Prarasti tai, kas tau brangiausia

Aš norėčiau apie tai nerašyti. Tiksliau, labai norėčiau, kad išvis nereikėtų niekam apie tai rašyti. Bet šiandien tai darau, nes matau, kad informacijos lietuvių kalba nėra arba ji taip sunkiai pasiekiama, kad net žinodamas, ko ieškai, negali rasti. Bet apie viską pamažu…

2008 metai, Lenkija. Tėvas nužudė savo tris sūnus, ir, palikęs laiškelį žmonai, nusižudė pats. Žiniasklaidos žiniomis, vyras grasino žmonai, kad ji praras tai, kas jai brangiausia. Kaimynai teigia, kad tai buvo normali, rami šeima.

2016 metai, Lietuva. Prieš įvykį moteris atvyko pasiimti kalėdinių dovanėlių į seniūniją. Seniūno pasakojimu, moteris buvo linksma ir pasipuošusi. Šeima nebuvo degradavusi, ir, nors apie smurtą šioje šeimoje buvo girdėję tiek aplinkiniai gyventojai, tiek socialiniai darbuotojai, tiek ir pats seniūnas, vis dėlto apie juos jis atsiliepė teigiamai: „Jauni žmonės, dirbo žemę. Anksčiau tėvas gyveno irgi tvarkingai, turėjo karvę. Taip nebuvo, kad būtų blogai.“

Buitinio konflikto metu vyras išvarė iš namų sugyventinę ir nužudė du savo mažamečius vaikus. Vyras juos įmetė į šulinį. Dar du vaikai kartu su šunimi nuo smurtaujančio tėvo slėpėsi šiene.

2021 metai, JAV. 10 valandą ryto turėjo būti nagrinėjama skyrybų byla, bet posėdyje vyras taip ir nepasirodė. Susirūpinę giminaičiai nuvyko į jo namus, pamatė iš pastato besiveržiančius dūmus ir iškvietė pagalbą. Vėliau paaiškėjo, kad 48 metų vyras nušovė savo du vaikus, bandė padegti namus, o vėliau nusižudė. Dar prieš šį tragišką įvykį vaikų mama išreiškė susirūpinimą dėl buvusio sutuoktinio. Pasak jos, vyras ėmė darytis vis piktesnis.

Tokių, panašių ir žiauresnių smurto atvejų yra begalės. Daugybė jų niekur neaprašyti, neišgirsti ir toliau lieka nematomi. Apie šią smurto formą yra žinoma seniai, ir jau beveik dešimtmetį ji turi pavadinimą. Pirmiausiai terminas violencia vicaria prigijo ispanų kalboje, o anglų kalboje šis reiškinys įvardijamas kaip violence by proxy.

Tačiau net ir šiais laikais, kai informacija sklinda žaibišku greičiu, o Lietuva ne kartą didžiavosi turinti vieną greičiausių interneto ryšių Europoje, šis terminas mūsų ausų ir akių dar nepasiekė. Nėra jokio man žinomo šio termino atitikmens lietuvių kalba.

Deja, kaip nutiko su persekiojimu (angl. stalking), termino nebuvimas maskuoja patį reiškinį, dėl ko nėra ir negali būti nei pagalbos aukoms, nei su tuo susijusių įstatymų. Rašydama šį straipsnį ir toliau naudosiu terminą ispanų kalba.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Kalbėti apie šį fenomeną pradėjo argentinietė klinikinė psichologė Sonia Viccaro, kuri jį aprašė kaip smurto rūšį, kuomet smurtautojas (dažniausiai vyras), siekiantis ir toliau smurtauti, išlaikyti aukos, į kurią yra nukreiptas smurtas, kontrolę (dažniausiai auka yra moteris), pasitelkia kitą, trečiąjį asmenį, kuriuo ar kuriais dažniausia tampa jų pačių vaikai (gali būti ir kiti artimi aukai asmenys, gyvūnai). Tai yra dvigubas nusikaltimas, turintis rimtas tiek fizines, tiek psichologines pasekmes visoms šio nusikaltimo aukoms.

Šalyse, kuriose šia tema yra kalbama, kur aiškiai suformuluotas ir apibrėžtas šis reiškinys, yra taikoma ir numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Neretai violencia vicaria aukos šį nusikaltimą apibūdina kaip „gyvenimą baimėje ir nuolatiniame terore“, emocinėse ir psichologinėse kančiose. Netgi porai išsiskyrus, situacija nebūna išsprendžiama, mat tėvams paliekama teisė matytis su savo vaikais, per kuriuos ir yra manipuliuojama ar smurtaujama toliau. Tiesa, kartais smurto formą per manipuliavimą vaikais renkasi ir moterys, tačiau dažniausia neatlieka sunkių tokio pobūdžio nusikaltimų.

Nors realus visų smurto artimoje aplinkoje aukų skaičius yra nežinomas, 2017 metų Lietuvos statistikos duomenimis buvo užregistruoti 10 968 tokie nusikaltimai. 0,28 procentai šių nusikaltimų yra nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti. 17 procentų visų smurto aukų sudaro vaikai.

Kokia dalis šių užregistruotų (ir neregistruotų) nusikaltimų galėtų tilpti violencia vicaria sąvokoje? Kokie šio nusikaltimo mastai Lietuvoje ir pasaulyje? Dabar šie klausimai darosi vis aktualesni, mat atlaisvinus koronaviruso uždėtus karantino pančius Europoje ir už jos ribų ima siausti dar viena pandemija. Spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie smurtą artimoje aplinkoje, jo skaičiai auga. Smurtautojai panikuoja ir bijo prarasti aukas, kurios jau gali palikti gyvenamąją vietą. Galima numanyti, kad violencia vicaria atvejų taip pat daugėja.

Visuomenės informavimas yra viena iš priemonių siekiant mažinti korupciją, narkotinių medžiagų vartojimą, skatinti ankstyvą vėžinių susirgimų diagnostiką ir daugeliu kitų atvejų. Kalbėti reikia ir apie smurtą mūsų visuomenėje, apie pagarbą, žmogaus kūno integralumą, elgesio ribas.

Tikiu, kad tik didindami informacijos sklaidą ir apie tai kalbėdami, mes galime skatinti realius ir brandžius pokyčius. Užsimerkti ir nematyti, kas vyksta už uždarų durų arba palikti išsiaiškinti patiems galima tik tada, kada šeimoje yra pagarba (ne baimė), kuomet santykiai yra sveiki, o smurtas niekada nebuvo ir nėra bendravimo forma. Šeimos sveika nepadaro nei karvė, nei puošnūs rūbai.

Galbūt dešimtmetis tylos yra pakankamas laikotarpis pasiruošti kalbėti?