Regiono vyriausybės, turinčios autoritarinių polinkių, prisišlieja prie pokolonijinio Vakarų diskurso. Anot jų, imperinės valstybės (Rusijos) arba sąjunginio darinio (ES) skriaudžiamos tautos prarado savo autentiškumą, todėl būtina įteisinti pronatalizmą (gimstamumo skatinimą), rasizmą ir išpuolius prieš akademinę laisvę tam, kad būtų galima „susigrąžinti“ autonomiją. Tuo pat metu aktyviai bendradarbiaujama su Vakarais susisiurbiant korporacijų investicijas ir karinei technikai reikalingus milijonus. Šios tendencijos pirmiausia rodo nesėkmingą kapitalizmo ir demokratijos santuoką, tačiau panegirikos jai nestokoja. Pastarajai toli gražu nėra būdingas bet kokios socialistinės ateities svarstymas, o ką jau kalbėti apie sovietinę socialistinę praeitį (priklausomai nuo valstybės). Be šių svarstymų ir visiško praeities nepaisymo feministinis judėjimas lieka labai siauro ratelio interesų lauke.
Taigi, kokios feministinės politikos galimybės lieka mums šiandien? Kaip kalbėti apie sovietinę daugiakultūrinę praeitį ir kaip ji siejasi su feminizmu Rytų Europoje? Arba, kaip mes galime organizuotis šiandieninėmis sąlygomis tam, kad atsirastų kairioji feministinio judėjimo politika? Šiuos ir kitus klausimus analizavome 2019 m. spalio 11–13 d. Kaune ir Vilniuje vykusioje konferencijoje „Kova dėl lyties Rytų Europoje: socialistinės praeities palikimas ir šiuolaikinės problemos“ (Gender Struggle in Eastern Europe: Legacy of Socialist Past and Contemporary Issues). Prie šių klausimų grįžtame ir šiame straipsnyje, kuriame analizuojamos dvi temos: sąmoningai pamirštas socialisčių indėlis į feministinę politiką ir socialinės reprodukcijos teorijos reikšmė formuojant feministinę politinę jėgą.
Kaip sovietmečio istorija mums gali padėti išsilaisvinti
Apie moterų veiklą sovietmečiu žinome nedaug. Viena vertus, taip yra dėl to, kad „viskas ten buvo blogai“, kita vertus – moterų istorija negirdima, o dažnai moterys (ar kitos socialinės grupės) istoriją pasakoja kitaip, negu rašoma vadovėliuose. Šaltojo karo metu moterų teisių klausimas buvo vienas iš varžytuvių objektų, tačiau feminizmo laimėjimai vis dar skaičiuojami tik Vakarų pusėje ir suprantami kaip pavyzdiniai ir dažnai vieninteliai. Vakarai vaizduojami kaip lyčių lygybės bastionas, o visa feminizmo / moterų aktyvizmo istorija suredukuojama į banginį judėjimą, kuris išimtinai vyko ten (o dabar turi vykti ir čia). Tokios nuostatos atmeta kitokį organizavimosi būdą, taip pamirštama apie moterų veiklas valstybinio socializmo kraštuose ir vadinamosiose „trečiosiose“ šalyse.
Viena iš pagrindinių konferencijos pranešėjų Magdalena Grabowska savo pranešimą pradėjo nuo dar 1994 m. išleistos Larry Wolff knygos Rytų Europos išradimas (Inventing Eastern Europe), kurioje autorius išplėtoja mintį, jog Rytų Europa yra Vakarų Europos Apšvietos produktas, ribinė erdvė, reikalinga Vakarų civilizacijos ir jos progreso įprasminimui ir Rytų Europos orientalizavimui. Tai stagnuojanti ir civilizuotumui besipriešinanti visuomenė, kuri praktikuoja kolektyvizmą, o ne individo laisvę. Įprasta kolonijinė dichotomija tarp mes ir jie čia pradeda reikštis tiek bendrai Rytų Europos regione, tiek ir Lietuvoje, kur atsiranda atskirtis tarp progresyvių, išsilavinusių (suprask, vakarietiškų) ir atsilikusių homosovieticus subjektų – „runkelių“.
Sekdama Micheliu Foulcault, Grabowska teigia, kad dabarties negalime aiškinti linijine priežastinių ryšių grandine. Savo tyrime apie Lenkijos moterų judėjimus ji išskiria tris didžiausią (bet nebūtinai vienintelę) įtaką padariusius veiksnius: konservatyviąją 1989 m. revoliuciją, savyje nešusią patriarchalinę (nes nacionalistinę) „grįžimo į namus“ liniją, savyje pernelyg užsidariusį Solidarumo judėjimą bei Lenkijos tapimą socialistine šalimi 1945 m. Šių trijų revoliucijų išdava Grabowska laiko dabartinį Lenkijos feminizmą, kurį apibūdina trimis konceptais: stygius (lack), užstrigimas (lag) ir antikomunizmas, kuris reiškiasi aktyvia ir paternalistine nevyriausybinių organizacijų veikla bei didesnėmis moterų mobilizacijomis gatvėse, pvz., lenkių pasipriešinimu aborto draudimui. Rytų Europos bebangiame feminizme Grabowska atpažįsta antrosios bangos feminizmo reikalavimus, persimaišius su trečiosios bangos metodais, performanso menu ir persidengiančių interesų kova (intersectionality). Naudodama genealoginį metodą ir pabrėždama istorinio tęstinumo, o ne supriešinimo svarbą Grabowska teigia, kad dabartinis feminizmas turi atsiminti savo ištakas vietiniame kontekste bei matyti save kaip globalių procesų dalį. Taip savęs suvokimas ir feministinės strategijos išsimaus iš stygiaus, užstrigimo ir antikomunistinių sentimentų, išvengs metodologinio nacionalizmo ir (savi)kolonizacijos. Savo pranešimą iliustruodama revizionisčių tyrimais ir Lenkijos socialisčių veiklos analize, Grabowska parodo, kaip galime išsilaisvinti iš ribinių naratyvų apie banalų totalitarizmą ir saviapgaulingų tezių apie Vakarų laisvę.
Privalome priminti, kad sovietmečiu moterų veikla laimėjo teisę į legalų abortą (šį svarbų įstatymą ir jo priėmimo niuansus konferencijoje pristatė istorikė Alexandra Talaver), motinystės teises, vaiko priežiūros atostogas ir masinį moterų įsitraukimą į darbo rinką. Šie valstybinio socializmo laimėjimai buvo pasiekti anksčiau negu Vakarų šalyse. Arba, kaip teigia Kristen Ghodsee, socialistinėse šalyse moterų veikla savyje talpino persidengimo teoriją dar prieš tai, kai ji tapo cool Vakaruose. Skirtumas toks, kad Vakaruose šie laimėjimai pristatomi kaip moterų veiklos pergalė, o socialistinėse šalyse – nuo moterų aktyvaus indėlio atskirti ir autoritarinių jėgų iš viršaus į apačią nuleisti įstatymai. Esminė šio skirtumo prielaida yra veiksnumo (agency) suvokimas liberalios paradigmos rėmuose. Konteksto specifiškumas gali daug pasakyti apie įmanomas veiksmo galimybes. Nėra universalaus feminizmo, kaip ir nėra universalaus patriarchato. Socialisčių veiksmai nėra matomi kaip feministiniai, nes neatitinka feministinio veiksnumo sampratos, kuri yra grindžiama laisva valia ir aktyviu pasipriešinimu patriarchaliniam status quo. „Prisitaikymas“ taip pat reikalauja sprendimų priėmimo bei strategavimo. Būtent jo patriarchalinėse visuomenėse moterims dažniausiai ir tenka imtis.
Nors Lietuvoje jau po truputį atsiranda subtilesnis požiūris į sovietmečio studijas, moterys iš posovietinių kultūrinių ir geografinių erdvių vis dar yra homogeniškai apibrėžiamos kaip turėjusios universalias gyvenimo sąlygas tiek sovietiniu, tiek tranzicijos periodu. Moterų veikla sovietmečiu nurašoma kaip neautentiška, stokojanti tikros emancipacinės dvasios, o pačios moterys vaizduojamos kaip silpnos, naivios ar ciniškos ir nepajėgios priešintis. Taip kuriamas pasyvumo mitas. Pasyvumo naratyvas taikomas ir šiuolaikinei Lietuvos pilietinei bendruomenei, vis dar perkelinėjant atsakomybę už pasyvumą sovietiniams laikams. Spekuliuodamos galėtume klausti, ar tas „pasyvumas“ neateina iš „nematomos zonos“ konteksto, kuomet Lietuva, visu pajėgumu bandanti tapti Vakarais, tiek pamiršta savo istoriją, tiek nekritiškai priima kitą, kurios dalimi taip siekia būti. Akademijoje „antrojo pasaulio“ kategorija tik neseniai tapo analitine dėl Sovietų Sąjungos griūties, taip po truputį rasdama savo specifiškumą jau nusistovėjusioje diskusijoje apie „besivystančias šalis“. Užuot kompleksavę/usios dėl sovietmečio, galėtume giliau ir plačiau pažiūrėti, kaip moterys pačios bandė keisti situaciją, o ne pabrėžti vyrus. Galėtume kalbėti ir apie viesuliškai įsigalėjusį kapitalizmą pereinamuoju laikotarpiu, kuris buvo smarkiai atmieštas nacionalizmu ir katalikybe, reikalaujančia atsukti kitą žandą.
Problemų vienpusiškai neišspręsim, todėl reikia pergalvoti strategijas ir tikslus bei galbūt pažiūrėti, kas vyko ir vyksta čia, o ne ten, kur niekad nebuvome ir nebūsime. Galime likti užstrigime su nuolatiniu nepilnavertiškumo kompleksu arba galime permąstyti, kaip rašoma istorija, ypač turint feministinių paskatų. Net ir už globalią seserystę ir prieš universalų patriarchatą pasisakančios feministės sutiktų, kad moterų indėlio ištrynimas iš istorijos yra patriarchalinių normų įtvirtinimas. Paradoksalu, kad mokslininkės, Lietuvoje tyrinėjančios sovietmetį, moterų veiksnumą sovietinėje Lietuvoje kvestionuoja tais pačiais seksistiniais argumentais – moterų naivumu ir savo (bei kolektyvinių) interesų nesupratimu. Toks požiūris atitinka antikomunistinę liniją, švenčiančią asmeninę laisvę kapitalizme. Tai primena Karlos Gruodis pranešimą „Emancipacijos diskursų“ konferencijoje apie kreivus žvilgnius į trumpus sijonus Lietuvoje, grįžus iš Kanados 1995 m. Arba Slavenkos Drakulić išgyvenimus dėl tualetinio popieriaus stokos ir per siauro lūpų dažų pasirinkimo sovietmečiu. Ko mes norime iš tikrųjų?
Radikali socialinė kritika – feministinio judėjimo pagrindas
Kita konferencijos pranešėja Ankica Čakardić išsamiai apžvelgė socialinės reprodukcijos teorijos istorinę raidą. „Darbas, kuris kitą darbą padaro įmanomą“ – geriausias ir tuo pačiu gana supaprastintas socialinės reprodukcijos darbo apibrėžimas. Reprodukcinis darbas, kuris apima ne tik namų ruošą, kaip indų plovimą ar valgio gaminimą, rūpinimąsi mažais vaikais ir senais žmonėmis, bet ir biologinę reprodukciją, pvz., gimdymą, yra susijęs su mažiau matomu, mažiau apčiuopiamu darbu, nei darbas parduotuvėje prie prekystalio ar fabrike prie gamybos linijos. Iš tiesų, reprodukcinis darbas buvo ir iki šiol yra nuvertinamas, tarsi tai būtų nežemišką palaimą teikiantis užsiėmimas.
Tam, kad šis „nežemiškas“ darbas būtų imtas kvestionuoti tiek dėl savo vertės, tiek dėl neva natūralaus ryšio tarp darbo ir lyties, buvo pradėta vystyti socialinės reprodukcijos teorija, kuri radikalaus feminizmo kontekste dažnai kaltinama pernelyg dideliu dėmesiu klasinei analizei bei tradicinių lyčių vaidmenų reprodukavimu. Socialinės reprodukcijos teorija, kaip savo pranešime pabrėžė ir pati Čakardić, neabejotinai remiasi materialistine analize, kurios pagrindus sudaro darbo paskirstymas pagal lytį. Neatkreipusios dėmesio į tai, kas kapitalistinėje sistemoje daugiausiai dirba reprodukcijos sferai priskirtus darbus, kuriuos būtų galima suvalstybinti arba, sakykime, kolektyvizuoti, nesunaikinsime binarinės lyčių sistemos.
Moterų pririšimas prie reprodukcijos darbų buvo kritikuojamas jau XIX a. pabaigoje Nadeždos Krupskajos parašytame pamflete Moteris darbininkė. Krupskaja savo tekste tvirtina, kad moteris gali išsilaisvinti iš namų ruošos priespaudos ne tik tada, kai jai suteikiamos visos galimybės dirbti – neabejotina šio išsilaisvinimo sąlyga yra ir socializmas. Krupskaja, Klara Zetkin, Aleksandra Kolontai ir Rosa Liuksemburg, anot Čakardić, yra socialistinio feminizmo arba socialinės reprodukcijos teorijos pradininkės kartu su Claudia Jones ir kitomis afroamerikietėmis. Jos padėjo pagrindinius taškus, nuo kurių galėjo atsispirti kitos kairiosios feministės.
Ryškiausios socialistinio feminizmo tradicijos tęsėjos, kaip įvardijo ir Čakardić, buvo XX a. 8-ojo dešimtmečio judėjimo „Atlygis (alga) už darbą namuose“ narės. Jos padėjo įtvirtinti darbo namuose, t. y. reprodukcinio darbo, kritikos teorinius pagrindus. Reprodukcinio darbo demistifikavimas tapo pagrindine ir centrine Maria Dalla Costos ir judėjimo „Atlygis už darbą namuose“ užduotimi. Suformuotos dvi pagrindinės strateginės alternatyvos. Pirma – socializuoti visas izoliuotas namų darbininkes organizuojant namų bendruomenės susirinkimus, pasipriešinimą konstruoti pradedant nuo tokių problemų, kaip neapmokamas darbas namuose, su seksualumu susijusių klausimų neigimas, šeimos atskyrimas nuo išorinio pasaulio ir pan. Antra alternatyva – atsisakyti dirbti bet kokį darbą, ypač kai kapitalistinė ekonomika verčia ir moteris dalyvauti didžiausioje išnaudojimo mašinoje, grįstoje piniginiu atlyginimu. Vis dėlto labai svarbu pažymėti, kad šią strategiją sunku pritaikyti universaliai. Reikia turėti galvoje, kad judėjimas „Atlygis už darbą namuose“ atsirado kartu su italų autonomistų judėjimu labai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis. Todėl nereiktų šios teorijos traktuoti kaip universalios ir visur laisvai taikomos, pamirštant vietos kontekstą. Tuo pačiu socialinės reprodukcijos teorija netampa visapusiška įtraukus Krupskajos, Kolontai, Liuksemburg ir Zetkin vystytą kritiką. Svarbu atsižvelgti ir į vietos kontekstus. Juk 8-asis dešimtmetis nužymėtas labai skirtinga lyčių politikos trajektorija Vakarų Europos šalyse, tad ką jau kalbėti apie Rytų Europos regioną, o ypač Sovietų Sąjungos ar kitų pasaulio šalių vykdytą lyčių politiką.
Pvz., 8-ojo dešimtmečio Italijos feministės stengėsi sutelkti namų šeimininkes, kas to meto Sovietų Sąjungoje būtų sunkiai suvokiama strategija, nes Sovietų Sąjungos šalyse namų šeimininkės oficialiai neegzistavo, o ir neoficialiai jų procentas buvo labai mažas. Dauguma moterų Sovietų Sąjungoje buvo įdarbintos, turėjo vienokį ar kitokį išsilavinimą, galėjo planuoti karjeras. Vis dėlto lyčių politikos sferoje sovietmečiu problemų buvo labai daug, ypač dėl moterų darbo namuose. Nors dirbančioms moterims buvo suteikiamos įvairios lengvatos, vaikų ir namų priežiūra, maisto gamyba ir kiti su namų ruoša susiję darbai liko moterų sfera iki pat Sovietų Sąjungos griūties. Kita vertus, šios problemos buvo analizuojamos, moterų žurnalai vienaip ar kitaip stengėsi nagrinėti moterų skundus, bet juos spręsti Komunistų partijai trūko politinės valios. Tam, kad socialinės reprodukcijos teorijos analitinius įrankius būtų galima pritaikyti ir Sovietų Sąjungoje galiojusiai lyčių santvarkos analizei, reiktų atsižvelgti į šiuos ir kitus niuansus.
8-ajame dešimtmetyje feministės bandė suprasti moterų engimo, išnaudojimo ir socialinės lyčių hierarchijos priežastis ir kilmę. Jos tai kildino iš nelygaus darbo paskirstymo, kuris vertė moteris dirbti reprodukcinį darbą, kad vyktų darbo jėgos atnaujinimas. Ši analizė sudarė radikalios socialinės kritikos pagrindą, kurios reikšmė turi būti suvokiama ir vystoma. Problema yra ir tai, kad radikali socialinė kritika Lietuvoje uoliai taikoma sovietmečiu galiojusiai santvarkai, tačiau kai kalbame apie pasikeitimus 10-ajame dešimtmetyje, bet kokia socialinė kritika staiga dingsta iš viešojo diskurso. Moterų skundai prasmenga progreso ir laisvos rinkos panegirikos pelkėje.
Pereinamuoju laikotarpiu BVP ir mokesčių surinkimas Lietuvoje, kaip ir kitose sovietinio bloko šalyse, krito taip žemai, kad socialinė politika atsidūrė pačiame dugne. Be Sovietų Sąjungos gerovės politikos, kuri teikė socialines paslaugas per darbą, kai dirbančios mamos turėjo galimybę gauti nemokamas darželio paslaugas, šeimos pašalpą, ilgas vaiko priežiūros atostogas ir tėvystės pašalpas, nemokamas vasaros stovyklas vaikams ir apmokamas atostogas sau, darbas už piniginį atlygį įgijo kitą, privalomą dimensiją, kuri mažai siejosi su saviraiška ar socialinėmis garantijomis – ji tapo esmine visos šeimos išgyvenimo sąlyga.
Socialinės reprodukcijos teorija turėtų būti vienas iš prioritetinių nūdienos feminizmo judėjimo Lietuvoje atspirties taškų. Kaip jau minėjome, mes galime suteikti šiai teorinei analizei svarių atspalvių dėl kitokio istorinio konteksto. Šiandien kvestionuoti kapitalizmo sistemą ne vien kaip ekonominę sąvoką, bet ir kaip socialinių santykių visumą, o gamybos procesų neatsieti nuo reprodukcijos procesų yra labai svarbu. Reikia nepamiršti, kad seksizmas ir rasizmas yra dominavimo ir engimo santykių rinkinys, susidarantis kapitalistinės reprodukcijos sąlygomis ir nuolat reprodukuojamas kapitalistinės akumuliacijos būdu.
Formuojant feministinę politinę liniją Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje matome mokytojų streikus, medikų protestus, socialinių darbuotojų reikalavimus didinti viešojo sektoriaus biudžetą. Šie protestai yra ne kas kita, kaip globaliai (ne)veikiančios sistemos padarinys. Jeigu pastaruosius įvairių formų protestus matysime tik kaip neveiksnios valstybės padarinius ir jos veikimo ekonominės strategijos klaidas, mes ir toliau nesugebėsime suformuoti vieningos feministinės politinės linijos Lietuvoje, nerasime solidarumui reikalingų jungčių, o feminizmas ir toliau liks elito ir eksperčių reikalas.
Dėl hegemoninio Vakarų diskurso, metodologinio nacionalizmo ir kalbinių skirtumų komunikacijos tarp Rytų Europos regiono šalių trūksta iki šiol. Spalį vykusioje konferencijoje norėjome suteikti erdvės dalijimuisi žiniomis ir patirtimi, kad būtų sustiprintas vietinis ir tarpvalstybinis solidarumas. Norėjome suburti regiono feministes galimų ateities taktikų aptarimui. Taip pat kalbėjome temomis, kurios dėl vyraujančios dešiniųjų politikos ir konservatyvios universitetų akademinės aplinkos mūsų regione dažnai yra ignoruojamos arba marginalizuojamos.
Šiame straipsnyje bandėme parodyti, kas mus vienija Rytų Europos regione ir kodėl svarbu analizuoti tiek bendrą sovietmečio moterų veiklą, tiek tuometines vietos moterų problemas ir poreikius. Negalime visko tiesiog suredukuoti į pasyvaus subjekto ir aktyvaus totalitarinio režimo santykį. Ignoruodamos moterų istorijas toliau reprodukuosime patriarchalines normas ir užstrigsime liberalaus feminizmo diskurse, kurio pagrindas yra universali vakarietiška paradigma, neturinti nieko bendro su materialiomis vietos sąlygomis. Tai, kad šiandien regione aktyvus anti-gender judėjimas, nėra joks atsitiktinumas, o greičiau tik vietos konteksto nepaisymo padarinys. Tam, kad būtume pajėgios sustabdyti šią raganų medžioklę, neužtenka remtis abstrakčiomis ekspertų nuomonėmis apie lyčių lygybės indeksus. Mums reikia išmokti istorijos pamokas taip, kad socialisčių moterų indėlis, jų teorinės ir materialios problemos taptų matomos. Tuomet mes žinosime, iš kur ateina įvairiausių indeksų poreikis ir kodėl mums kaip niekada anksčiau reikia pradėti kalbėti apie reprodukcinį darbą, jo vertę ir apkrovas.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Lūžis“.