Kovo viduryje Prancūzijos valdžia paskelbė ruošianti naują darbo kodeksą. Dirbantieji reagavo greitai: jaunimas, profsąjungos, laikini darbuotojai, gyventojai be dokumentų, pensininkai ir kiti suorganizavo plataus masto demonstracijas, streikus ir okupacijas visoje šalyje.
Darbo kodeksas ir socialinės sąlygos
Paprastai tariant, planuojamos darbo kodekso reformos reprezentuoja platesnį kėsinimąsi į darbuotojų ir bedarbių saugumų bei galimybes organizuotis. Jau dabar 85% dirbančiųjų turi labai nestabilias CDD darbo sutartis, kurias darbdavys gali reikalauti pasirašinėti iš naujo kiekvieną darbo dieną vienai dienai, ir taip išlaikyti žmones nuolatinio nesaugumo būsenoje. Tuo tarpu saugios sutartys, CDI, užtikrina darbo saugumą, bet įtraukia nulio valandų nuostatą, reiškiančią, kad viršininkas gali nuspręsti, kiek pamainų gausi per mėnesį (tad niekada nežinai, koks bus tavo atlyginimas). Jei tau tikrai “nepasisekė”, dirbsi pagal OMI darbo leidimą. OMI yra rezervuoti “antrarūšiams piliečiams”. Migrantai iš Šiaurės Afrikos ir Pietų Amerikos kaip gyvūliai atsivežami arti laukus. Jokių teisių, jokio saugumo, sugrūsti XX amžiaus kolonijistiniuose daugiabučiuose – anksčiau ten gyveno rytų europiečiai.
Prancūzijoje dabar dirba 25% jaunimo, du trečdaliai pagal CDD sutartis. Bendras nedarbas – 10.3%, jaunimo – 24.6%.
-Daugiau apie darbo kodekso pakeitimus (angliškai)
Sukilimas
Nors pasipriešinime dalyvauja platus dirbančiųjų ratas, jaunimas (15-28 metų) aiškiai pasirodo kaip judėjimo lyderiai. Jau būdami ekstremalaus nesaugumo būsenoje, jauni žmonės turi mažiau ką prarasti ir yra labiau linkę rizikuoti. Jaunimas vedė pagrindines Paryžiaus demonstracijas, juos palaikė profsąjungos. Jaunimas gina judėjimą nuo policijos (kuri stengiasi kuo labiau užgniaužti pasipriešinimą) ir užima viešąsias erdves: aikštes, mokyklas, universitetus. Tačiau profsąjungos nesėdi: CGT, Solidaire, CNT ir kitos profsąjungos pastarąjį mėnesį kas savaitę organizuoja nacionalinius streikus. Eiliniai dirbantieji iš vyresnių kartų tai pat gausiai prisijungia prie demonstracijų.
Kovo vidurys, universitetų streikai
Greitai po naujojo darbo kodekso plano paviešinimo universitetų studentai iš visos šalies okupavo savo universitetus, nutraukė viešojo transporto eismą ir pradėjo streiką. Prasidėjus okupacijoms, studentai ir dėstytojai ėmė kartu organizuoti demokratines asamblėjas. Asamblėjos ne tik teikė kolektyvinius reikalavimus valstybei ir administracijai, bet ir prisidėjo prie dirbančių studentų saviorganizacijos.
Kovo 31-oji: Respublikos aikštės okupacija
Po didžiulės demonstracijos kovo 31-ąją jaunimas tęsė protestą per naktį ir kovojo, kad išlaikytų vieną centrinių miesto aikščių kaip autonomišką gynybos zoną. Nuo tada ši, Respublikos aikštė tapo vienu iš judėjimo komunikacijos ir veiksmo centrų. Dienomis čia nenutrūksta generalinės asamblėjos, o naktį vyksta koncertai, galima nemokamai gauti maisto ir gėrimų.
Ekonominės blokados
Ekonominės blokados – tai kaip piketai be profsąjungų. Paryžiuje jos prasidėjo balandžio 14-ąją ir toliau tęsiasi. Šios blokados nukreipiamos į kompanijas, žinomas dėl prastų darbo sąlygų. Balandžio 19-ąją sudalyvavau blokadoje prie didelio McDonalds Paryžiaus centre. Jaunimas ir nestabilūs darbuotojai užblokavo įėjimą, šūkavo lozungus apie solidarumą su darbuotojais ir dalino brošiūras su reikalavimais kompanijai. Reikalavimai buvo tokie:
– Geresnės darbo sąlygos.
– Saugūs CDI kontraktai su didelėmis atostoginėmis premijomis išdirbus 13 mėnesių.
– Vienodos sąlygos visiems darbuotojams.
Balandžio 18-ąją man davė brošiūrą, kuri, manau, neblogai atspindi jaunimo poziciją:
Mes esame prekariška jaunų žmonių karta, kuri niekada nepatyrė kito kaip šūdinų darbų už grašius: praktikos, CDD kontraktai, laikino įdaribinimo agentūros, bedarbystė, policija… Diena po dienos tas pats šiurkštus išnaudojimas ir išgyvenimas.
Mes nebeturime vilčių, kaip dar galėjo ankstesnės kartos, kad pasieksime pensiją. Ši “morka” nebėra mūsų vaizduotės dalis.
Mes suprantame, kad pastaraisiais metais vis gausėjantys sustiprinto saugumo įstatymai kuriami tam, kad užčiauptų mūsų burnas ir sugrąžintų į vergiją.
Mes nieko nebesitikime iš bet kokių valdančiųjų ir politikų. Mes žinome, kad jie, ranka rankon su išnaudotojais, žaidžia prieš mus.
Dėl viso to mes jau užknisti negyvai. Mes nebenorime elgtis gražiai…
Mes kviečiame:
Organizuotis horizontaliai – daugiau apatinės grandies, mažiau viršininkų. Šalin biurokratus, kurie nusprendžia už mus! Daugiau jokių paslaugų profsąjungoms, kurios nuolat aiškina, kaip kovoti ir protestuoti. Lygiai organizuodamiesi, lygiai kovokime!
Visur kurti kontrolės asamblėjas: kaimynystėse, mokyklose, fakultetuose, gamyklose ir dėžutėse. Diskutuoti, rengti veiksmus, būti kolektyviškai stipresniems. Asamblėjas burti į federacijas ir kurti stiprius tinklus tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.
Vystyti tarpusavio pagalbą ir solidarumą tarp dirbančiųjų, bedarbių, prekariatio ir nelegalų. Dalintis ištekliais, žiniomis, kurti streiko fondus, paremti represijų aukas. Kolektyvinis žaidimas kasdien!