„Still Wakes the Deep“: prakaitu ir nafta atsiduodantis škotiškas siaubas

Karalienė su vyru Phillipu ir sūnumi Andrew (vėliau jis pagarsės kitais dalykais) bei ministru pirmininku Haroldu Wilsonu atvyko ne šiaip kokiai ekskursijai. Daise ji paspaus paauksuotą mygtuką, taip simboliškai „įjungdama“ naftos gavybą iš „Forties“ telkinio – antro didžiausio naftos telkinio Šiaurės jūroje, atrasto vos prieš penkerius metus, 1970-aisiais. Po to programoje – iškilmingi pietūs Edinburge.

Taip į Britanijos sausumą ėmė tekėti Šiaurės jūros nafta, o pati Jungtinė Karalystė tapo naftą išgaunančia šalimi. Labiausiai namų gamybos benzinu pakvipo, žinoma, Škotijoje, prie kurios krantų ir iškilo jūrinės naftos platformos. Naftos pramonė ir šiandien sukuria apie 10-12% viso Škotijos BVP.

Juodojo aukso klodai jau penkiasdešimt metų yra ir viena centrinių Škotijos politinių diskusijų temų: nuo 8-ojo dešimtmečio Škotijos nacionalinės partijos (SNP) rinkiminio šūkio „It’s Scotland’s Oil!“ („Tai Škotijos nafta!”) iki paskutinio referendumo dėl nepriklausomybės 2014 m. Idėja susirinkti savo naftą, parodyti Londonui du pirštus (tokią britišką špygą) ir „gyventi kaip Norvegijoje“ neabejotinai iškils ir per kitą referendumą, kuris, atrodo, irgi ne už kalnų.

Nežinia, ar žaidimų kūrėjai „The Chinese Room“ ruošėsi būtent šiam jubiliejui, bet pernai vasarą jie išleido siaubo-išgyvenimo žaidimą Still Wakes the Deep (Rami bunda gelmė (?), kurio veiksmas vyksta būtent naftos platformoje prie Škotijos krantų, ir būtent 1975-aisiais. Žaidimas turi visus, atrodo, privalomus to meto Škotijos, kaip ją įsivaizduojame, elementus: žalsvai pilką jūrą, nesibaigiančią darganą, visa apimantį asketišką-protestantišką skurdą, darbo klasės vyrus ir moteris, nekompetentingą viršininką, nesaugias darbo sąlygas, komunistus ir fašistus, labai gražią škotų kalbą (arba škotišką anglų kalbos tarmę, kaip pažiūrėsi), ir iš lėto rusenantį klaustrofobišką siaubą.

Žaidimo siužeto čia reiktų per daug neatskleisti, nes pats žaidimas ganėtinai „linijinis“ ir primena interaktyvų stilingą siaubo filmą su visa fabula, veiksmais, personažais ir baisybėmis. Bet, iš esmės – jūs esate naftos platformos elektrikas Kameronas „Kazas“ Maklyris. Į jūrą išėjote ne iš gero gyvenimo – šeima trūksta pinigų, o ir su teisėsauga biškį pribridot, kažkokiam pažįstamam bare gerai užvažiavote per kuprą, tai pats tas trumpam palikti sausumą, kol asmeninės audros aprims. Bet ilga įstatymo ranka pasiekia jus net ir Šiaurės jūroje – tik nespėja pačiupti, nes naftos grąžtas atsitrenkia į kažką didelio ir… minkšto. Ir prasideda švelniai lovkraftiški siaubai, o jūs ir jūsų kolegos norite juos išgyventi.

Žaidimas ganėtinai paprastas: galite eiti, bėgti, šokti, šliaužti, lipti kopėčiomis, paimti daiktą, mesti daiktą, plaukti, atsukti kraną, užsukti kraną, ir t. t. ir pan. Kazas, nors ir neblogai fiziškai suręstas, nėra superherojus, kulkosvaidžio jis irgi neranda. Žaidimo pasaulis tikrai nėra atviras – ir ne tik todėl, kad veiksmas vyksta klaustrofobiškoje naftos platformoje Šiaurės jūros viduryje. „The Chinese Room“ apskritai garsėja vadinamaisiais „vaikščiojimo simuliatoriais“ – tokiais žaidimais kaip Dear Esther ar Everybody’s Gone to the Rapture, tai Still Wakes the Deep juos ir taip šimtąkart lenkia pagal veiksmo kiekį žaidime.

Bet man veiksmo tikrai čia nepritrūko, ir atviro pasaulio irgi neužsimaniau. Skaičiau pora nusiskundimų, kad žaidimas neva pernelyg noriai „veda žaidėją už rankos“, bet man pačiam tai kartais to vedžiojimo ir dar daugiau būtų norėjęsi. Nors naftos platforma atkurta įspūdingai realistiškai, nesinori po ją laigyti kur papuola, tokia „ekskursija su gidu“ čia yra pats tas.

Tuo labiau, kad visą žaidimą nepaleidžia įtampa ir psichologinis siaubas. Taip, yra čia ir tikrų pabaisų, bet, kaip gerame siaubo filme, jie išnyra ne per dažnai ir tik tam, kad sustiprintų atmosferinį efektą. Eini, stengiesi, kabiniesi už visų siūlelių, kad tik išgyventum, tūsaisi iš vieno platformos galo į kitą, o tada jie ima ir išlenda iš už kampo, tarsi skirtukai tarp žaidimo veiksmų.

Didžiąją dalį žaidimo jaučiausi, visų pirma, gerąja prasme sutrikęs – taip, karts nuo karto ant platformos sienos randi evakuacijos planą, pagal kurį kaip ir galėtum neva orientuotis, kur esi ir kur tau reikia eiti, bet aš labai dažnai bemaž nenumaniau, kur esu ir ką man dabar daryti. Toks pasimetimas gerai prisideda prie nežinomybės jausmo, kuris čia tikriausiai pats baisiausias. Pastebėjau, kad, padėjęs žaidimą į šalį, kitą kartą ir noriu jį vėl įsijungti, ir kartu jo bijau – tarsi dalis manęs nenorėtų vėl lįsti į tą naftuotą, sūriu vandeniu ir skaudžiais prisiminimais paplūdusį bunkerį, kuriame ir vėl nežinosiu, į kurią pusę man tiksliai eiti. O kai pagaliau visą žaidimą perėjau, dar ilgai žiūrėjau į ekranu slenkančius titrus: ne tik todėl, kad tarp jų buvo draugė ir bendražygė Marketing Executive Marijam Didžgalvytė, bet ir todėl, kad reikėjo truputį pasėdėti, pagalvoti, kas čia ką tik buvo, kaip sako terapeutai, „pabūti su emocija“.

Still Wakes the Deep nominuotas aštuonioms videožaidimų BAFTA’oms, apie žaidimo kokybę tai jau savaime šį bei tą pasako. Ir balandžio 8-ąją, kai bus skelbiami laimėtojai, laikysiu špygas už jį. Ypač – už sėkmę Meninio pasiekimo, Audio pasiekimo, Pasakojimo ir Pagrindinio aktoriaus kategorijose. Žaidimo pasaulis pritemęs, darganotas, paslaptingas, aprūdijęs ir labai industrinis. Garso takelis – nuostabus, jei jau kalbame apie psichologinį siaubą, tai šita dalis tiesiog privaloma. Pasakojimo užtektų atskiram filmui arba knygai, ir dar liktų: čia yra ta vieta, kur „The Chinese Room“ visada stiprūs, bet šį kartą, su įtempto siužeto istorija, jie netgi išbandė kai ką jiems naujo. O aktorius Alecas Newmanas labai gerai perteikė geranorišką Kazo „geziškumą“, ir dar labai škotiškai.

Kas man žaidime nepatiko – tai kad kartais jis atrodo, kaip čia geriau pasakius, žaidėjui sunkiai prieinamas. Buvo vietų, kuriose miriau po kelis ir net po keliolika kartų, kol gebėjau jas praeiti, ir kai kurios mirtys, mano galva, buvo baudžiamos truputį per smarkiai. Kita vertus, gal aš to ir nusipelniau?.. Taip pat veikėjo valdymas kartais buvo truputį bulviškas, žaidime, atrodo, egzistuoja nemažai nematomų sienų ir labai smulkmeniškų momentų, kur, pasirodo, aaa, taigi čia reikia ne tik plaukti į viršų, čia dar reikia ir žiūrėti į viršų! Nu žinot, kaip būna. Prie to prisidėjo ir tai, ką būtų galima pavadinti „čia galima, o čia ne, nes mes taip nutarėm“: pvz., ant vienų paviršių galima užlipti ar jų nusitverti, nes to reikia pasakojimui, o ant kitų – jau ne, nors jie visiškai vienodo aukščio, tekstūros ir medžiagos. Kitaip tariant, kartais, atrodo, geriau būtų tiesiog padėti STOP ženklą, ant kurio būtų parašyta: „Čia neik, čia ne žaidimas, čia tik dekoracija“.

Taip pat Still Wakes the Deep yra gana trumpas: mano „Steamas“ sako, kad prie jo užtrukau tik 8 su puse valandos. Ir tai, turėkime omenyje, kad aš esu ne tik itin mirtingas tokių žaidimų žaidėjas, bet dar ir mėgstu atrasti visus įmanomus užkaborius, o mane žaidžiantį kamuoja rimtas FOMO, jei neatidarau ten kokios spintelės pirmo lygio kampe, tai galime įsivaizduoti, kad rimtesniam geimeriui neprireiks nė šitų aštuonių valandų. Bet, kita vertus, ar kas skundžiasi, kad, nežinau, Lovecrafto apysaka ar Becketto pjesė per trumpa? Kadangi žaidimas „išsipildo“ ir užriša visus užrištinus galus, jo trukmė tikrai nekliudo jo jausmui.

O bet apie ką visa tai

Papasakojęs, kas gerai ir kas blogai, nutaręs, kad viskas tikrai labai gerai, ir parekomendavęs jums nedelsiant pirkti (ar nusipiratauti) šį žaidimą, jei čia jūsų arbatos kružikas, aš noriu truputį apsistoti prie jo gilesnių gelmių. Apie ką yra šis žaidimas? Be to, kad jis apie siaubingą išlikimo istoriją monstro pavergtoje naftos platformoje prie Škotijos krantų 1975-ais metais. Kas čia iš tikrųjų yra monstras?

Monstras, tam tikra prasme, yra didžiosios permainos, kurias 8-ajame dešimtmetyje į Škotiją užneša Šiaurės jūroje atrasti naftos baseinai. Tame pačiame straipsnyje apie karalienę, atvykusią nuspausti mygtuko, rašoma, kad naftos platformos Šiaurės jūroje atsirado per keturis mėnesius. Nuo visiškai nieko iki milžiniškų geležies monstrų, kasdien pumpuojančių šimtus tūkstančių barelių naftos: net BP viršininką stebino tokia sparta. Still Wakes the Deep naftos platformoje gausu broko, nedadarymų, valdiškos nekompetencijos, kuri žaidimo personažams, „paprastiems darbininkams“, krizinėse situacijose atsieina labai brangiai. Kur nuskubėjom, kolegos?

Kazas, mūsų pagrindinis veikėjas, taip pat nuskubėjo: naujiems geležiniams milžinams reikėjo žmonių, kurie juose dirbtų, o ar Škotijoje 1975-aisiais daug buvo naftos gavybos specialistų? Mes net nežinom, ar Kazas yra „tikras“ elektrikas, tik kelis kartus išgirstam: But I’m good with lekky! („Bet aš su elektra gerai moku!“) Jį parekomendavo „laivo“, t. y., platformos, kukas – na ir gerai, suėjo, dirbs Kazas su lekky. Jam juk reikėjo kažkur dėtis, bėgti nuo problemų, pasitraukti.

Naujai atrasta nafta simbolizuoja laukiančius turtus – ypač istoriškai niekad labai turtais negarsėjusioje atšiaurioje Škotijoje. Ir platformos darbininkai yra labai „paprasti žmonės“: jie mėto smiginį, išsijuosę keikiasi, daug rūko, išgeria, turi viršsvorio, džiaugiasi geru tos dienos ėdalu, piktinasi, kai kiti lenda prie jų darbo, žiūri teliką, būna trockistais arba Nacionalinio fronto (tokios Britanijos fašistų partijos) nariais. Tie jų laukiantys turtai, panašiai, kaip tūlo lietuvio chalymas Norvegijos žuvų fabrike, tokie efemeriški, dar nesimaterializavę, dar tokie be penkių minučių. O „simboliniu kapitalu“, gali būti, jie niekad taip ir nevirs: kad ir kokie skaičiukai puikuotųsi algalapyje, kaip gimei vargo pele, taip tikriausiai ir mirsi.

Žodžiu, su ta nafta kažkaip nei šis, nei tas gaunasi. Lyg ji ir yra, lyg ji ir viltis išsikapstyti, pabėgti nuo savo skurdaus – tegul ir mielo, bet skurdaus – gyvenimo, lyg kartu ji ir tokia svetima, nepritinkanti prie atmosferos, o dar jos kažkiek pasiims ir Dėdė Anglas iš Londono, ir nežinia, ar labai jau pagerės tas paprastų žmonių gyvenimas Daise prie Aberdyno. Ką su ja daryti, nežino nei kolega trockistas, nei kolega fašistas: simboliška, ir man labai patiko, kad abiejų jų, susidūrus su gelmių pabaisa, laukia labai panašus likimas. Kitaip tariant, net ir ideologija, kad ir kokia stipri ji tuo metu bebūtų, nežino, ką daryti su pasipylusiu auksu.

O galiausiai yra ir paskutinis momentas: kad nafta, kaip mes visi jau puikiai žinome, yra labiau problema, o ne sprendimas. Gali būti, kad ji, visai kaip tas gelmių monstras, nenori būti išgaunama iš Šiaurės jūros. Ramiai bunda gelmė, ir norėtų ji sau ramiai toliau ir čilinti ten, kur glūdėjo milijonus metų, ir aršiai gali pasipriešinti, jei bandysi ją per prievartą prikviesti į sausumą. Pirma monstras užims platformą, o iš jos, atvykus gelbėtojams, peršoks į jų laivą, o galiausiai pasieks ir Didžiosios Britanijos salą, o iš jos – ir žemyninę Europą, ir mėsingais savo čiuptuvais apraizgys visą pasaulį.

Ten, kur tvyro dargana ir žmonės kalba grubiau, tvyro ir atmosfera, kurią toks Walteris Benjaminas kažkada yra pavadinęs, vokiškai, Stimmung. Stimmung – tai toks artėjančio didžiulio įvykio jausmas, kuris visus kažkiek gelia, bet niekas kol kas dar nesugeba išartikuliuoti, suformuluoti ne tik to įvykio, bet ir to jausmo kaip nors tiksliau. Dar neaišku, kas čia bus, bet kad kažkas bus, tai tikrai. Ir nereikia būt kažkaip labai mokytam, ar labai ten išmanyt geopolitiką, ekologiją, karybą ar ekonomiką, kad tą geluonį pajustum ir galėtum, atrodo, vos ne apčiuopti, ir kitame pastebėti. Tai vat šitame va Stimmung psichologiniame siaube šitas žaidimas apie 1975-aisiais iš Šiaurės jūros gelmių pakilusią pabaisą labai, atrodo, tinka.

Prisiduodu ištikimiesiems mano blògo skaitytojams ir skaitytojoms: žinau, kad prieš pora savaičių žadėjau, kad kitas įrašas ne tik bus po savaitės, bet dar ir bus rimtesnis ir apie kažką labai aktualaus. Neištesėjau, nes susirgau, ir jėgų dar neatgavau, kad tinkamai apie tas rimtas aktualijas papasakočiau. Bet rimtybės jau staklėse: kitą penktadienį žadu papasakoti apie naujai įsikūrusią Lietuvos platformų darbuotojų profesinę sąjungą, o dar kitą, arba dar truputį vėliau – įspūdingą istoriją apie algų nemokantį ir migrantus išnaudojantį kebabinės savininką. Ačiū už kantrybę ir sekite spaudą!

Viršelio nuotraukoje – karalienė Elžbieta II „British Petroleum“ būstinėje Daise 1975 m. spaudžia paauksuotą mygtuką. „British Petroleum“ archyvo nuotr.