fbpx

Čikagos universitetas

Neoliberalizmo stiprėjimas ir triumfai nuo Čilės iki Baltijos šalių (II)

Neoliberalizmo stiprėjimas ir triumfai nuo Čilės iki Baltijos šalių (II)

Lietuvos neoliberalizmo užuomazgų galima ieškoti Aleksandro Štromo ir Sauliaus Anužio pastangose. Jų dėka 1990-ųjų vasarą buvo suorganizuotas Sąjūdžio ekonomistų vizitas į Hilsdeilo koledžą – privatų (ir radikaliai konservatyvų) universitetą Mičigano valstijoje. Ten žinomi austriškosios ekonominės mokyklos šalininkai, tokie kaip George‘as Selginas, Richardas Eblingas ir Garry Volframas, pristatė detalią reformų programą Lietuvos delegacijai. Hilsdeilo planas skatino kuo greičiau ir visiškai privatizuoti jau nepriklausomos Lietuvos ekonomiką, kuo greičiau išardyti darbo tarybas, adaptuoti valiutų valdybos modelį ir kiek įmanoma labiau liberalizuoti darbo rinką.

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Neoliberalizmo užuomazgos, stiprėjimas ir triumfai (I)

Nors Rytų Europos regioną tiriančioje politinės ekonomijos literatūroje šiandien lengvai atrasime teiginį, kad po Sovietų Sąjungos griūties Baltijos šalyse įsigalėjo bene radikaliausi neoliberalizmo variantai, tokius vertinimus mūsų šalyje pateikia tik pavieniai balsai. Viena vertus, progresyvių aktyvistų bei akademikų ratuose neoliberalizmas išlieka plati nuoroda į bemaž visus kritikos nusipelnančius „vėlyvojo kapitalizmo“ procesus bei įvykius, retai nurodant konkrečias jų sąsajas su neoliberalizmu. Kita vertus, patys neoliberalių idėjų sekėjai ir pamokslininkai yra itin skeptiški šio termino vartojimui ir tvirtina, kad neoliberalizmas yra įžeidžianti, oponentų išgalvota samprata, nepelnytai sutapatinanti laisvos rinkos šalininkus su fundamentalistų sekta.