Chromas – metalas, kurio junginiai yra spalvoti. Dėl šios savybės senovės graikai jį vadino spalvą suteikiančiu elementu (khrōma senąja graikų kalba reiškia „spalva“). O kokią spalvą per pastaruosius mėnesius chromo teršalai suteikė Klaipėdos valdžiai, valstybinėms įmonėms ir vietos verslui?
„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).
Šiame interviu pateikiama feministinė antikolonijinė perspektyva apie perversmą Bolivijoje. Į Argentinos rašytojos feministės Claudia’os Korol paruoštus klausimus atsako Bolivijos feministė Adriana Guzmán – aktyvistė, kilusi iš vietinės aimarų tautos. Šis interviu pirmiausiai pasirodė ispanų kalba puslapyje Pagina/12*. Matt Ginsberg-Jaeckle išvertė šį interviu į anglų kalbą portalui „Truthout“*.
Jei važiuodami per Lietuvą pakelėse matote žalius kryžius, tai žinokite, kad tų vietovių žemė kol kas dar nepriklauso didžiausiam Lietuvos žemvaldžiui Ramūnui Karbauskiui ar jo aplinkos žmonėms.
Po to, kai rugpjūčio pabaigoje Vilniuje surengta palaikymo akcija Honkongo protestams, o po mėnesio pačiame sostinės centre buvo iškabinti kvietimai švęsti Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-metį, vėl skardžiau ir pikčiau pasigirdo kalbos apie Kiniją bei Lietuvos santykį su ja.
Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?
Pastaruoju metu suintensyvėjus labai sveikintinam ir gyvybiškai reikalingam sąmoningumui dėl mūsų planetos ateities, vienas aplinkosaugos aspektas vis dar atsiduria už tylos širmos, nors jo vieta turėtų būti pačiame scenos centre. Kalbame apie karo pramonės vykdomą milžinišką gamtos niokojimą, kuris, nors įnirtingai vyksta kasdien, nesulaukia tokio visuomenės dėmesio kaip nuodėmingieji plastikiniai šiaudeliai ar nesukonkretinti reikalavimai valdančiajai politinei klasei „imtis veiksmų“ ir „ką nors daryti“ klimato krizės atžvilgiu.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“
Kai praėjusį trečiadienį anksti ryte atvykau į Alytaus autobusų stotį ir virš Pramonės rajono pamačiau neįprastai tankų debesų spiečių ir tarp jų raudonai raudonuojančią saulę, stebėjausi – saulė lyg ir turėjo šviesti kitoje dangaus skliauto pusėje. Prireikė kelių minučių, kol supratau, kad kažkas dega Pramonės rajone. Kaip vėliau paaiškės, spalio 16-osios naktį padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ įsiplieskė didžiulis gaisras, kurio metu užsiliepsnojo apie 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto sandėliai ir juose laikytos naudotos padangos.
