Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?
Prieš kelis mėnesius Lietuvoje ypač plačiai nuskambėjo atvejis, kuomet vienos Kauno šeimos vaikai buvo paimti vaikų teisių apsaugos tarnybos ir perduoti kitos šeimos globai. Dėl šio atvejo ypatingai greitai sureagavo dešiniosios platformos, kurios prirašė įvairių konspiracinių straipsnių vaikų „grobimo“ tema, šaukdamos apie šeimų naikinimą Lietuvoje. Buvo panaudotos ir politinės priemonės, siunčiamos peticijos valstybinėms institucijoms raginant pakeisti Vaikų teisių įstatymą tam, kad būtų išsaugotos Lietuvos šeimos.
Neseniai naujienų portale Delfi.lt pasirodė Seimo nario Eugenijaus Jovaišos patarėjo, kraštutinės dešinės organizacijos „Pro Patria“ nario Vytauto Sinicos straipsnis „Europa ir naujasis marksizmas“. Pagrindinė straipsnio idėja: niekam nenutuokiant, Europos žmones yra užgulęs „naujasis marksizmas“, kuris siekia išardyti „tautą, religiją, kalbą, istoriją, šeimą ir viską, kas laiko žmogų pririštą prie jo gimtosios vietos, bendruomenės, papročių ir elgesio normų“.
