Kuo mums svarbios svajonės bei utopijos? Kas ta Ieva Koncevičiūtė ir kas ta „viešoji komunikacija“, t. y., „ryšiai su visuomene“, t. y., „viešieji ryšiai“? Ar gerovės valstybė reiškia ir vidutinybių visuomenę – ir jei taip, tai gerai tai ar blogai? Traumos ir alkis – skausmas ar kelias į didybę? Kaip nepasiduoti socialiniam darvinizmui, būti tiesiog „pakankamai geram“ ir džiaugtis gyvenimu?
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Ar „VP Market“ atsirado iš nepailstamo Nerijaus Numavičiaus (Numos) darbštumo? Ar Lydos Lubienės milijardai gimė iš jos lieto prakaito „Achemos“ fabrike? Vieša paslaptis, kad darbas, bent jau toks, kaip jį supranta didžioji dalis tautiečių, šių ir kitų turtingiausių mūsų visuomenės atstovų istorijose lėmė jeigu ne niekinę, tai labai minimalią rolę. Mūsų ankstyvųjų kapitalistų biografijose lemiamą vaidmenį suvaidino nuovokus permainų išnaudojimas, geri ryšiai, sugebėjimas prieiti prie naudingos informacijos ir tinkama linkme įsuktas pradinis kapitalas.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
