„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“
Profesinių sąjungų vadovai nebuvo areštuoti iki paskutinio momento, valdžia taikė kažkokią savitą logiką jų atžvilgiu – neliesti iki šios vasaros. Tačiau dabar visi atsidūrė po Damoklo kardu. Ne tik patys lyderiai, bet ir jų šeimos terorizuojamos: žmonos atleidžiamos iš darbų, atliekamos neva kratos išlaužus duris, nors namuose yra žmonių, viskas išverčiama, sulaužomi baldai ir pan. Daromas didelis spaudimas, vyksta karas be taisyklių.
Lukašenką sankcijos stumia demonstruoti, kad jo negalima palenkti, pavyzdžiui, jis užtvindys Lietuvą migrantais. Bet kokiam politika besidominančiam žmogui akivaizdu, kad Baltarusija negalės galynėtis su Europos Sąjunga tokiu hibridinio pasipriešinimo būdu, bet pasenęs buvęs kolchozo vadovas mąsto kitomis kategorijomis. Svarbiau įtikinti save ir savo aplinką, kad turi „kietus riešutėlius“, o kokia to kaina – nesvarbu. Todėl daugelis dalykų iracionalūs ir bus daromi iš principo. Pavyzdžiui, nutupdyti lėktuvą su Protasevičiumi Baltarusijoje.
Jei jums rūpi plėšikavimas, dėmesį kreipkite į kariuomenę, policiją, farmacijos kompanijas, privataus kapitalo šulus, stambiuosius nuomotojus, nekilnojamojo turto spekuliantus ir milijardierius. Reikalaukite, kad pasaulis, kuris kažkada buvo atimtas iš didžiosios daugumos, dabar jai būtų grąžintas.
