Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
II dalis: drąsus naujas pasaulis
Pastaba: beta skaitytoja patvirtino, kad straipsniui suprasti nebūtina išmanyti Hario Poterio knygas, bet neprošal būtų perskaityti pirmąją dalį.
***
Ankstesniame straipsnyje pabuvojome Hario Poterio visatos bankete. Ten queer skaitytojams buvo pamėtyta trupinukų, o ir patiekalai nelabai skanūs. Galiausiai paaiškėjo, kad puotos šeimininkė yra aktyvi transfobė. Ką daryti? Galima atsisakyti kvietimo – išmesti knygas bei atributiką ir pamiršti. Galima eiti ir skųstis, kad meniu nepritaikytas skirtingiems poreikiams – kritikuoti ir ginčytis komentaruose (arba rašyti straipsnius į Gyvenimas per brangus). Galima susiorganizuoti savą vakarėlį su savitu meniu. Kaip tik tas daroma fanfictionuose.
Daugelio fanficų įžangose autorė / autorius pabrėžia, kad nesitapatina su diskriminacinėmis J. K. Rowling pažiūromis, tik interpretuoja jos parašytus veikėjus ir siužetus. Tas man primena skaitytojo(s) atsako teoriją. Jai simpatizuojantys teigia, kad tekstai niekada nėra nei statiški, nei iki galo baigtiniai. Juos kaskart iš naujo atgaiviname ir kuriame mes, skaitantys savuose sandėliukuose po laiptais – savo laiku, savuose kontekstuose, su savomis patirtimis ir projekcijomis. Neskaitomas tekstas yra viso labo suraišioti popieriukai knygų lentynoje. Su tuo griežtai nesutiktų autoriaus intencijos teorija – ja sekdami autorę laikytume dievu, kurio žodį turime iššifruoti ir interpretuoti „teisingai“. Reikšmės nuo mūsų nepriklauso – jas tekste reikia rasti, ne kurti.
Daliai fanų J. K. iš tikrųjų yra dievas, o kanonas – šventa knyga. Šiuo straipsniu kviečiu pasižvalgyti kitoje barikadų pusėje, kur, išeitų, serviruojama blasfemija – įvairovė ir įtraukumas. Veiksmo vieta: svetainė Archive of Our Own – didžiulis fanficų archyvas, į kurį rašo 8 118 000 autorių, iš viso patalpinusių 14 540 000 darbų.
Atmarinkime savo gėjus
Ankstesniame tekste sutarėme (sutariau), kad Hario Poterio krikštatėvis Sirius Blackas ir vilkolakis mokytojas Remas Lupinas buvo parašyti kaip pora – ko gero, atsitiktinai. Fanai netruko tarp eilučių tą pastebėti, o J. K. Rowling, galimai susivokusi, porelę išskyrė ir numarino. Tokį jos sprendimą dedame į medijų teorijos termino palaidokit savo gėjus dėžutę. Juo įvardinami atvejai, kai knygose ar filmuose atvirai arba netiesiogiai homoseksualūs / biseksualūs veikėjai nužudomi iškart po to, kai atsiskleidžia ir / arba randa meilę. Tokių atvejų daugiau negu galėtume pagalvoti.
Bet nekriskime į paniką. Archive of Our Own šiuo metu yra daugiau kaip 55 700 tekstų, pažymėtų Sirius Black / Remus Lupin (pasvirasis brūkšnys reiškia shipą – fanų trokštamą kanone neįtvirtintą santykį tarp dviejų vyrų). Ir tai neskaitant tekstų, patalpintų kituose archyvuose ar užmestų fanų kompiuteriuose. Kas kartą taisinėdama straipsnį pasitikrindavau iš naujo, mat jų daugėja bemaž kasdien. Taigi dešimtyse tūkstančių tekstų Sirijui ir Remui leidžiama būti drauge ir demonstruotis. Kartais vienas ar abu įsimylėjėliai miršta, bet maždaug 49 000 darbų dovanoja jiems fanų išsvajotą ilgai ir laimingai. Kartais pora įsivaikina našlaičių vilkolakiukų, mat „infekuotus“ mažylius burtinink(i)ų pasaulyje tėvai dažniausiai palieka. O kartais jiedu Hario gyvenime užima kiekvienam vaikui būtiną kiečiausių dėdžių poziciją.
Fanficų jūroje kanoninis J. K. tekstas ir jo skylėta reprezentacija susitraukia iki mažutėlyčio vienaląsčio organizmo. Galime nesutarti dėl tekstų kokybės, svarbos ir vietos hierarchijoje, bet nepaneigsi: jų (šiuo atveju, jos) pusėje ginklai, bet mūsiškėje – skaičiai (The Doors daina Five to One).
Blackas su Lupinu įspūdingai atrodo ir platesniame kontekste. Archyvas kasmet sudaro top shipų sąrašą tarp visų fandomų – įskaitant Sherlock, Captain America, The Avengers, Shadow Hunters, Star Wars, muzikos grupės One Direction ir kt. 2024 m. Sirius Blackas ir Remas Lupinas pagal ficų skaičių užėmė antrąją vietą. Ar tai galėtų būti susiję su pykčiu ant J. K. Rowling? Galėtų. Nėra daugiau autorės, kuri šitaip giliai kastųsi duobę vis naujais transfobiškais pareiškimais, kurie didelei daliai gerbėjų visiškai nepriimtini.
Antra, į populiariausiųjų dvidešimtuką patenka net trys būtent J. K. Rowling visatos būtent queer shipai. Be Sirijaus ir Remo, fanai nori matyti Regulus Black / James Potter bei Draco Malfoy / Harry Potter. Darosi nebesvarbu, ką toji moteris iš tikrųjų parašė. Fanfictionų pasaulyje kanonas ne tik nebėra svarbiausias tekstas – randasi savi kanonai ir fanfictionų fanfictionai.
Pasaulis dailus įvairove
K. tekste tik 2 iš 50 dažniausiai minimų veikėjų nėra baltaodžiai. Bet maždaug pusėje fanfictionų Hario tėvas James’as yra desi – Indijos diasporos atstovas. Ir štai prašau – pagrindinis veikėjas nebe baltasis. James’o kilmė užtikrintai juda link fanono. Taip vadinama fanfictionų visatoje tiek įsitvirtinusi pakeista detalė, kad bendruomenė ją jau laiko kanonu, ir grįždama prie originalo kartais nuoširdžiai sutrinka – pasirodo, jame taip nėra.
James’o atveju fanonas ne šiaip ištrauktas iš metaforinės burtininko skrybėlės – atliepiant realaus pasaulio įvairovę interpretuojamas originalaus teksto faktas. Kanone Haris yra negrynakraujis (terminas iš lietuviško vertimo). Jo tėvas buvo grynakraujis burtininkas, o mama – ragana, gimusi ne magiškoje šeimoje. Tad skirtingos kilmės žmonių santuoka parašyta, tik nieko prasmingo su ja nenuveikta. Neišpildytas potencialas provokuoja fanfictionus.
Kanoniškai Remas Lupinas po kasmėnesinės transformacijos į vilkolakį jaučiasi blogai ir keletą dienų negali dėstyti. Burtininkų pasaulyje tas nėra laikoma negalia, tačiau realiame galėtų būti. Viena iš fanfictionų subkategorijų yra modern AU – moderni alternatyvi visata, t. y. originalaus teksto veikėjų ir / ar siužetų perkėlimas į fanfico rašytojo(s) laikų realybę. Šis žanras sudaro puikiausias salygas atsirasti nereginčiam, negirdinčiam, vežimėliu judančiam ar chroniškai sergančiam Lupinui. „Tikruose“ – bet kurio žanro, bet kurio autoriaus – tekstuose pagrindinis veikėjas su negalia yra retenybių retenybė. Įdomu (tik, deja, neįmanoma) būtų sužinoti, kiek kartų daugiau tokių veikėjų rastume fanfictionuose. Kažin, ar, rašydama žodžiais, sutalpinčiau tą skaičių į vieną eilutę.
Jei įprastume literatūrą – ne tik Harį Poterį – matyti per tokią prizmę, netruktume pastebėti, kad „mažumos“ veikėja(s) kitai „mažumai“ dažniausiai nepriklauso. Tik ne fanficuose. Ten žmonės į intersekcionalumą – skirtingų tapatybių persidengimą – žiūri rimtai. Lupinas visuomet yra homoseksualus (arba biseksualus) ir kartais turi negalią. J. K. gal net nežino, kad šitaip būna.
Apkūnius veikėjus Hario Poterio kanone sąmoningai stengiamasi aprašyti kuo nejautriau ir bjauriau. Apsiribosiu paminėdama storą kaip kumpis Hario pusbrolio petį – susidaro įspūdis, kad su laiku autorė paprasčiausiai pritrūko kūno dalių, iš kurių galėtų šaipytis. Visgi blogiausia, kad apkūnumas originale beveik be išimties yra fizinė veikėjo(s) piktadarystės išraiška. Todėl fanficuose darosi beveik įprasta Hario motiną Lily, geriausiąją iš geriečių, vaizduoti apkūnią.
Esantieji autizmo spektre tapatinasi su Luna Lovegood ir Hermiona. Sirijus kai kuriuose tekstuose išgyvena potrauminį stresą, mat šešiolikos pabėgo nuo smurtavusios šeimos. Pièce de résistance – jo brolis Regulas Blackas yra trans vyras, kas po truputį, bet užtikrintai tampa fanonu.
Kam šito reikia? Gal iš vaikų literatūros per daug reikalaujame? Vaikai vis tiek nesupras. My Little Thought Tree kanale klausydama How To Fix The Harry Potter Books pasižymėjau mintį: pasakojimai padeda mums tuo pat metu tapatintis su tuo, kuo gyvename patys, ir pažinti tai, ko nepatyrėme ir nesuprantame. Tą sėkmingai gali padaryti tiek suaugusieji, tiek vaikai, tik reikia pasitikėti publika ir duoti jai šansą.
Drąsūs arba protingi, arba naciai, arba visi kiti
Ne iš karto pastebėjau dar vieną įvairovės fanficuose rūšį. Kanone vienuolikmečiai, pradedantys mokslus Hogvartse, suskirstomi į keturis koledžus, ir pereiti į kitą ateinančius septynerius metus negalima. Grifų Gūžta skirta drąsiems, Varno Nagas protingiems, Klastūnynas potencialiems naciams iš nacių šeimų ir Švilpynė… draugiškiems? Toks skirstymas kelia gausybę klausimų: kam vaikus iš nacių šeimų kišti į vieną koledžą; ar gali vaikai turėti daugiau negu vieną savybę; ar įmanoma apie žmogaus asmenybę spręsti iš to, kokia ji(s) buvo ankstyvoje paauglystėje ir pan.
Dar vienas klausimas kyla pildant į kurį Hogvartso koledžą patektum testukus. Gal ir jūs vaikystėje juos darėtės. Aš tuomet troškau būti Grifų Gūžtoje, nes jai buvo priskirti visi mylimiausi mūsų veikėjai. Dabar mokslo tikslais pasidariau iš naujo ir supratau, kad noriu būti ir būčiau Švilpynėje, nes kas gali būti geriau negu skaniai valgyti ištikimų draugų kompanijoje. Štai jums ir charakterio kaita bėgant metams.
Fanai, patekę į Klastūnyną, atsiduria keblioje padėtyje. Kanoniškai iš to koledžo neišėjo nė vienos geros raganos / burtininko. Nelabai yra su kuo tapatintis, jeigu nesvajoji būti serijinė žudikė.
Žmones nuo seno žavi blogiukai – nelabai blogi. Fanficuose veikėjai iš Klastūnyno gauna progą netapti Voldemorto šalininkais. Jie emo, gotai ar pankai. Jie mėgsta paišyti grafičius ir juoktis iš besivejančių policininkų. Jie klauso liūdnos muzikos impozantiškai dūsaudami kampe, o gal rašo ir skaito tamsią poeziją ir rengiasi vien juodai. Nėra mieli ir pūkuoti, ir visada „teisingi“, ir „padoriai“ apsirengę kaip geriečiai kanono veikėjai, bet tas nieko nesako apie jų įsitikinimus ir moralę.
Daugelyje fanficų jie draugauja su geriečiais, nes kiekvienai kompanijai savas gotas – tokia yra pasaulio tvarka. Juk įdomiau kurti ir plėtoti santykius tarp skirtingais būdais skirtingų žmonių užuot viską dalinus į juoda / balta. Ironiška, kad J. K. penktoje knygoje Sirijaus lūpomis tą pasakė: pasaulis nėra padalintas į gerus žmones ir Voldemorto šalininkus. Pasakė, bet galiausiai vis tiek visas ir visus taip suskirstė. Sakysite, Snape’o atsivertimas į gerąją pusę yra išimtis, bet šitą diskusiją atidėkime kitam kartui – mano požiūriu, tai tik įrodymas, kad J. K. nelabai moka parašyti tiesiog normalaus žmogiško veikėjo su visais atspalviais.
Suprantu – gėris vs. blogis yra senas kaip pasaulis vaikų literatūros tropas. Visgi nuo trečios / ketvirtos knygos J. K. pradėjo pretenduoti į vyresnių skaitytojų auditoriją. O ir mažesniems nepakenktų kitokia koledžų konfigūracija. Viena yra skaityti karikatūriškai išdidintą suaugusiųjų blogumą, kita – tikėti, kad yra vaikų, kurie iš esmės blogi.
Queer utopija: kanonas veidrodžių karalystėje
Jeigu kitokio pobūdžio įvairovė fanficuose įvedama saikingai, queer (konkrečiai seksualinės orientacijos) aspekto imamasi radikaliai. Ankstesniame tekste minėjau, kad fanficai apskritai laikomi queer medija. Pasižiūrėkime.
Paskutinės knygos epiloge J. K. aprašo pagrindinių veikėjų ateitį ir konstatuoja: viskas tame pasaulyje buvo gerai. Jos supratimu tai reiškia, kad visos ir visi tarpusavyje susituokė ir prisigimdė vaikų. Netgi neieškant queer reprezentacijos darosi keista – nejaugi niekas nepasirinko gyventi nesusituokę? Nejaugi niekas nepasirinko neturėti vaikų? Galai nesueina. Remiantis statistika (nors ji niekada nebus tiksli), bent penktadalis porų turėtų būti queer – jeigu laikysimės Rowling idėjos, kad visi ir visos privalo būti porose. Čia, aišku, pametame biseksualius žmones, kurie iš skaičių pradingsta vos tik susiporavę su priešingos lyties asmenimis, bet šįkart tiek to. Be to, J. K. Rowling gimtinės Britanijos statistika rodo, kad beveik pusė šeimų neaugina vaikų.
Hario Poterio fanfictionų pasaulyje tik apie 30 proc. istorijų įtraukia bent vieną heteroseksualų santykį. Vadinasi, beveik trijuose ketvirtadaliuose tekstų heteroseksualių žmonių iš viso nėra. Kai šitaip pasakau, keista. Kai J. K. pasako atvirkščiai, didžioji auditorijos dalis nekvestionuoja.
Nieko prieš heteroseksualumą – aš turiu heteroseksualių draugų. Visgi šiuo atveju mane domina apvertimas kaip tiesioginis atsakymas autorei. J. K. parašė homofobų utopiją. Fanai rašo savąją, kur yra dauguma. Vienas, užtat neapsakomai svarbus skirtumas – fanų pasaulyje heteroseksualūs žmonės nediskriminuojami nei tiesiogiai, nei užuominomis. Nesiekiame priversti heteroseksualius žmones apsigalvoti. Hiperkompensuojame ten, kur hipertrūksta. Siekiame būti pastebėti, nes to nusipelno kiekvienas suaugęs, vaikas, augalas ir gyvūnas.
Abiejų barikadų pusių utopijos netikros. Tam jos ir utopijos, kad popierinės. Queer utopijos leidžia queer fanams trumpam užsimiršti, kaip kad vaikystėje užsimiršdavome Hario Poterio pasaulyje, kuriame meilė nugalėdavo viską. Queer utopija yra sapnas, iš kurio neišvengiamai pabusime į tikrą pasaulį, kuriame autorė teikėsi pamesti mums vieną neva homoseksualų veikėją – Dumbldorą, kuris gėjumi tapo tik retrospektyviai twitteryje. Tenka susiprasti, kad ne visokia meilė viską nugali ir ne visokia ji priimtina.
Fanai nekvaili – supranta, kad pusė šimto tūkstančio alternatyvių istorijų su atmarintais Sirijumi ir Remu nepaveiks privilegijuoto J. K. gyvenimo milžiniškoje pilyje. Perrašymo-pasipriešinimo aktai visų pirma simboliniai, bet simboliai žmonijai nepamatuojamai svarbūs nuo seniausių laikų. Marginalizuotos grupės pratusios atsikovoti tam tikrus terminus – sąmoningai tekste kartoju žodį queer, kuris dar mažiau nei prieš pusę amžiaus buvo didelis įžeidimas. Panašiai galime atsikovoti ir veikėjus. Bet koks atsikovojimas rodo, kad jie (ji) nebeturi galios mūsų apibrėžti. Mes apsibrėžiame save.
Neprivalu minėtų ir neminėtų veikėjų skaityti kaip queer (išskyrus Sirijų ir Remą). Nuo to jūs nei tikresni LGBT+ atstovai, nei geresni mūsų palaikytojai. Tiesiog vaikystės knygas galima perskaityti ir šitaip. Ir nieko baisaus, pasaulis negriūna.
Smalsumas nepražudo katės
Bandymų fanficuose paįvairinti Hario Poterio pasaulį yra visokių: sėkmingesnių arba mažiau sėkmingų, banalių ir ne. Esama taip prastai parašytų tekstų, kad net skauda. Esama atvejų, kai gera intencija neatsveria gremėzdiško naujai įvestų temų plėtojimo. Dažnai įvairovė kuriama vien dėl įvairovės. Negalėčiau ir nesiekiu atsakyti, ką rinkčiausi – prasčiau parašytą įtraukų tekstą ar kažkiek kokybiškesnį Rowling baltą, heteroseksualų, patriarchalinį, neurotipišką ir be negalios.
Paradoksalu, bet net nenorėčiau, kad J. K. būtų mėginusi kurti įvairesnį pasaulį. Galimai būtų išėjęs tokenizmas – paviršutiniškas bandymas sukurti įvairovės įspūdį formaliai įtraukiant „mažumų“ veikėjus nesiekiant ir negebant įtikinamai parodyti jų patirčių. Daugelyje vyrų parašytų filmų vienintelė būrio moteris bėga į mūšio lauką vien su liemenėle. Heteroseksualių autorių tekstuose gėjai yra arba ekscentriški blogiukai (Disnėjaus studijos darbai), arba madą išmanantys pagrindinės veikėjos aksesuarai (praktiškai visi ankstyvų 2000-ųjų filmai). Formalios reprezentacijos neužtenka. Tą suprasdami, tikrai atidūs filmų ir knygų autoriai nemano, kad žino geriausiai. Yra praktika kviestis ekspertus iš patirties – pavyzdžiui, tariamasi su nereginčiais skaitytojais, kaip tiksliau sukurti neregintį veikėją. Dar prasmingiau būtų įtraukti tokį žmogų į kūrybinę komandą.
Tam reikia jautrumo – labai dideliais kiekiais. Ir fundamentalaus smalsumo. Akivaizdu, Hario Poterio autorei turiu nemažai ideologinių priekaištų, bet turiu ir vieną kitokį – daug kas jos pasaulyje įdomu tik paviršiuje. Video How Harry Potter Revealed Rowling’s Writing Problems autorius gerai sakė: šioji moteris iš pagrindų nesmalsi. Gerai jai sekasi aprašyti tik tai, ką pažįsta – visuomenę ir laikus, kuriuose gyveno. Britišką 90-ųjų pasaulį. Kitkuo ji nesidomi. Iš to atsiranda tragikomiška situacija, kad visam Afrikos žemynui tenka tik viena burtų mokykla. Iš to paties, manyčiau, ir autorės asmeninės nuostatos. Nesiekdama pažinti trans žmonių jų ir nepažinsi. Nesiekdama suprasti jų žmogiškumo – nesuprasi. Iš blogo pavyzdžio galėtume pasimokyti smalsumą laikyti didžiule dorybe ir niekada nenustoti plėsti akiratį. Daugiau tokio požiūrio pasaulyje, ir nereikėtų nei šitų mano tekstų, nei kur kas prasmingesnių dalykų – nuolatinės kovos už visokią visokių laisvę.
Haris Poteris ir nevaikiškų paslapčių kambariai
Nuotaikai praskaidrinti pakalbėkime apie seksą. Pirmajame straipsnyje minėjau, kad fanficai dažnai siejami su prasto skonio erotika. Sekso fanficuose daug ir visokio. Jeigu jo nepageidauji, yra galimybė atsirinkti – tekstai su detaliomis erotinėmis scenomis žymimi smut (pagal anglišką žodį, reiškiantį purvo dėmes, suodžius). Visiems pagal skonį. Neslėpsiu, ekskurso į smut metu kai kurie variantai mane nustebino. Pavyzdžiui, Sirijus gali pasiversti šunimi, Remas yra vilkolakis ir… paliksiu jūsų vaizduotei.
Visi mes suaugę žmonės ir suprantame, dėl ko vartojame (arba ne) erotinę mediją, ir fanficai gali būti vieta norintiems ją vartoti. Visgi straipsnis How Fanfiction Helped Me Come To Terms With My Queer Identity mane paskatino pasižiūrėti kiek kitaip. Jame cituojama antrakursė studentė, galvojusi, kad nemėgsta meilės romanų, ir tik vėliau supratusi, kad jai buvo paprasčiausiai nuobodu, nes heteroseksualiose istorijose ji nematė savęs.
Pasakojimai yra ne tik pramoga. Jie gali tapti įrankiais suprasti ir susirikiuoti skaitytojų asmenines patirtis, norus ir poreikius. Savo neheteroseksualumą supratę žmonės rašydami / skaitydami queer fanfictionus rašo / skaito save, o savojo seksualumo ieškantys gali „pasimatuoti“ tapatybes ir situacijas. Homofobai sakytų, kad taip vaikai užkrėtinėjami propaganda, bet sveiko proto žmonės supranta, kad tvirtai heteroseksualūs jaunuoliai nepuola ieškoti queer istorijų (išskyrus, žinoma, heteroseksualių vyrų simpatiją lesbietiškai pornografijai, bet tas būtų kita tema).
Queer tapatybės apibrėžiamos išimtinai pagal seksualines preferencijas (ar seksualinės traukos nebuvimą). Iš vienos pusės, homofobai, transfobai ir kiti panašūs mus į tai redukuoja – „visada jie apie aną galą“. Iš kitos – queer jaunimui ypač svarbu turėti progą tyrinėti seksualumą saugioje erdvėje. Savo laiku, savo tempu. Be to, minėtame straipsnyje pažymima, kad fanficuose kalbama apie „tikruose“ romanuose ar pornografijoje dažnai praleidžiamas temas – kontracepciją, lubrikaciją, sutikimą seksui, būtinybę tirtis nuo lytiniu keliu plintančių ligų ir pan. Seksualinį vaikų švietimą palikti fanficams – idėja siaubinga. Ir visgi kartais tas geriau negu nieko.
Prie GPB veiklos galite prisidėti 
Ačiū!
Seku seku pasaką
Atkeliavome iki man kaipo ex(?)-filologei įdomiausio aspekto. Ankstesniame straipsnyje blasfemiškai pasakiau, kad Vergilijaus Eneidą galėtume pavadinti Iliados fanficu. Po teisybei, kaip tik nuo Iliados ir prasidėjo teoriniai mano svarstymai apie fanficus. Kartą gulėdama vonioje pagalvojau, kad fanono statybos man primena senąją žodinę tradiciją. Pasakų, mitų ir epų radimosi principus. Dažnu atveju vienas žmogus galiausiai juos surinko, susistemino, užrašė ir prisegė prie jų savo pavardę, tačiau savo esme pasakos, mitai ir epai yra kolektyvinės kūrybos pavyzdžiai. Kažkas pradėjo, kažkas pridėjo, kažkas pakeitė, kažkas grįžo prie ankstesnės versijos, kažkieno indėlis buvo pamirštas. Kažkas pridėjo detalę, kuri vėlesnėse versijose tapo kanonu. Todėl mitai turi tiek variantų. Todėl močiutės kas vakarą sekama ta pati pasaka niekada nėra ta pati.
Pasakos / mito principu fanai prisikuria naujų veikėjų vien iš vardų, prabėgomis paminėtų kanone. Toks veikėjas(s) yra švari lenta kolektyvinei kūrybai. Štai skaitau sau fanficus, ir niekaip nesupratau: vis kartojasi kažkokia Dorcas Meadowes. Atsiverčiu kanoną – penktoje knygoje vienu sakiniu užsimenama, kad Voldemortas asmeniškai ją nužudė. Fanone vardas-švari lenta tapo tikra veikėja – ir taip, priklausančia kelioms „mažumoms“. Dorcas Meadowes yra juodaodė lesbietė, žaidžia kvidičą, dažosi tamsiais lūpdažiais, prijaučia anarchijai, kibirais geria kavą ir susitikinėja su Marlene McKinnon – kita veikėja, pasigaminta iš vieno sakinio. Be jų Hario Poterio fanficų pasaulis jau nebeįsivaizduojamas.
Tai ar apsimoka?
Kolektyvinė kūryba yra protestas ne vien prieš literatūros kanoną ir hierarchijas apskritai, ar autorę šiuo konkrečiu atveju. Tai protestas prieš kapitalizmą.
Išpopuliarėjus dirbtiniam intelektui, socmedijose vis pasirodo klausimai apie tikrų žmonių kuriamo meno reikalingumą, vertę ir jos nustatymo kriterijus. Leidyba neišvengiamai yra verslas ir nauji leidiniai matuojami ne vien kūrybiškumo, bet ir potencialaus pardavimų skaičiaus matu. Geras tekstas gali būti atmestas kaip nepelningas, o pelningas nebūtinai yra geras. Fanficų atveju paprasčiau – geras ar ne, tekstas vis tiek nepelningas. Visiškai nesvarbu, kiek egzempliorių parduosi, nes neparduosi. Žmonės rašo sau ir bendruomenei, susikurtoje komentaruose, ir dalinasi be apribojimų. Tas suteikia daug laisvės – įskaitant laisvę klysti, prirašyti nesąmonių ir ištrinti. Fanficai yra nepelningas, negerbtinas ir nepagarbus pogrindinis gėjų ir jaunų mergaičių užsiėmimas. Geriau nė nesugalvotum.
Epilogas
Svajoklio skrebutis (Moony Toast):
Remo Lupino mėgstamiausias pusrytis, sugalvotas populiaraus fanfico All of The Young Dudes autorės MsKingBean89. Darbą galima rasti Archive of Our Own.
Tai traškus skrebutis, padalintas į keturias lygias dalis. Ant kiekvienos – skirtingas užtepas: marmeladas, uogienė, citrininis kremas ir sviestas.
Vartosenos pavyzdys:
A: Norėtųsi magiškų gėjaus burtininko pusryčių.
B: Vadinasi, šiandien – Svajoklio skrebutis!
(Iš Urban Dictionary, nuolatos pildomo realioje vartosenoje įsitvirtinusiais naujais žodžiais.)
***
2019 m. Archive of Our Own gavo prestižinį Hugo apdovanojimą, nuo 1955 m. teikiamą ryškiausiems metų (mokslinės) fantastikos tekstams. Tai pirmas atvejis, kai oficialus apdovanojimas buvo suteiktas internetinei platformai ar nepublikuotam darbui.
Viršelio nuotrauka: Alicia Christin Gerald / Unsplash