Agnė ir Austėja kalba apie nejudančius veido raumenis, liberalaus feminizmo grimasas, Kardashian užpakalio madas, šluoteles and akių, nukarusią odą, plastinės chirurgijos normalizavimą ir tą amžiną klausimą – kodėl? Rekomenduojame susivėlusioms, apsileidusioms ir nesusitvarkiusioms. Tinka ir garbingai senstanstiems.
„Džiaugsmo žudikės“ sugrįžta su pirmąja serija apie gausiai apdovanotus, bet iki galo nesuprastus Kanų auksinės šakelės ir auksinio Venecijos liūto nubučiuotus „Kryčio anatomija“ ir „Prasti reikalai“ filmus.
„Džiaugsmo žudikės“ nevyniodamos į vatą feministiniais peiliais išpreparuoja dviejų serialų – „Tikras detektyvas“ (True Detective) ir „Fargo“ – paskutinius (naujausius) sezonus.
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“
„Mūsų visų prosenelis“ Vytautas Landsbergis šią savaitę švenčia jubiliejų. Ta proga publikuojame tekstą – Sergejaus Loznicos filmo „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ recenziją – kuriame aptariamas profesoriaus mitas ir palikimas. Tautos vienytojas, moralinis autoritetas, aštrus tiesos balsas – jis nėra nė vienas iš šių dalykų.
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
6-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje veikė 99 kino teatrai, 1108 papildomos kino peržiūrų erdvės bei po kaimo vietoves keliavę kilnojamieji kino teatrai. 2018-aisiais, esant beveik tokiam pat gyventojų skaičiui, Lietuvoje likusios vos 39 kino peržiūros vietos, 10 iš jų – tinkliniai kino teatrai. Ar tikrai ši skurdi pasiūla yra tik nuolat mažėjančios paklausos rezultatas?
Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“
Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines pozicijas, teigia, jog pasididžiavimas turi būti švenčiamas, kai lygybė ateis į visų gyvenimus, nepriklausomai nuo klasės, tautybės, lyties, o ne tik seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
