos būklę bei skaidrumą. Dauguma profesinių sąjungų vis dar nėra demokratiškos, todėl dauguma darbuotojų nemato įsitraukimo į jų veiklą naudos. Didžioji dalis sprendimų priimami be narių žinios. Profsąjungos yra tiek pat demokratiškos, kiek ir visa visuomenė, t. y. ne ypatingai.

Ar yra kokių nors sėkmės istorijų pavyzdžių, galinčių įkvėpti darbuotojus ir aktyvistus? Jei taip, kas padėjo pasiekti šią sėkmę? (Jei ne, tai kur kliūtys?)

Sutikau tiek daug paprastų švietimo darbuotojų, norinčių dirbti kartu, atkurti demokratiją, skirti laiko mąstymui ir mokymuisi drauge. Be grupių, kurių veiklose dalyvauju, yra daugybė aktyvistų, turinčių aiškius tikslus, didelį žinių ir praktinių įgūdžių bagažą, tvirtus politinius įsitikinimus, kurie leidžia man toliau manyti, kad mums viskas gerai ir kad turime tęsti pradėtą darbą. Nuo tada, kai įsitraukiau į darbo judėjimą, daugybę kartų girdėjau žmones sakant, kad nieko iš to nebus. Praėjus dviems metams savo profsąjungoje subūrėme ir įkūrėme naujas grupes, įtraukėme daug jaunų mokytojų ir pradėjome bendradarbiauti su daugeliu kitų grupių, kurios mums suteikia jėgų judėti pirmyn. Dabar esu etatinis įvairių profsąjungų atstovas, kurio nekenčia daugelis jų lyderių. (šypsosi) Pirmiausia turite sukurti demokratiją savo profesinėje sąjungoje. Tam reikia daug laiko ir darbo, tačiau tai geriausias būdas ruoštis didesniam darbui pakeisti savo šalį. Kai kurie sąjungos atstovai mano, kad jie yra išmintingi, tačiau nieko nežino apie socialinius judėjimus ir visiškai neturi skaitmeninių įgūdžių. Nėra lengva, tačiau nėra neįmanoma patraukti juos šalin.

Teko skaityti apie šalyje rengtus ir rengiamus mokytojų streikus ir protestus. Mokytojai yra viena organizuočiausių profesinių grupių Lietuvoje. Ar taip pat yra ir Vengrijoje? Jei taip, kaip manai, kodėl tokia grupe yra mokytojai, o ne kuri nors kita grupė? Ir ar kalba eina apie spartesnį atlyginimų augimą, ar yra kažkas kita, ko norėtų pasiekti mokytojai?

Tradiciškai mokytojai yra organizuočiausia grupė kiekvienoje šalyje. Jie sudaro didžiausią viešojo sektoriaus (įskaitant vaikų darželius, pradines ir vidurines mokyklas) dalį, kuris Vengrijoje apima maždaug 180000 darbuotojų. Taigi, akivaizdu, kad jei kažkas nutinka viešajame sektoriuje, paprastai tame dalyvauja ir mokytojai. Tačiau tik 9 % šalies darbuotojų yra susivieniję, o dauguma narių yra vyresni nei 50 metų. Naujausi duomenys parodė, kad tik 7 % mūsų – švietimo darbuotojų – narių yra jaunesni nei 41 metų. Šiuo metu mes kovojame dėl geresnio darbo užmokesčio (mokytojų darbo užmokestis yra įšaldytas 6 metus, ne mokytojų darbo užmokesčio tarifas yra siaubingas – pradinis neto atlyginimas yra mažesnis nei 400 eurų per mėnesį) ir mažesnio darbo krūvio (naujausias tyrimas parodė, kad vidutiniškai per savaitę mokytojai praleidžia 56 valandas atlikdami su mokykla susijusias užduotis). Dėl darbo jėgos trūkumo daugelis mokyklų stengiasi užimti laisvas pareigas. Tai daugeliui mokytojų reiškia papildomą darbo krūvį. Kontaktinės valandos mokytojui svyruoja tarp 22 ir 26 valandų. Taip pat mokytojai gali būti paprašyti atlikti papildomas su mokymu nesusijusias užduotis. Praėjusią vasarą sudarėme daugiau nei 50-ies spręstinų klausimų sąrašą. Per tą laiką vyriausybė savo sprendimais į mūsų švietimo sistemą atnešė dar daugiau neigiamų pokyčių.

Šaltinis: Zoltán Balogh/MTI

Minėjai profesinių sąjungų ir visuomenės demokratizaciją. Ar pirmųjų demokratizacija reiškia ir antrųjų demokratizaciją? Koks yra profesinių sąjungų tikslas – ar tai yra tikslas savaime, ar tai reiškia ką nors kita šiandieninėje Vengrijoje?

Kadangi profesinių sąjungų judėjimas pramiegojo pastaruosius 30 metų, jis reprezentuoja visą šalį ir sistemą, kurią mūsų vyriausybė kūrė nuo 2010 m. Nei mūsų mokyklos, nei profesinės sąjungos neveikia demokratiškai ir žmonės nėra linkę imtis pokyčių. Esama švietimo apie demokratiją ir kolektyvinę galią trūkumo. Profesinės sąjungos turi atstovauti darbuotojams ir įtraukti juos nuo pat pradžių tam, kad būtų galima suprasti vieni kitų poreikius ir tam, kad žinotume kaip sukurti sąžiningą ir įtraukiančią visuomenę, kad galėtume pasipriešinti neoliberaliai beprotybei, išnaudojančiai kiekvieną žmogų ir pačią žemę. Jos turėtų užimti politinę poziciją, vykdyti demokratines reformas, susivienyti ir turėti atpažįstamą politinį balsą, pasisakantį už lygybę, įtraukimą ir teisingumą.

Pakalbėkime apie keletą skirčių, egzistuojančių visuomenėje ir darbininkijoje , pvz. miesto-kaimo ir privataus-viešojo sektorių skirtis. Kaip yra su žmonėmis, kurie nedirba viešajame sektoriuje? Ar sunku juos pasiekti? Ar vienijimosi į profsąjungos idėją vienodai palaiko miestiečiai ir žmonės, gyvenantys mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse? Ar lengva pasiekti žmones, kurie gyvena už sostinės ribų?

Dėl žinių stokos ir noro tik nedaugelis profsąjungų sugeba daryti daryti įtaką ir pritraukti naujų žmonių. Didžiausia mūsų bėda slypi neišsilavinusiuose profsąjungų nariuose. Niekas niekada jiems nesakė, kaip organizuotis, kaip komunikuoti, niekas jų neklausė apie jų poreikius ir idėjas, tikriausiai daugumos darbuotojų niekas niekada neklausė, kokių profesinių sąjungų jie nori. Turite kreiptis į žmones ir klausti, kokie yra jų poreikiai ir baimės. Profsąjungų reikia ne visiems, tačiau dauguma žmonių mielai dalyvautų organizuotos grupės veiklose. Tikriausiai esama skirtumo tarp sostinės ir kaimiškų vietovių, tačiau tai labiau susiję su tuo, kaip bendraujate su žmonėmis ir dalinatės žiniomis vieni su kitais.

Pabaigai grįžkime dar prie mokytojų. Teko girdėti apie planuojamą mokytojų protestą šį sausį. Kokios nuotaikos tarp mokytojų? Kaip manai, kas galėtų įtikinti vyriausybę susėsti prie derybų stalo, aptarti jų problemas ir galbūt priimti mokytojų reikalavimus? Teko girdėti apie keletą sėkmingų streikų, kuriuos organizavo Vengrijos Tesco darbuotojai, taip pat automobilių pramonės darbuotojai, ir man pasidarė įdomu, kas lėmė, kad jų streikai buvo sėkmingi. To paties galėčiau paklausti ir apie mokytojus – kas, anot tavęs, galėtų padėti mokytojams laimėti jų bylą prieš vyriausybę?

Šiuo metu teisme siekiame užsitikrinti galimybę, kad streiko metu visi švietimo institutai būtų uždaryti. 2016 m. protesto metu privalėjome teikti tokias paslaugas kaip vaikų priežiūra. Taigi tie, kurie nedalyvavo streike, prižiūrėjo vaikus. Kadangi teismas paprašė nurodyti tikslią streiko datą, pirmadienį turime nuspręsti dėl streiko datos. Galimybių derėtis su vyriausybe nėra ir kadangi už mūsų nugaros nėra jokio judėjimo, valdžiai mes nerūpime. Savo mažą judėjimą pradėjome pagal Red for Ed pavyzdį JAV – įtraukėme kuo daugiau mokytojų, kad šie organizuotų savo institucijas ir dalintųsi informacija. Viešasis ir privatusis sektoriai labai skiriasi. Mums buvo pasakyta, kad tai, kuo užsiimame, galėtų pavykti privačiame sektoriuje, tačiau mūsų darbdavys yra vyriausybė, turinti visus reikiamus resursus sunaikinti mus vos tik ji to panorėtų ir išlaikyti švietimą žemiausiame įmanomame lygyje. Ko mums reikia pergalei pasiekti? Savišvietos. Turime šviesti mokytojus, kaip drauge naudotis savo turima galia ir vienytis. Neturime žinių apie tai, kaip veikia demokratija, ar įgūdžių, reikalingų jos palaikymui ir veikimui.

Viršelyje: IndustriAll Global Union nuotrauka