Už lango gūdūs 2008-ieji. Nors daugeliui skaitytojų (kaip ir šių eilučių autoriui) šie metai žymėjo nerūpestingos vaikystės laikotarpį, Lietuvoje tai buvo didelių politinių ir socialinių pokyčių metas. Greta garsiai nuskambėjusios ekonominės krizės, ją lėmusio NT burbulo subliuškimo, (2009-ųjų) riaušių prie Seimo ir blogėjančių gyvenimo sąlygų, 2008-ieji taip pat išsiskyrė pokyčiu Lietuvos švietimo sistemoje.
Naujoji „studijų krepšelio“ politika lėmė, kad aukštasis mokslas bus prieinamas tik geriausiai besimokantiems arba geriausias mokyklas lankantiems studentams, o prasčiau besimokantys privalės priklausyti nuo paskolų ir už mokslą mokėti patys. Nepatenkinti studentai rengė protesto akcijas, garsiai reiškėsi viešojoje erdvėje, buvo užimti Vilniaus universiteto centriniai rūmai.
Pilni nusivylimo ir nepasitenkinimo, kai kurie jaunuoliai ir jų palaikytojai nusprendė imtis iniciatyvos ir kurti erdvę, kuri būtų laisva ir nuo naujųjų reformų, ir nuo pačios tradicinio universiteto disciplinos. Tokia erdvė buvo skandalingai įkurta 2008-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniuje, skambiu ir intriguojančiu Laisvojo universiteto, dar žinomo kaip LUNI, pavadinimu. Ši epitafija – tai koliažas iš asmeninių pokalbių su LUNI iniciatyvinės grupės nariais Dariumi Pocevičiumi ir Kasparu Pociumi, iškarpų iš autonomistinių žurnalų, teorinių pamąstymų ir viso kito, ką pavyko užtikti vieno ryškiausių Lietuvos kairės fenomenų istorijoje.
Laisvasis universitetas gali būti apibūdinamas kaip alternatyvios savišvietos tinklas, siekiantis suburti įvairias žmonių grupes ir jas įgalinti mokymuisi anapus institucinių akademinių struktūrų. Kaip interviu LRT radijui teigė vienas iš aktyviausių LUNI dalyvių Kasparas Pocius, šiuose susibūrimuose buvo siekiama „paeksperimentuoti, kas vyktų, jei mokslas būtų neinstitucinis, nesuvaržytas ir be kapitalo“, taip priešinantis naujajai švietimo politikai ir aukštojo mokslo „krepšelizacijai“.
Atrodo logiška, kad vienas svarbiausių alternatyvaus universiteto uždavinių būtų susaistymo su kapitalu, piniginiais santykiais ir pelnu atsisakymas. Kaip teigiama kontrkultūros žurnale Kauno Sp(i)auda: „Pelningumas savo ruožtu nėra vien tik dar vienas kriterijus, kuris nulemia universiteto įvertinimą. Pelningumas taip pat reiškia kintančią̨ aukštojo mokslo paskirtį, kuriame nepigus kritinis mąstymas bei kūrybiškumas tampa antraeiliais dalykais ir užleidžia vietą konkurencijai, atkartojimui ir disciplinai (arba tiesiog daugiau, greičiau, pigiau).“
Akademinė organizacija, kurios pagrindinis siekis yra užtikrinti tvarų ir visapusišką švietimą, negali būti priklausoma nuo piniginių santykių, kadangi tai yra kontrproduktyvu švietimo atžvilgiu. Kai pažymiai, rezultatai, dotacijos ir publikacijos tampa svarbesnės už žinių gavimo, dalinimosi, tobulėjimo malonumą ar akiračio plėtimą, universitetas nebetenka savo prasmės ir pavirsta eiliniu rinkos sraigteliu. Pasak žurnalo kolektyvo, studentai, įsprausti į konkurencijos rėmus, privalo jau dabar kruopščiai repetuoti lenktynes, kurios prasidės tik pabaigus studijas, o tai, kad šiuo metu universitetai neturi galios savarankiškai priimti sprendimus, iš dalies yra ir akademinės bendruomenės neaktyvumo rezultatas.
Startavęs 2008-aisiais, Laisvasis universitetas daugiau nei dešimtmetį (paskutinis susitikimas įvyko 2019-iaisiais) bandė kurti ir praktikuoti kitokią žinių įgavimo struktūrą, kaip teigė Pocevičius, „labiau pagrįstą savišvieta, o ne švietimu“. Siekdami tai išvystyti, lunatikai (taip save vadino LUNI dalyviai) siekė panaikinti skirtis tarp dėstytojo ir studento, kurti horizontalius santykius, kurie, pasak jų, yra būtini sklandžiam ir tvariam mokymosi procesui užtikrinti. Kaip teigė Pocius: „Vyko tas nuolatinis, kaip sako Deleuze‘as, tapsmas, tas vienų perėmimas kitų žmonių idėjų, tas nuolatinis mokymasis, kuris buvo absoliučiai nevienakryptis. Visi iš visų mokėsi.“
Todėl LUNI buvo atviras visiems, visi galėjo tiek studijuoti, tiek dėstyti, nekeliant rimtų reikalavimų ir nestatant dalyvių į rėmus ir nepajudinamas struktūras, prie kurių būtina prisitaikyti. Tik lygiaverčiu laikomas studentas gebės įsitraukti į mokymosi procesą savanoriškai ir motyvuotai. LUNI dalyvė Aira Niauronytė žurnale Juodraštis rašo: „Laisvasis universitetas veikia kaip žmones vienijanti idėja, iš spektaklio visuomenės nario ir pasyvaus stebėtojo formuojanti aktyvų dalyvį, turintį savo poziciją įvairiais klausimais, kritiškai vertinantį galios struktūrų diktuojamą visuomenės situaciją.“[1]
Laisvajame universitete taip pat buvo siekiama panaikinti akademinę centralizaciją ir skirtis tarp didžiųjų ir mažųjų Lietuvos miestų. LUNI veikė tinklinės struktūros principu, po kurios brendu galėjo kurtis vietinės iniciatyvos visoje Lietuvoje. Per savo veikimo laikotarpį LUNI filialai įsikūrė Alytuje, Joniškyje, Klaipėdoje, Kuršėnuose, Kaune, Panevėžyje, Plungėje ir Vilniuje. Pasak Pocevičiaus, „Vilnius nebuvo viršesnis už kitus. Visi filialai veikė absoliučiai autonomiškai, mes galėjome tik padėti geranoriškai, jei turėdavome laiko. Visas kitas organizacinis darbas buvo ant vietinių pečių.“ Visgi daugelio jų gyvavimo laikas priklausė nuo migruojančių ir urbanizacijos proceso veikiamų jaunuolių, nekantraujančių gimtąjį kraštą iškeisti į sostinę ar užsienį – tai sąlygojo, kad mažesniuose miestuose LUNI iniciatyva trukdavo palyginti trumpai.
Laisvasis universitetas nuo pat pradžios savo klausytojams siūlė temas, kurios dėl savo marginalumo „nebuvo dėstomos pagal valstybines mokymo programas“, nepatekdavo į įprastą akademinį akiratį, nebuvo meinstryminės. LUNI archyve vis dar galima rasti paskaitų vaizdo ir garso įrašų, kurie varijuoja nuo anarchizmo teorijų ir užmirštos istorijos iki meditacijos ir antimeno praktikų. Laisvojo universiteto ekskursijos, kitaip nei įprastos paskaitos, neretai balansuodavo ant legalumo ribos. „Ekskursijos buvo paremtos laužymu įprastų normų, susijusių su privačia nuosavybe, privačiomis, valstybinėmis erdvėmis, kur yra aptvertos teritorijos, draudžiama įžengti į jas, mes sakėme, kad visas Vilnius yra viešoji erdvė ir neklausdami leidimo eidavome į tas teritorijas,“ – pasakojo Pocevičius. Taip lunatikai atsidurdavo požemiuose, apleistuose fabrikuose, privačiuose gyvenamuosiuose rajonuose ir t. t. Be abejo, tekdavo susidurti ir su policija.
LUNI gyvavimo laikotarpiu taip pat vykdavo lunatikų vasaros stovyklos. „Tai būdavo dvi dienos su ypatingai įtempta, glausta veiklos programa, paskaitos kas valandą, diskusijos ir filmų peržiūros naktimis ir tai irgi buvo alternatyviose erdvėse, jos irgi keitėsi,“ – pasakoja vienas iš organizatorių.
Šiuos laikinus pasibuvimus, kaip ir visą LUNI veiklą, sąlygojo takumas, neapibrėžtumas, migracija iš vienos vietos į kitą. Universiteto veiklos neribojo konkrečios patalpos ar vietos, kuriose buvo skaitomos paskaitos. Vietos keitėsi, o tarp dažniausių – valstybinių universitetų auditorijos, dailės salonai, parodų salės, kavinės, viešos erdvės (stovyklos, žinoma, vykdavo gamtoje ar kažkieno sodyboje). Toks erdvinis lankstumas padėjo išlikti ir iškilus konfliktams. Jei iškildavo problemų su konkrečios vietos publika arba vieta pasirodydavo mokama, lunatikai tiesiog persikeldavo kitur. Tai buvo universiteto bendruomenės stiprybė ir viena iš pagrindinių egzistavimo sąlygų. Pasak Pocevičiaus, LUNI buvo „nomadiškas universitetas, neturintis savo nieko visiškai, neregistruotas oficialiai, ir kurio net negali paduoti į teismą, nes nėra už ko užsikabinti“, „nepagaunamas, nesučiumpamas, kaip gyvsidabris gali keistis“.
Tokia veikimo ir organizacijos logika galėtų būti prilyginama Hakimo Bey‘aus „laikinųjų autonominių zonų“ fenomenui. Akcentuodamas autonominių erdvių laikinumą, teoretikas siūlo kalbėti apie jas kaip apie tam tikras partizanines operacijas, kurių „santykis su laiku yra mažiau stabilus nei su erdve“[2]. Laikinųjų autonominių zonų šalininkai ieško erdvių, kurios yra santykinai atviros, apleistos valstybės arba kaip nors kitaip išvengusios žemėlapių braižytojų dėmesio, siekdami jas laikinai (nors nebūtinai) pasisavinti ir įprasminti veiksmu. Pagal šią logiką, beveik kiekviena erdvė gali tapti savotiška laisvąja autonomine zona, „kaip metafora išsiskleidžiančia mažyčiuose ploteliuose, nepastebimuose kontrolės žemėlapių“[3].
Toks lankstumas ir neapibrėžtumas leido Laisvajam universitetui gyvuoti daugiau nei dešimtmetį ir išvengti stipresnių konfrontacijų su priešiškomis pusėmis. Pocevičius prisimena: „Pirmuosius penkis metus mes gyvavome kaip parazitai ant oficialios struktūros kūno ir naudojomės pertekline ekonomika kaip ten kokie nors, kurie valgo iš konteinerių.“
Nors LUNI neapibrėžtumas, lankstumas ir horizontalumas iš tiesų įkvepiantis, tai nepadėjo išvengti gilesnių vidinių problemų, išryškėjusių įsibėgėjus universiteto veiklai. Iniciatyvinės grupės nario teigimu, laikui bėgant „paaiškėjo, kad LUNI virsta dar viena laisvalaikio praleidimo forma. Daugelis jaunų žmonių yra taip persmelkti vartotojiškos kultūros, kad jie suvartoja mūsų siūlomą produktą, t. y. paskaitą, diskusiją ar ekskursiją, arba dar kitą renginį, ir patys nenori niekur prisidėti, tiesiog elgiasi kaip pirkėjai, tik už dyką, gauna ko nori ir eina savais keliais. Dėl to pamažu, iš nusivylimo, šita iniciatyva ir pasimirė.“
LUNI populiarėjant ir plečiantis, nauji dalyviai stokojo revoliucinio ir kritiško požiūrio į švietimą, visuomenę ar komerciją. Bandęs pasipriešinti įprastam vartotojiškam švietimo diskursui, LUNI nepastebimai buvo įtrauktas ten pat: „Vėliau atėjo daug jaunų žmonių, kurie turėjo kitokį mentalitetą, jie pasisakydavo už komercializaciją, taikytis prie naujos laiko dvasios, atsisakyti oldschoolinių kairiųjų idėjų, kuo toliau, tuo labiau jos susipopsino ir vis labiau tolo nuo pradinės savišvietos idėjos, ten greičiau buvo šou biznis, ne savišvieta,“ – prisimena organizatorius.
Laikui bėgant, Laisvasis universitetas daugumos studentų akyse tapo dar viena, nors ir alternatyvesne bei „nurauta“, laiko praleidimo priemone, tokia pat suprekinta, kaip įprastos aukštosios mokyklos ar meno muziejai. Normalizacija, su kuria LUNI susidūrė, nebuvo nuleista valstybinių ar rinkos institucijų, kaip, pvz., nutiko Užupio skvotui, paverstam prestižine, turistine miesto vieta. Ją lėmė žymiai platesni, didesnio masto procesai, susiję su kapitalistiniu studentų požiūriu į šią veiklą.
Mažesnio masto procesus paremkite čia:
Negebėjimas išlipti iš nauda ir vartojimu paremtų santykių lėmė atitinkamą vartotojišką santykį su LUNI, paskatinusį judėjimo mirtį. Kita vertus, Pocius šį fenomeną suvokia kaip savalaikį eksperimentą, kuriam teko sunykti pasikeitus situacijai: „Tai buvo labai laike apibrėžtas dalykas. Buvo aplinkybės, kuriose jis galėjo gyvuoti, o paskui jo nebereikėjo. Visi paniro į internetą. LUNI realiai prasidėjo tada, kai nebuvo feisbuko, nebuvo galima dalintis informacija. Būčiau linkęs sakyti, kad po 2012–2013 metų LUNI tapo labiau vartotojiškas, nes jisai dubliavo tą pačią informaciją, kaip ir socialiniuose tinkluose. Iki 2012 metų jis kūrė savo, tai jautėsi.“
Šie procesai persipynė ir su paprastesnėmis ir žemiškesnėmis savanoriškos organizacijos peripetijomis. Kaip teigė retrospektyviai universitetą vertinęs lunatikas: „Didelė LUNI problema – praėjus maždaug penkeriems metams koordinavimo reikalai buvo užmesti ant pečių žmonėms, kurie sugebėjo paaukoti daugiausiai laiko ir energijos.“ Pocevičius šią diskusiją papildo: „Iš esmės, kai pažiūri per laiko atstumą, tai LUNI būtų galėjęs gyvuoti ir šiandien. Nebuvo toks didelis spaudimas komercializuotis, ir jei aš ir dar keli žmonės būtų užsispyrę ir suradę daugiau laiko, būtų galima jį dar daugiau ištempti, pratęsti jo gyvavimo laikotarpį, tačiau čia buvo jau psichologinės priežastys ir laiko stoka. Ėmė ryti labai daug laiko ir tas kapitalistinis laiko menedžmentas. Ką žmogus turi tai laiką, tai ir tas laikas, kuris buvo aukojamas ilgus metus LUNI, man pasirodė išmestas tuščiai, kadangi aš nemačiau jokio grįžtamo efekto.“ Sukurti alternatyvą viską persmelkiančiam kapitalistiniam mąstymui yra Sizifo darbas, reikalaujantis nuolatinių pastangų, indėlio ir laviravimo tarp įsipareigojimų, primestų kapitalistinės sistemos. Organizuotis tenka be pelno, garantijų, aiškaus rezultato, dažnai ir be jokio grįžtamojo ryšio.
Tačiau viskas nėra taip pilka ir beviltiška. Laisvasis universitetas paskatino susiburti tvirtą ir aktyvią lietuviškos kairės bendruomenę iš akademikių(-ų), aktyvisčių(-tų) ir kitų alternatyvias pažiūras išreiškiančių veikėjų, paskatino (o gal reinkarnavosi į?) daugelį kitų kritiškų ir alternatyvių iniciatyvų. Be jokios abejonės tai buvo viena ryškiausių kontrkultūros apraiškų nepriklausomoje Lietuvoje, kurios atgarsiai jaučiami iki šiol. Daugiau nei dešimtmetį trukusi LUNI veikla kūrė terpę kalbėti apie dalykus, kurie savo laiku buvo nesuvokiami plačiajai visuomenės daliai, dalintis kitokio pasaulio vizijomis. Taip pat – kurti dialogą, įgalinti žmones dalintis, tobulėti per nesutarimą
Būtent čia slypi bene svarbiausias pamokslas, kylantis iš Laisvojo universiteto fenomeno. Organizuojantis savarankiškai, nepriklausomai, be piniginių santykių, gali iškilti sunkumų, užkertančių kelią į emancipaciją – iš išorės kylantis skepticizmas, sisteminės represijos, vidiniai konfliktai, grįžtamojo ryšio stoka ir išteklių trūkumas. Kolektyvinę dvasią, skatinančią šias bendruomenes judėti į priekį, kuria bendras supratimas, kad kelias į pokyčius nėra be kliūčių. Kova, tiek klasinė, tiek organizacinė, yra neatsiejama permainų proceso dalis, siekiant pasaulio, kuris būtų bent šiek tiek tolerantiškesnis, lygesnis, ar mažiau išnaudotojiškas. Net susvetimėjusioje, kapitalistinės naudos siekiančioje visuomenėje Laisvasis universitetas kūrė kontrkultūrą ir kvietė siekti šių pokyčių, įkvėpti mąstyti kitaip.
[1] Niauronytė, Aira, „Apie Laisvąjį universitetą“, Juodraštis Nr. 2, (2009): 125.
[2] Bey, Hakim, LAZ. Laikinoji autonominė zona, ontologinė anarchija, poetinis terorizmas, vertė Kasparas Pocius, Kitos Knygos (2017): 14.
[3] Ten pat, 173.