Muskas, Trumpas ir broligarchų naujasis hiperginklas

Stebint besiformuojančios broligarchijos* sumanytą sąmokslą, kuriuo siekiama iš antrojo Donaldo Trumpo atėjimo išgauti kuo daugiau turto ir galios, gali išties supykinti. Milžiniškus turtus susikrovę vyrai, kurių praeityje – sadistiški poelgiai su savo vaikų motinomis, pritarimas knygoms, pateisinančioms kankinimus ir žmogaus teisių panaikinimą, kurie uždirbo milijonus milijardų iš vyriausybės ir karinių užsakymų, o tuo pat metu dėjo visas pastangas, kad išardytų vyriausybės programas, teikiančias nors menkiausią apsaugą neturtingiesiems, susirinko Mar-a-Lago (Trumpo rezidencija – vert. pastaba) pabučiuoti Donaldo Trumpo žiedo ir pasiruošti tiesioginės valdžios perėmimui.

Iš jų perspektyvos žiūrint, sandoris, kurį jie sudarė su Donaldu Trumpu, yra neįtikėtinai pelningas, o jo grąžos norma yra tokia, kokios negali tikėtis joks įprastas verslas. Kelis šimtus milijonų dolerių investavę į D. Trumpo perrinkimą, per kelias minutes po jo pergalės jie susikrovė šimtų milijardų vertės papildomo turto. Jei tiksliau, – Thielio kompanijos „Palantir“ vertė išaugo 23 %, o Musko „Teslos“ akcijos pabrango 40 % ir pasiekė aukštesnį kapitalizacijos lygį nei didžiosios dalies likusios pasaulio automobilių pramonės kartu sudėjus.

Už kelis trupinius nuo savo stalo, kuriuos skyrė D. Trumpo kampanijai, didžiųjų technologijų brolija gauna tris puikias dovanas: milžiniškus vyriausybinius užsakymus; gigantišką aukso kasyklą, kai panaikinus reguliavimus jie galės mojuoti kumščiais visuomenei, susirūpinusiai jų veiklos metodais ir produktais (pvz., autonominės transporto priemonės, pavojingi dirbtinio intelekto robotai ir dronai, didžiulis elektros energijos suvartojimo augimas); ir, galiausiai, – didžiulę valstybės sankcionuotą derybinę galią jų santykiuose su darbuotojais, tiekėjais, konkurentais ir visais mumis.

Taip pat, be abejo, didelį susirūpinimą kelia ir jų platesni užmojai. Pasak pranešmų, mėgstamiausia Thielio knyga yra „Suverenus individas“. Jos autoriai Jamesas Dale’as Davidsonas ir Williamas Reesas-Moggas tiesiogine prasme ir be menkiausios užuominos į ironiją broligarchus prilygina olimpiniams dievams, o vėliau įrodinėja, kad jų dominavimas pasaulyje yra teisingas ir tinkamas kelias. Jie teigia: „Daug didesnius išteklius valdantis ir jokioms prievartos formoms nepasiekiamas suverenus individas pertvarkys vyriausybes ir pakeis ekonomiką“. Pats Thielis aiškina, kodėl jam taip patinka ši menkavertė knyga, kad esą joje pateikiama „tiksli“ prognozė „ateities, kurioje nėra mus šiandien valdančių galingų valstybių“. Ko Thielis nepaminėjo, tai kad jo svajonė nėra apie tai, jog nelieka pernelyg didelės galios apskritai, jis veikiau svajoja apie jos sutelkimą tokių kaip jis rankose. Jis bent jau yra pakankamai sąžiningas, kad pripažintų, jog jo laisvės versija nesuderinama su demokratija.

Tačiau ar tai iš tiesų yra kažkas naujo? Kad ir kokie smerktini būtų broligarchų veiksmai ir įsitikinimai, ar nėra taip, jog mes atsiduodame lengvabūdiškai optimistiškiems praeities prisiminimams, kad dabartis, palyginus, atrodo kaip pablogėjimas, nors ji yra ne kas kita, kaip mūsų praeities apibendrinimas? Po to, kai George’as W. Bushas pažeidė Ženevos konvenciją ir net JAV konstituciją, kad įteisintų nesibaigiančius kankinimus Gvantanamo įlankoje, Amerikos draugai sielojosi, kad Amerika prarado nekaltybę. Negalėjau su jais sutikti. Argi Amerika jos neprarado per pilietinį karą? Ispanijos ir Amerikos karo metu? Per prohibiciją? O Hirošima? Makartizmas? Vietnamas? Kenedžių, Martino Liuterio Kingo ir Malkolmo X nužudymas? Oklahomos sprogdinimai? Be abejo, taip lengvai prarandama nekaltybė gana nesunkiai ir atstatoma! Argi dabar nedarome to paties stebėdamiesi, kad būrys oligarchų eina pro tas pačias besisukančias duris, jungiančias Didįjį verslą ir vyriausybę?

Daugeliu atžvilgių visa tai jau esame matę anksčiau. Johnas D. Rockefelleris, vienas iš pirmųjų Amerikos plėšikų baronų, vadovavo tokiai dinastijai, įskaitant sūnų žiniasklaidos magnatą ir anūką, kuris tapo viceprezidentu, kad E. Muskas atrodo kaip mėgėjas. Thomas Eddisonas viešai įvykdė egzekuciją drambliui, nutrenkdamas jį Džordžo Vestinghauzo (George Westinghouse) kintamosios srovės elektra, kad palenktų vyriausybę savo tiesioginės srovės elektros gamybos sistemos naudai. Henris Fordas nusipirko laikraštį, kad įtikintų merus ir miestų tarybas išgyvendinti tramvajus iš miesto gatvių ir užleisti vietą Ford automobiliams ir autobusams.

Tada Didysis verslas dar nesimėgavo interneto suteikiama galia, tačiau turėjo kitų būdų formuoti mūsų politinei, filosofinei ir kultūrinei aplinkai. Ar pamiršome, kaip oligarchai, pavyzdžiui, broliai Kochai, dešimtmečius finansavo tinklą „Atlas Network“ ir Mont Pellerino draugiją, kad neoliberalizmą paverstų visuotiniu tikėjimu, kuriuo žiaurus klasių karas prieš daugumą maskuojamas kaip kampanija už laisvę? Arba kaip „Goldman Sachs“ Billo Klintono administracijai parūpino savo generalinį direktorių, kad šis taptų iždo sekretoriumi, panaikinusiu visus reguliavimus, kurie ribojo didžiausius Volstrito apetitus?

Visa tai tiesa. Tačiau šiandien broligarchija turi supergalybę, hiperginklą, kurio neturėjo jų pirmtakai iš Didžiojo verslo ir Volstrito. Tai kapitalo forma, kurios dar visai neseniai nebuvo: debesų kapitalas, kuris, žinoma, gyvena ne debesyse, o žemai Žemėje, sudarytas iš į tinklą sujungtų mašinų, serverių fermų, mobiliojo ryšio bokštų, programinės įrangos, dirbtinio intelekto valdomų algoritmų, ir mūsų vandenynų dugne, kur driekiasi nesuskaičiuojami kilometrai šviesolaidinių kabelių.

Kitaip nei tradicinis kapitalas, nuo garo variklių iki šiuolaikinių pramoninių robotų, kurie yra gaminamos gamybos priemonės, debesų kapitalas negamina produktų. Priešingai, jį sudaro mašinos, pagamintos taip, kad keistų žmogaus elgesį. Šios gaminamos elgsenos modifikavimo priemonės mus moko kaip išmokyti jas nustatyti tai, ko mes norime. O kai jau kažko norime, tos pačios mašinos mums tai parduoda tiesiogiai, apeidamos rinkas. Taigi debesų kapitalas atlieka penkis vaidmenis, kurie anksčiau buvo už kapitalo galimybių ribų: jis patraukia mūsų dėmesį; jis gamina mūsų troškimus; jis tiesiogiai parduoda mums tai, ko pats privertė mus norėti apeidamas tradicines rinkas; jis palaiko išnaudojimą darbo vietose; ir iš mūsų pareikalauja daug nemokamo savanoriško darbo, kad palaikytų didžiulį elgesio modifikavimo mašinų tinklą. Kai skelbiame atsiliepimus, vertiname produktus, įkeliame vaizdo įrašus, tekstus ir nuotraukas, padedame auginti debesų kapitalą negaudami nė cento už savo darbą. Iš esmės jis pavertė mus savo debesų kapitalo vergais, o gamyklose ir sandėliuose tie patys algoritmai, keičiantys mūsų elgesį ir parduodantys mums produktus, yra naudojami – dažniausiai prie riešų tvirtinamuose skaitmeniniuose prietaisuose – priversti darbuotojus dirbti greičiau, jiems nurodinėti ir stebėti juos realiuoju laiku.

Nenuostabu, kad šio debesų kapitalo savininkai, debesų broligarchija, naudojasi iki šiol neįsivaizduojama galia išgauti tiek nesuskaičiuojamus kiekius praktiškai visų mūsų nemokamo darbo, tiek protu nesuvokiamus debesų nuomos mokesčius iš kapitalistų vasalų ir, žinoma, pridėtinę vertę iš proletarų. Ypač dabar, kai jie nusipirko vietą prie D. Trumpo prezidentinio stalo, jų galia yra tokia, už kurią Johnas D. Rockefelleris, Henry Fordas ir net vis dar aktyvus Rupertas Murdochas būtų atidavę ranką ir koją.

Grįžtant prie genialaus Bevano klausimo, šiandien yra lengviau suprasti, kaip turtas įtikina skurdą atsisakyti savo laisvės ir vietoj to tarnauti valdantiesiems broligarchams: per jų debesų kapitalą, kuris, kitaip nei bet kuri iki šiol buvusi kapitalo ar valdžios institucijos forma, geba automatiškai ir tiesiogiai formuoti mūsų elgesį. Niekas kitas, tik revoliucija gali sugrąžinti asmeninės inciatyvos viltį, jau nekalbant apie demokratiją.

*Broligarchija — politinę struktūrą kontroliuojanti nedidelė vyrų grupė.

Iš yanisvaroufakis.euvertė Ramunė Motiejū naitė-Pekkinen, pirmą kartą publikuota Le Monde 2025.01.04