fbpx

kultūra

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Apie smagumą gadinti dalykus

Apie smagumą gadinti dalykus

Dalykus gadinti smagu. Tai liudija aprašinėti ir subraižyti mokyklos suolai, ant plakatų pripiešti ūsai, grafičiais ir tagais išmargintos sienos, o kartais ir visai „be reikalo“ išdaužtas stotelės stiklas. Sutrikdydami tvarką, kuri nėra mūsų, truputį išsilaisviname: ši intuicija vienija vaikus, vandalus ir – retu sėkmės atveju – baltame galerijos kube vykstančius eksperimentus. Visgi vienas dalykas, paliečiantis mūsų visų gyvenimus, ypač nusipelno būti gadinamas – tai reklama, ta forma, kuria privatus interesas užvaldo viešąją erdvę, o kartu ir darbe nesuvartotus mūsų dėmesio ir vaizduotės likučius.

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Taip, drauge Džokeri, suvalgykime turčius!

Kai pradėjau skaityti šio filmo apžvalgas užsienio spaudoje, Lietuvoje „Džokeris“ dar nebuvo pasirodęs. Visų jų autoriai – nuo „New Yorker“ iki „The Guardian“ – lyg susitarę kartojo, kad „Džokeris“ labai paviršutiniškas filmas. Tiesa, vienų viltis jis pateisino, kitų – ne. Kalbant apie paviršutiniškumą, vienos kairiosios krypties internetinės platformos žurnalistas savo „Džokerio“ apžvalgoje uždavė kolegoms retorinį klausimą: „Ar tikrai mes visi žiūrėjome tą patį filmą?“

Vilniaus stoties rajonas – tarp reivo „revoliucijos“ ir hipergentrifikacijos

Vilniaus stoties rajonas – tarp reivo „revoliucijos“ ir hipergentrifikacijos

Turbūt mažai beliko nenutuokiančių, kas jau kelerius metus, ir dabar vis intensyviau, vyksta Vilniaus stoties rajone. Tiek besiplečiantis smulkusis verslas, tiek miesto savivaldybė deda suvienytas pastangas, kad rajonas įgautų atitinkamą komercinį prestižą, trauktų investicijas ir taptų miesto centro tęsiniu bei gyvenamąja ir darbo vieta pasiturinčiai vidurinei klasei.